Škaplierius – katalikų religinis reikmuo, sakramentalija – du juostele sujungti audeklo gabalėliai su Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais, nuo XIII a. nešiojami (vienas ant krūtinės, kitas ant nugaros) kai kurių vienuolijų ar pasauliečių brolijų narių. Škaplierius demonstruoja karmelitų ypatingą pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ordino nariams škaplierius yra abito dalis. Taip škaplierius apibūdinamas viename iš religinės paskirties portalų. Tačiau anksčiau juos nešioję tikintieji manė, jog škaplierius apsaugo žmogų nuo nelaimių.

Iš Labanoro kilusi uteniškė Aleksandra Stasytienė kadaise šimtametes stakles atsivežė iš savo mamos, kuriai šį neįkainojamą turtą perdavė viena tame krašte gyvenusi močiutė – ji visą gyvenimą audė škaplierius. Dabar prie šių staklelių dažnai prisėdanti A. Stasytienė prisipažino, kad šio neįprasto darbo imasi tik dėl to, kad jai labai patinka ir nori išsaugoti šimtametes tradicijas.

Gal galite paaiškinti religinę škaplieriaus reikšmę?

Aš negaliu pasakyti, kada tiksliai Lietuvoje buvo pradėti nešioti škaplieriai. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad 1322 metais Marija pasirodė Popiežiui ir pasakė, kad kiekvienas, kuris nešios škaplierius, po mirties bus išvaduoti iš skaistyklos. Manoma, kad IV amžiuje škaplierius pradėjo nešioti vienuoliai, manydami, kad tai yra apsauga ir Dievo palaiminimas.
Škaplierius reikia turėti pirmąją šv. Komuniją priimantiems vaikams, taip pat jie dedami mirusiajam į įkapes.

Kas Jums perdavė audimo praktiką ir žinias?

Esu kilusi iš Labanoro. Šiame krašte gyveno moteris, kuri buvo gimusi 1904 metais. Sulaukusiai 16-os metų dukrai tėtis padarė staklytes ir škaplierius ji ausdavo visai parapijai. Tai buvo pagrindinis jos darbas. Kadangi mano mama buvo gera audėja, ši moterėlė savo staklytės padovanojo jai. Jomis pradėjo austi mama. Kai mano dukros rengėsi priimti pirmąją šv. Komuniją, ji išaudė škaplierius. O vėliau Lietuvos atgimimo laikotarpiu atidavė man tikėdama, kad galbūt kada nors gyvenime ausiu. Jas į savo rankas paėmiau 2011 metais, nes man paprasčiausiai buvo labai įdomu pabandyti.

Papasakokite, kaip gimsta škaplierius?

Škaplieriui pagaminti reikalingas milas – tai suvelta vilna, kuri religijoje turi sakralią reikšmę. Maldoje juk yra tokie žodžiai: „Dievo avinėli, kuris naikini pasaulio nuodėmes”. Vadinasi, milas taip pat susijęs su tikėjimu. Į Lietuvą priveža kiniškų ar lenkiškų škaplierių, kurių kokybė labai prasta, tai nė iš tolo neprimena tų tradicinių škaplierių ir jų gaminimo tradicijų.
Austi juos nėra sudėtinga. Prieš ausdama išrenku raides. Škaplierius turi dvi dalis: viena dalis – Marijos, kita – Jėzaus. Kunigas yra sakęs, kad nėra skirtumo, kaip nešioti škaplierių. Esu girdėjusi, kad moterys priekyje nešiojasi Marijos inicialus, o vyrai – Jėzaus. Austi nėra sudėtinga, tik tam reikia šiek tiek kantrybės ir kruopštumo.

Kur iškeliauja Jūsų austi škaplieriai?

Dažniausiai aš juos dovanoju. Kartais mugėse smalsiai apžiūrinėja juos, klausinėja. Neretai mugių lankytojų klausiu, ar žino, kas yra škaplierius. Dauguma net nežino. Kartais jaunuoliai prisipažįsta turintys škaplierius, kuriuos saugo po pirmosios šv. Komunijos.

Ar žmonės iš Jūsų artimos aplinkos nešiojo škaplierius?

Dar vaikystės metais kaimo moterys eidavo į pirtį. Būdavo susirenka nemažas būrys. Prieš eidamos praustis nusiima nuo kaklo ir juos išsiplauna, padžiauna, o kai jau reikia eiti namo, škaplieriai būna išdžiuvę. Nešiodavo kone visos moterys. Man neteko jų nešioti, nes buvau pokario vaikas. Tiesiog nebuvo įprasta juos dėtis ant kaklo. Ar to meto žmonės žinojo jų reikšmę? Nežinau, galbūt jautėsi apsaugoti nuo gyvenimo negandų. Jie manė turintys Dievo palaimą.

Kuo Jums ypatingas Labanoro kraštas?

Tėviškė ir yra tėviškė, ten dažnai sugrįžtu, nes palaidoti mano tėveliai. Išmokau mylėti gamtą – tai svarbiausia, ką atsinešiau į savo gyvenimą. Man labai svarbus savas kraštas, savi žmonės ir gražus bendravimas. Mano manymu, labai svarbu atgaivinti tradicijas ir papročius. Norėtųsi, kad daugeliui žmonių tikėjimas, kuris yra dabar priblėsęs, vėl sugrįžtų į širdis.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}uT4DMOs4X3s{/youtube}