Ši knyga skirta tapytojo, dailės pedagogo Juozapo Miliūno (1933–2016 m.) kūrybos palikimui atminti. Joje vos dešimtoji didžiulio Miliūnų šeimos archyvo dalis.

Parinkdama dailininko, mūsų Mokytojo eilėraščius, tekstų fragmentus, paveikslų reprodukcijas, fotografijas, galvojau apie laiką ir amžinybę. Juozapas Miliūnas tapė šviesą, savo peizažuose subtiliausiais spalvų tonais pavaizduodamas jos kaitą. Tad šis albumas – lyg keturi metų laikai, kurie prasideda vasaros, o baigiasi pavasario vaizdais, simboliškai įprasminančiais tapytojo gimimo ir mirties metą. Kita vertus, labai svarbu buvo atskleisti Juozapo Miliūno tapybos įvairovę, braižo kaitą ir gamtos motyvo variacijas, pradedant realiais atvaizdais ir baigiant simboliniais vaizdiniais.

Juozapo Miliūno kūrybos rinkinį papildo jo kolegų – Povilo Ričardo Vaitiekūno, Juozo Gecevičiaus, Liudviko Pociaus ir Arvydo Šaltenio – prisiminimai, dailėtyrininkių – Nijolės Nevčesauskienės ir Kristinos Stančienės – įžvalgos.

Knygoje panaudoti Juozapo Miliūno eilėraščiai surinkti iš šių šaltinių: autoriaus rankraščių („J. Miliūnas. Praeities puslapiai. Vilnius 2004.VI.17“ ir kt.), Vilniaus menininkų „Plekšnės“ klubo katalogo („Katalogas 2006“, sudarė G. Bulotaitė. Vilnius, 2006, p. 22) ir poezijos almanachų (sudarė G. Bulotaitė-Jurkūnienė: „Pro ryto vaiskumą“, 2004, p. 173–174, 176–178 ir „Iš nakties tamsių akių“, 2008, p. 131, 138, 140).

Nuoširdžiai dėkoju Miliūnų šeimai ir Utenos kraštotyros muziejui, kurie pasiūlė imtis šio darbo. Reiškiu padėką muziejininkei Rolandai Gudynienei, kalbininkei Ritai Miliūnaitei-Pupkienei, dailininkui Andriui Surgailiui, o ypač tapytojui Kristijonui Miliūnui, kuris uoliai talkino kataloguojant Juozapo Miliūno tapybos darbų kolekciją.

Juozapas Miliūnas: ŠIS TAS APIE SAVE

Iš pradžių trumpai

Esu gimęs 1933 m. rugpjūčio 11 d. Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus Vereikių kaime. Mokiausi Leliūnų septynmetėje, vėliau Utenos vidurinėje mokykloje. Nuo 1957 m. studijavau Vilniaus valstybiniame dailės institute Tapybos fakultete. Jį baigiau 1963 m. Vedęs. Žmona Kristina literatūros vertėja, dukra Rita – lituanistė, sūnus Kristijonas – dailininkas tapytojas.

Kaip jau minėjau, esu gimęs ir augęs prie Leliūnų miestelio esančiame kaime – Vereikiuose. Tėvai žemdirbiai. Šeimoje augome šeši vaikai.

Atmintyje išliko įspūdingi pavasariai, kada netoli nuo sodybos esantis raistas nutirpus sniegui pavirsdavo didžiuliu ežeru, pilnu perinčių paukščių. Begalės pempių ant kelmų, iškilusių virš vandens, sukdavo lizdus ir perėdavo vaikus. Arti pasimaišiusį mane vydavo šalin, klykdamos dingti, kol dar „gyvas“.

Toliau už plento tekantis upelis patvinęs šniokšdavo, virsdamas sidabriniu nuo gausybės neršiančių žuvelių, kurias vadinome „akleikomis“. Deja, viso to jau nebėra, praėjus didžiajai melioracijai. Dabar vasaras leisdamas kaime ir tapydamas peizažus mėginu sugauti tas akimirkas, pilnas paslaptingo gamtos žavesio.

Nuo mažens gyvenau pasakų pasaulyje. Už mane vyresnė sesuo Eliutė jau lankė mokyklą ir, jei būdavau jai paklusnus, niekuo neprasikaltęs, man, dar beraščiui, skaitydavo begales pasakų. Tamsiais rudens vakarais prigužėdavo pilna troba velnių, raganų, laumių, šiurpių burtininkų, galinčių tave pagrobti arba nužudyti.

Baigus Vilniaus valstybinį dailės institutą, tam tikrą laiką reikėdavo atidirbti pagal paskyrimą nurodytoje darbovietėje. Man buvo siūloma važiuoti į Biržus mokytojauti, dėstyti vidurinėje mokykloje piešimą. Išvykti iš Vilniaus neturėjau jokio noro. Atsitiktinai gatvėje sutikau seną bičiulį, gerą dzūką Julių Česnulevičių, kuris dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje kadrų skyriaus viršininku. Jis pasisiūlė man pagelbėti. Dailės instituto skirstymo komisija gavo iš Kuro aparatūros gamyklos kadrų skyriaus raštą, kuriame prašė mane paskirti toje gamykloje dirbti dailininku. Ten mane ir paskyrė.

Nuvykęs į Kuro aparatūros gamyklą, susitikau Julių, jis nurodė kambarį, kuriame pasėdėčiau ir palaukčiau būsimo savo viršininko, partinės organizacijos sekretoriaus Pavelo Ivanovičiaus Molokojedovo, išėjusio į atsargą papulkininkio. Netrukus pro duris įėjo liesas, gunktelėjęs žmogelis. Jis pareiškė, kad bus mano viršininkas.

„A, tak vy i budete tovarišč Maslojedov“, – tariau. „M… m… m… da“, – sumurmėjo jis – lietuviškai jis nemokėjo – ir į mane šnairom pažiūrėjęs nutilo. Pasirodo, aš supainiojau. Pavadinau jį ne Molokojedovu, o Maslojedovu. Jis palaikė tai pasišaipymu iš jo pavardės. Žinoma, dėl to mūsų santykiai nebuvo „kaip sviestu patepti“.

Nepasakosiu smulkiau, kaip man ten sekėsi. Pradirbau toje gamykloje ketverius metus, rašydamas lozungus ant raudonos medžiagos „da zdravstvujet“ arba ant didelių lakštų popieriaus kaligrafišku šriftu rašinėjau „soc. obiazatelstvas“ ir t. t., ir t. t.

Nuo 1968 m., metęs Kuro aparatūros gamyklą, perėjau dirbti į Vilniaus keturmetę vaikų dailės mokyklą (dabar J. Vienožinskio dailės mokykla). Čia man įsidarbinti gerokai pagelbėjo šviesaus atminimo Dailės instituto profesorius Vincas Dilka. Jo rekomenduotas čia ir atėjau dirbti.

Po Kuro aparatūros gamyklos košmaro čia pasijutau kaip į rojų patekęs. Visi dėstytojai, dirbantys mokykloje, jau nuo seno buvo pažįstami. Direktoriumi tada naujai buvo paskirtas dailininkas vitražistas Antanas Galeckas. Tai buvo talentingas dailininkas, eruditas, labai tolerantiškas, turėjęs geroką dozę humoro. Tebūna jam lengva žemelė (jis jau miręs).

Pamėgau darbą mokykloje. Šalia vaikų čia, vakariniame skyriuje, susirinkdavo didelis būrys turinčių aukštąjį išsilavinimą kitokių specialybių žmonių, norinčių įgyti dailės pagrindų.

Nors jau seniai esu pensininkas, dar truputėlį bendrauju su vaikais, norinčiais mokytis šioje mokykloje ir tapti tikrais dailininkais.

2015 m. vasario 22 d.

LAIMĖS PARADOKSAI

Niekas nežino, kaip tapti laimingam. Paradoksalu, bet ir esi laimingas, jei to recepto nereikia. Tik susirgęs pajunti, kaip gera buvo būti sveikam. Stipriau laimės pojūtis pasireiškia tik atskirais blyksniais. Apie tai ir norėčiau trumpai pamąstyti.

1953 m. baigęs Utenos vidurinę mokyklą atvažiavau į Vilnių laikyti stojamųjų egzaminų į Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija). Visas mano supratimas apie dailę buvo tik matytos žurnaluose paveikslų reprodukcijos ir didžiulis noras pačiam panašius paišyti.

Tais laikais į Vilnių studijuoti dailės iš tolimiausių pasviečių (Kijevo, Minsko, Kirgizijos, Azerbaidžano ir kitur) prigužėdavo jaunų žmonių, kurie neturėjo galimybės patekti į Maskvos ar Leningrado akademijas. Be to, stojo Kauno, Telšių dailės mokyklų auklėtiniai. Konkursai buvo milžiniški, ypač į tapybą. Apžiūrinėdamas jų atsivežtus darbus, pamaniau, kad mano šansai lygūs nuliui… Žinoma, konkurso neperėjau, bet, didžiausiai savo nuostabai, už tapybą gavau ketvertuką (dabar būtų devyni). Labai nudžiugau. Esą turiu patį svarbiausią dalyką – spalvinę klausą (apie ją visi kalbėjo, o aš visai nieko neišmaniau). Tai teikė viltį. Važiavau namo, nors ir neįtikima, LAIMINGAS!

Kitais metais vėl dalyvavau konsultacijose. Jau buvau susipažinęs su keliais studentais, kurie labai nuoširdžiai patarinėjo, kaip tapyti ar piešti. Aplankydavo mus ir vyresnių kursų studentai. Užsukdavo gražuolis Kazys Valaitis – tikras skulptoriaus vyriško grožio etalonas. Mus, nepatyrusius naujokus, priblokšdavo originalūs jo pamąstymai apie meną ir menininkus. Pažiūrėti, kaip mums sekasi, retkarčiais užbėgdavo neturintis sau lygių piešimo meistras (taip jį vadino studentai) Aleksandras Vitulskis. Dar ir dabar tebeturiu jo nupieštą mano portretėlį. Egzotiškai gražus, panašus į Kristaus atvaizdą paveiksluose, Tapybos fakulteto diplomantas azerbaidžanietis Tugrulas Narimambekovas garsėjo tapytojo talentu. Mačiau jį tapantį diplominį darbą – milžinišką drobę, vaizduojančią moteris, stovinčias ant molo ir laukiančias iš šėlstančios jūros grįžtančių artimųjų. Amo netekęs stebėjau, kaip jis ištreškia baltą dažą iš tūbelės net ne pro kaklelį, o iš kito galo, ir plačiu teptuku tepa ant drobės…

Užsikabarojęs ant Trijų Kryžių kalno (kryžiai tuo metu buvo nuversti) ant nedidelio kartono gabalo nutapiau Vilniaus panoramos etiudėlį. Jį per konsultacijų darbų peržiūrą parodžiau šviesaus atminimo dėstytojui Leonui Katinui, mūsų kuratoriui. Abejingai nužvelgęs etiudą dėstytojas man liepė parodyti savo darbus, o ne iš kažkur nuglemžtą kažkokio studento kūrinį. Bandžiau paaiškinti, kad jį tapiau pats, bet dėstytojas priekaištavo – negražu, girdi, rodyti ne savo darbą ir dar meluoti! Tirpau iš LAIMĖS…

Po visų vargų ir sukrėtimų radęs savo pavardę įstojusiųjų sąraše, džiaugsmo kažkodėl nepajutau. Vėliau, pasibaigus visiems egzaminams, ir bičiuliams – laimingiems ir nelaimingiems – išvažinėjus namo, likau kambaryje gyventi vienas. Po karštos dienos vakaras buvo tvankus. Prapliupo lietus, trankėsi perkūnas. Atvėręs langą visa krūtine giliai traukiau į save gaivų orą ir tada – tikrai buvau LAIMINGAS!

2009 m. vasario 4 d.

Jau daug metų vasaras praleidžiu netoli tėviškės Anykščių rajone Gudiškių kaime esančioj sodyboj. Čia atostogauti atvažiuoja ir dukra Rita su sūnumi Vilmantu (dabar jau studentu). Nutrūkęs nuo darbų atvažiuoja sūnus Kristijonas, rečiau pasirodo žmona Kristina, užsiėmusi knygų vertėjos darbu.

Gryčia, kurioje atostogaujame, tik per laimingą atsitiktinumą sovietiniais laikais liko nepakliuvusi po buldozeriu. Ji tebestovi atokiau nuo triukšmingos aplinkos netoli Smulkio ežero.

Čia tylu. Tylu čia vakarais, kai už kalvų gęsta saulė, o sutemoms apgaubus dangų iš už senkapio rytų pusėje pasirodo mėnulio pilnatis ir dangų nusėja miriadai žvaigždžių. Viskas nurimsta. Medžiai vos vos šiurendami lapus užmiega. Be garso ima sklandyti šikšnosparniai. Varlės bekvarksėdamos kūdroje irgi nutyla. Sukrebžda netoli kūdros nakvynei apsistojęs baltas paukštis, šūkteli pelkėje gyvenąs senbernis stirninas.

Iš tos aplinkos ir atkeliavę mano darbai, čia eksponuojama maža jų dalis. Juose ir mėginau apčiuopti tas gamtos nuotaikas, tą paslaptingą jos pulsavimą.

Mėginau!

Siek, kas nepasiekiama, laužk, kas nepalaužiama – kartodavo mums mokytojas Gintautas Grigaliūnas pradinėse klasėse aiškindamas, ką reiškia žodis „idealas“.

Vienu metu vaikystėje mane buvo pagavęs toks ūpas – sakiau, kaip būtų gerai, kad mane išmestų iš mokyklos, tada galėčiau visą pavasarį matyti, kaip žydi sodai, alyvos ir ievos…

Mano gimtieji kraštai diktuoja siužetus mano pastelėms, atveria savo gamtos paslaptis. Džiaugiuosi galėdamas su jais bendrauti – su tais vakarais, tomis naktimis, tuo tvenkiniu, kurio dabar jau nebėra. Neturėdamas pastovaus kampo kūrybiniam darbui ir tapyti aliejiniais dažais, susidomėjau pastele, leidžiančia dirbti kuklesnėje aplinkoje. Susidomėjau ja ir dabar jau ilgą laiką likau jai ištikimas.

Rekviem Vereikių kaimui

Dejuoja kaimo svirtys –

Sūpuoklės šiaurės vėjo.

Užgesę žmonės ir jų viltys

Anapilin nuėjo.

1980 m. rugpjūtis

Vakaras

Ant raudono arimo

Juodi vakaro paukščiai aprimo,

Prigludę viens šalia kito.

„Bus blogo oro“ –

Mama pasakytų.

1987 m.

Motinai

Nuo darganų ir vėjo

Languota dengdavai skara.

Tos dienos ėjo ir nuėjo,

Ir jų, ir Jos jau nebėra.

1985 m.

* * *

Aš mačiau, kaip pučiant vėjui

Beržas liepą glamonėja,

Kur migloje skendi kloniai,

Kur saulėtekiai raudoni,

Iš sodybų kyla dūmai,

Kur alum vaišinas kūmai,

Ąžuolai seni ten ošia,

Kur žmonių pilni kermošiai.

Ir tenai nuo senų seno

Jaujose velniai gyveno,

Vakaro tyloj be vėjo

Laumės audeklus velėjo…

1973 m.

Prof. Arvydas Šaltenis: KAIP TAVĘS TRŪKSTA, JUOZAI…

Kaip Tavęs trūksta, Juozai… Nors ir retai jau bepasimatydavom, bet buvo tikrai gera jausti, kad esi (kad dar susitiksim) – savos genties, savos šnektos, tarmės, iš to paties krašto, žemės, iš tų pačių pievų, alksnynų, paežerių, nuo Utenos – Kauno paplentės, kaip ir aš, tik už aštuonių kilometrų Ukmergės link, toj pačioj kelio pusėj – mano Klivėnai. O Tu iš Leliūnų. Miliūnas iš Leliūnų… Kaip rimuojas, kaip linguojas tarsi paežerėm, kalnaliais, tarsi varpai Leliūnų raudonos smailiabokštės bažnyčios, už kurios – kapinės, kur ir Tu kalnely pas Savus.

Atsimenu, kaip važiavom pas Tavo motiną, kad nufotografuočiau ant skaidrių juostos. Buvom su vaikais dailės praktikoj netoliese Vyžuonose, kur atšlaitėj prie bažnyčios džiaugeisi radęs kaulažolių plantaciją. Kasei jas, kad iš šaknų padarytum mamos sąnariams vaistų… Tavo motina sėdėjo prie gonkų darželio gėlyne tarp bijūnų, lelijų, šviečianti, balta skarele… Tu šypsojais savo neužmirštama šypsena toks laimingas didelis didelis vaikas…

Buvai iš tikro aukštas ir didelis, tarsi nerangus, bet staigus, žingsniuodavai tarsi pasistrykčiodamas, gilių gailių akių, juodaplaukis, susimąstęs, kartais rūstus, pratrūkdavai pykčiu, kai iš tikro to reikdavo (ar kartais tyčiom) dėl mūsų – mokytojų – vėlavimo ar kitokių nedorybių, bet žinojom, kad vakarop atleisi, atsiprašinėsi ir vėl širdingai šypsosies ar juoksies savo didele burna, kviesi užeit po pamokų savo mažytėn direktoriškon dirbtuvytėn kampe mokyklos, iš kur išsmukdavom kieman jau ne pro paradines duris visai sutemus…

Kviesdavai savus, artimesnius pasisėdėt, pasibičiuliaut šalia Tavo molberto, paletės su džiūvančiais dažais, šalia sienon užsuktu paveikslioku. Retsykiais parodydavai, tik intymiai, tarsi pasitart norėdamas, ko gero, ne visiems, nes ten buvo Tavo svarbiausi dalykai, sielojimaisi, kankynės, trumpų laimių laukeliai ir paslaptys…

Buvai pats geriausias direktorius. Mokykla buvo vienintelė švietimo įstaiga Vilniuj, kur nebuvo partinių. Supratom vieni kitus be žodžių. Mylėjom mokinius, o ir jie mus. Kai jau paskui dirbau Dailės institute, Akademijoj, kiek gražių ir širdingiausių žodžių išgirsdavau apie Tave iš Tavo buvusių mokinių.

Tarp mūsų buvojo ir Justinas Mikutis, su kuriuo Tu buvai pažįstamas iš Kuro aparatūros gamyklos laikų. Pasikviečiau jį pozuot ir mokyklon, ir institutan. Jo filosofijos ir poetikos pamokos mums ir mūsų mokiniams, paskui ir studentams paliko gilius dvasinius pėdsakėlius…

Dar prieš Tavo direktorystę, kai mokytojavom už Černiachovskio paminklo gražiam senamiesčio gabaliuky, kurį barbariškai nugriovė partija, pasistatydama sau rūmus, Tu man rodei ankstesnę savo dirbtuvę namely savo įsirengtoj verandoj, ant Neries kranto netoli Verkių. Buvai visų galų meistras, mokėjai turbūt iš tėvo, iš vaikystės, kuri pokary sprogdama Tau nukando du pirštus. Šita žymė Tau netrukdė, buvai skaudaus laiko paženklintas. Kiek visokių staliaus ir kitų meistravonių pamokų iš Tavęs gavau… Džiaugeis tada amžinai tekančia upe, Verkių šlaitais, žydinčiom ievom. Mūsų mokytojas buvo tas pats – Antanas Gudaitis, tai ir tapybą jautėm ir supratom panašiai – nuo Justino Vienožinskio, per jį, per prancūzus, Sezaną, per spalvos subtilybes – taip ir vaikus mokinom… Nepriklausomybės priešaušry ir Tavo pastangomis mokykla gavo Justino Vienožinskio vardą.

O labiausiai Tave, Juozai, kas Tu esi, išduoda Tavo paveikslai. Toj daugybėj sūnaus Kristijono atrinktų aliejinės tapybos peizažų, jų etiudų, kuriuos pamačiau parodoj Leliūnuose, Vytauto Valiušio keramikos muziejuj, kai minėjom Tavo išėjimo metines, pajutau, kaip giliai, tarsi dar tramdydamas savo subjektyvumą, jautei mūsų Aukštaitijos dangaus, žemės, vandens būsenas metų laikų ar dienos kaitos, šviesos ir spalvų santykius, jų niuansus, norėdamas kuo subtiliau išsakyt savo matymo ir jausmo tiesą…

O atsivėrei galutinai begale pastelių. Ak, kokie ten Tavo sielojimaisi. Tarsi koks žynys ar pagonis kalbiesi su gamta, vietom tarsi koks aukštaitiškas Čiurlionis. Sielojies Smulkio paežerėj tais paslaptingais dienos virsmais į naktį, saulėlydžiais, saulėtekiais, ar kaip rūkas apgaubia pievas baltoj paslapty, ar naktį suspindi žvaigždė, ar vilko akys miške, taip keistai, paprastai pamatai langą su mamos maldaknyge, akiniais ir pieši jų šviesą…

Parašiau Tau, Juozai, eilėraštį Tave išlydint iš Vilniaus į Leliūnus, bet beviltiškai nerandu per savo aukštaitišką betvarkę, tai dabar parašiau tik mažą dalelytę, ką gali prisimint, ką nešiojies, ką saugai ryškiausiai, iki pats išeisi išsinešdamas ir dalį kitų gyvenimų, kurie buvo šalia ir kuriuos mylėjai, kaip kad ir Tu išsineši su savim ir dalį mūsų.

Su Dievu. 2017 m. spalis

* * *

Su ryto šviesa

Ar išgirs rytmečio angelas

Mano verkiančią

tylą?

Ašara nuo erškėtrožės kris

Tuoj bus tamsu

Mėnulio pjautuvas

dyla.

Vilnius, Santariškės,

2016 m. balandis

* * *

Išėjau dar kai

Sodai žydėjo

Kai gegutė kukavo

miškuos