Per 27-erius leidybos metus nuo 1989-ųjų leidžiamas Utenos kraštiečių kultūrinis leidinys „Indraja” iš kuklaus laikraštėlio virto solidžiu žurnalu, kurio pasirodymo kiekvieną metų ketvirtį, keičiantis metų laikams, nekantriai laukia ne tik savi, uteniškiai, bet ir aplinkinių rajonų, Kauno bei Vilniaus, kitų miestų, kur gyvena daug aktyvių kraštiečių, skaitytojai.
Išleisti jau 62 „Indrajos” numeriai, juose publikuota šimtai įvairios tematikos straipsnių, interviu, prisiminimų, kraštotyros liudijimų, istorijos, prozos ir poezijos, dailės darbų, dokumentinių ir meninių fotografijų. Dabartinė 66 puslapių kietais viršeliais leidžiama „Indraja” iš leidėjų ir žurnalistų pareikalaus dar daugiau kūrybiškumo ir pastangų, kad žurnalas atitiktų visų skaitytojų lūkesčius ir poreikius.
Siekdamas susidaryti kuo visapusiškesnę ir išsamesnę nuomonę apie leidinio dabartį ir ateities perspektyvas, „Indrajos” redaktorius Vytautas Ridikas rugsėjo mėnesio viduryje sukvietė redakcinės kolegijos narius, kultūros įstaigų vadovus ar atstovus, aktyviausius „Indrajos” autorius ir visuomenininkus į apskritojo stalo pasitarimą. Jame dalyvavo kraštiečių klubo „Indraja” prezidentas dailininkas Arvydas Šaltenis, pirmasis „Indrajos” redaktorius poetas Petras Panavas, kraštotyrininkas ir rašytojas Vytautas Indrašius, Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė, rajono literatų klubo „Verdenė” koordinatorė Regina Stakėnienė, muziejininkas Raimondas Garsonas, Utenos kultūros centro teatro „Žaliaduoniai” režisierius Šarūnas Kunickas, uteniškė rašytoja Regina Guntulytė, kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis, tikra Utenos istorijos metraštininke ar tiesiog šviesuole vadinama Danguolė Jonaitienė, dailininkas ir ilgametis dailės mokytojas Vytautas Petronis, tautodailininkas keramikas Vytautas Valiušis, fotografų klubo „Žalias skėtis” prezidentas Rimantas Udras, aktyvus visuomenininkas Romualdas Valančiūnas ir svečio teisėmis – kaimyninio Anykščių rajono žurnalistas Vidmantas Šmigelskis.
Dabartiniam redaktoriui apžvelgus pagrindinius leidinio raidos etapus ir pokyčius, nuomonėmis ir pasiūlymais dalijosi visi diskusijos dalyviai.
A. Šaltenio nuomone, kultūra yra viskas, netgi – politika. „Nors politinis gyvenimas Lietuvoje daug ką nuvylė, reikėtų vadovautis Sąjūdžio dvasia. Gerai, kad žurnalas yra nepriklausomas, nepartinis”, – susitikime kalbėjo klubo „Indraja” prezidentas, vienas iš redakcinės kolegijos narių. Grįždamas prie kultūros temos, jis atkreipė dėmesį, kad būtų pravartu plėsti temų ratą, į daugelį visai nemeniškų dalykų žvelgiant per bendrą kultūros prizmę – taip žurnale galėtų būti ir sporto tema. Vienas jo siūlymų – plėtros politika, o pagrindinis pageidavimas, kad atskiros meno ir kultūros sritys žurnale turėtų nuolatines savo vietas ir kiekvienas žinotų, kuriuose puslapiuose ko ieškoti.
V. Indrašius gyvena sostinėje, tačiau savo kraštotyrinę veiklą ir rašytojo darbą skiria gimtosioms dviejų rajonų (Utenos ir Zarasų) apylinkėms ir jų žmonėms. Svečias siūlė kuo plačiau ir įvairiau žurnalo puslapiuose atspindėti visų 10 Utenos rajono seniūnijų gyvenimą, pakalbinti jų senuosius gyventojus, dar menančius kovas už Lietuvos laisvę ir kitus praeities įvykius.
D. Jonaitienė džiaugėsi galimybe žurnalo puslapiuose pasidalyti savo sukaupta medžiaga, senomis nuotraukomis, visu tuo, kas turtina miesto istoriją, ir dėkojo už savo dėdės – kunigo Petro Markevičiaus – atminimo ir jo kūrybos publikacijas.
Muziejininkas R. Garsonas gilinosi į sau artimiausią – muzikos – sferą, žadėdamas tęsti rašinių apie įvairius liaudies muzikantus, jų naudojamus muzikos instrumentus ir muzikavimo tradicijas.
Teatro režisieriaus Š. Kunicko nuomone, vertėtų ne tik rašyti apie uteniškių teatro dabartį ir spektaklius, bet ir prisiminti ankstesnius teatro aktorius mėgėjus – Joną Urboną, Kęstutį Veriką, Genovaitę Balčiūnienę ir kitus.
R. Stakėnienė prisipažino neturinti priekaištų, nes ryškiausi verdeniečiai visada sulaukia leidinio dėmesio – apie juos ne tik parašoma, bet ir publikuojama jų kūryba.
R. Valančiūnas, kaip visada, pažėręs tikros statistikos iš „Indrajos” leidybos, pasidžiaugė jo virsmu iš laikraštėlio į solidų žurnalą, siūlė domėtis ir rašyti apie nebūtinai pas mus vykstančius renginius, o atkreipti dėmesį ir į tai, kas galbūt vyksta kitur, netgi labai toli, tačiau inicijuota uteniškių – tai savaime plėstų kultūrinio gyvenimo mastą.
V. Petronis gyrė žurnalo pokyčius ir formatą bei įdomias publikacijas.
R. Guntulytė, ne tik nuolatinė ir ištikima žurnalo skaitytoja, bet ir ne vienos publikacijos apie jos kūrybą herojė, pastabų neturėjo. Sulaukusi klausimo, ką naujo iš savo kūrybos galėtų pasiūlyti žurnalui, ji prisipažino turinti pluoštą kario laiškų artimiesiems, rašytų Atgimimo laikotarpiu, kai mūsų jaunuoliai dar buvo imami į sovietų kariuomenę, ir sulaukė pritarimo juos publikuoti.
A. Gasperaitis, kaip aktyvus kraštotyrininkas, norėtų kuo daugiau publikacijų apie įvairius praeities įvykius, reiškinius ir asmenis, kol dar yra juos menančių ir galinčių liudyti žmonių. Jo nuomone, reikia ir mokslinių straipsnių, ir paprastų žmonių liudijimų.
V. Valiušio žodžiais, svarbiausia yra pasitikėti leidiniu. Jo nuomone, vertėtų paįvairinti žurnalo viršeliuose spausdinamas nuotraukas, kurių didžioji dalis – gamtos nuotraukos, todėl kai kuriems skaitytojams susidaro įspūdis, kad tai siauresnės specializacijos – gamtininkų ar fotografų – leidinys, tačiau jam oponavęs R. Udras juokavo, kad, „jei nuotraukos geros, o jos tokios ir yra, tai tikrai nėra blogai”. Iš dalies nesutikdamas su pasisakančiais daugiau už praeities paieškas, fotografas sakė pasigendąs žurnalo puslapiuose publikacijų apie jaunimą.
V. Šmigelskio nuomone, žurnalas – įdomus ir turiningas, o jam trūksta tik nuolatinių rubrikų.
Ilgametis „Indrajos” redaktorius P. Panavas sakė leidiniui atidavęs 23 metus, per kuriuos būta visko. Pavadinimą, kurį vėliau perėmė ir kraštiečių klubas, rašytojo žodžiais, sugalvoti padėjo šviesios atminties Eugenija Šinkūnaitė. Jo nuomone, leidinys turėtų atspindėti ir dar vieną dabarties realiją – emigrantus, kurių pilna visur. Jų pasakojimai apie gyvenimą svetur išeitų į naudą, o pradžią tam galėtų padaryti jau daugiau kaip dešimtį metų Škotijoje gyvenanti poetė Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė.
Dabartinis „Indrajos” redaktorius V. Ridikas, dėkodamas diskusijos dalyviams už pastabas ir pasiūlymus, apibendrino susitikimo rezultatus ir pasiūlė tokius susitikimus rengti kasmet, kiekvieną rugsėjo mėnesį, nes pirmas „Indrajos” numeris pasirodė 1989-ų rugsėjį, ir paprašė visų pasirašyti kuklų memorandumą – įsidėmėtiną užrašą atminimui, kuris primins apie indrajiškių susitikimą, primins, kad tradicijų tęstinumas žurnale turi išlikti, nes sparčiai modernėjančiame šiuolaikiniame pasaulyje informacinės technologijos užgožia mūsų dvasingumą, pamina vertybes, o žurnalas „Indraja” yra šio krašto istorinių kultūros tradicijų metraštis, paliekantis ateities kartoms rašytinį paminklą.
Besibaigiant susitikimui ir pokalbiui apie tolimesnį žurnalo gyvavimą buvo aptartos ir finansinės galimybės, prie kurių prisideda Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas bei Utenos kraštiečių klubas „Indraja”. Be jų pagalbos, kaip sakė leidinio redaktorius V. Ridikas, tokį žurnalą „Indraja”, koks yra šiandien, išleisti būtų sudėtinga.
Žurnalo „Indraja” nuotr.
