Sausio 24 dieną Utenoje draugėn susibūrė gražus uteniškių būrys – Utenos kultūros centro Dailės galerijoje buvo atverta menininkės Laimos Tubelytės–Kriukelienės jubiliejinė kūrybos paroda „Akimirkų spektras“. Ta proga portalo udiena.lt žurnalistė kalbino šią uteniškę menininkę, kurios didžioji laiko dalis skiriama tapybai Lietuvos istorijos tema.

Praėjusią savaitę Utenoje vyko Jūsų jubiliejinė kūrybos parodos „Akimirkų spektras” susitikimai? Kuo ši paroda išsiskyrė iš kitų ir kuo ji Jums buvo ypatinga?

Sausio 24 dieną Utenos kultūros centro Dailės galerijoje laukiau visų, kurie nori praskaidrinti savo kasdienybę ir patirti šiltus jausmus meno apsuptyje. Viena vertus, šis parodos aptarimas – tai susitikimas su meno kūriniais, pasivaikščiojimas nuo vieno paveikslo prie kito ir subtili emocinė patirtis. Kita vertus, tai parodos autoriaus pasidalinimas geromis emocijomis su meno gerbėjais, pasikalbėjimas apie meno vingrybes, pasimatymas su draugais ar pažįstamais ir puikus žiemos vakaro praleidimas. Susirinko visi, kuriems menas yra svarbus ir reikalingas.

Apie ką kalbą Jūsų meniniai darbai?

Meno mylėtojai, besidomintys mano kūrybine veikla, pastebi, kad pastarąjį dešimtmetį aš sukūriau ciklą kūrinių Lietuvos istorijos tematika. Laikas nuo laiko savo kūrybą eksponuodavau įvairiuose šalies muziejuose ar galerijoje. Įsimintiniausios autorinės parodos buvo surengtos Vilniaus rotušėje, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, Vilniaus karininkų ramovėje, Kauno karininkų ramovėje, Utenos kraštotyros muziejuje, Kretingos kultūros centre ir kitur. Na, o ši jubiliejinė kūrybos paroda „Akimirkų spektras”, veikianti Utenos kultūros centro Dailės galerijoje, apjungia skirtingų žanrų ir įvairių stilių kūrinius. Jubiliejaus proga norėjosi pristatyti įvairiapusiškesnę kūrybą. Matote, mane domina ne tik Lietuvos istorija. Ne ką mažiau žavi gyvenimo prasmės, amžinybės ar nūdienos temos. Būtent šios tematikos daugiafigūrinių kompozicijų ekspozicijoje yra ne viena. Beveik visi eksponuojami kūriniai yra atlikti prieš dvejus–trejus metus. Vienas iš seniausių parodos kūrinių – „Barbora Radvilaitė” (2009 metai). Autoportretą spėjau nutapyti prieš pat parodos atidarymą. Meno gerbėjai galėjo išvysti keletą dar niekur neeksponuotų kūrinių.

Priminkite skaitytojams savo kūrybos pradžią ir kūrybinį kelią iki šių dienų?

1959 metais gimiau Skapiškyje, Kupiškio rajone, o 1982 metais baigiau Šiaulių pedagoginį institutą, kur įgijau dailės mokytojos specialybę. Mokytojavau Zarasų rajono mokyklose. Nuo 1996 iki 2000 m. dirbau dėstytoja Utenos aukštesniojoje medicinos mokykloje, o nuo 2000 m. iki dabar dirbu Utenos kolegijoje dailės dėstytoja. Priklausau Lietuvos dailininkų grupei „Individualistai”. Esu sukūrusi kelis sieninės tapybos darbus, bet didžiausią kūrybos dalį užima molbertinė tapyba. Tiesa, kartais norisi atsiriboti nuo spalvų ir teptukų. Tuomet imu į rankas pieštukus ir kuriu grafikos darbus. Piešti teko nemažai, kai iliustravau archeologo ir istoriko akademiko prof. dr. Eugenijaus Jovaišos monografiją ir mokslo populiarinimo leidinį „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia”. Suradusi laiko, mielai imuosi tapyti portretus, abstrakcijas, temines kompozicijas. Esu surengusi per 40 asmeninių parodų. Sukūriau kolekciją darbų Lietuvos istorijos tematika.

Prieš kelis metus išdavėte savo svajonę nutapyti didelio formato drobę Lietuvos istorijos tema. Kaip pavyko įgyvendinti šią sau paskirtą užduotį?

Kurti paveikslus Lietuvos istorijos tematika pradėjau prieš keturiolika metų, kuomet dukros Birutė ir Karolina pradėjo gyventi savarankiškai. Atsirado daugiau laiko. Nutapyti paveikslą istorine tematika reikia ne tik laiko, bet ir žinojimo bei kūrybinės patirties. Visa tai jau lyg ir turėjau, nors aišku, tobulėjimui ribų nėra. Pirmasis paveikslas istorijos tema buvo „LDK I Statuto priėmimas”. Tapyti šį paveikslą buvo labai įdomu, todėl vien šiuo kūriniu neapsiribojau. Ir taip bėgant metams sukūriau nemažą darbų kolekciją Lietuvos istorijos tematika. Labiausiai pavykusiais kūriniais laikau „Žalgirio mūšį”, „Oršos mūšį”, „Barborą Radvilaitę”, „Boną Sforcą”, „Karalių Mindaugą”, „Mindaugo krikštą” ir kt.

Kodėl Jus vilioja tolimos praeities didybė?

Atsakyti į klausimą su žodeliu „kodėl”, tikriausiai nėra lengva. Apskritai, man patinka kurti tokius kūrinius, į kuriuos tenka įdėti nemažai pastangų ir laiko. O kadangi Lietuvos istorija yra labai įdomi ir turtinga įvairiausiais įvykiais bei didingomis istorinėmis asmenybėmis, tai siužetų kompozicijoms ieškoti nereikėjo. Siužetai patys ateidavo pas mane, tik spėdavau juos užfiksuoti. Kitas dalykas – manęs nelabai domina lėkštos, lyg ir bereikšmės temos. Labiausiai domina „sunkesni”, gilesni, dvasingesni siužetai. Beje, tapyti Lietuvos istoriją jaučiu neblėstantį poreikį ir matau didžiulę prasmę. Tapyti Lietuvos žemę, valdovus, senuosius radinius ir su jais susijusius įvykius bei pergalingus mūšius, įprasminti tautinius simbolius ir ženklus – nepaprastas džiaugsmas ir tuo pačiu didelė atsakomybė. Daugiau negu dešimtmetį didžiausią kūrybinio laiko dalį skiriu didelio formato drobių Lietuvos istorijos tema tapybai. Imtis šio mūsų laikais ne itin populiaraus ir sudėtingo žanro mane skatina aktyvi pilietinė pozicija bei nuoširdus domėjimasis savo krašto praeitimi. Džiaugiuosi, kuomet kūriniai istorine tema sudomina šiandienį jaunimą. Įtaigus istorine tema sukurtas paveikslas jauno žmogaus samprotavimuose palieka ryškų pėdsaką. Tokiame kūrinyje jis ieško savo tapatybės, didžiuojasi tautos istoriniais herojais, jaučiasi tikru šios šalies gyventoju… Prasminga savo darbais tiesti savo vaikams ir anūkams šviesius takus į Lietuvos tapatybės išsaugojimą.

Ar Jums, kaip menininkei, svarbi publika?

Publika man yra labai svarbi. Manau, kiekvienas dailininkas, nusprendęs surengti kūrybos parodą, nori, kad ją pamatytų kuo daugiau meno gerbėjų. Taip pat man yra labai svarbi kitų žmonių nuomonė apie mano paveikslus. Jau priėjau tokį kūrybinį etapą, kad puikiai suprantu, kada išsakoma nuomonė yra nuoširdi, o kada pašaipi ar įžeidi. Su piktais kritikais stengiuosi negaišti laiko.
Ar namuose Jus palaiko artimieji? Kaip jie prisideda prie Jūsų kūrybos?
Aš esu gana savarankiškas žmogus, todėl kažkokio ypatingo palaikymo iš artimųjų man nereikia. Na, bet vis tiek esu dėkinga savo vyrui Kęstučiui, kad nepriekaištauja man dėl nepagamintų pietų ar skleidžiamų ne visiems priimtinų aliejinių dažų ir skiediklių kvapo. Dienų dienas galiu užsidaryti kambaryje ir tapyti. Jei reikia kūrinius nuvežti į galeriją ar muziejų, artimieji man nuoširdžiai talkina.

Kas Jums yra kūryba?

Kūryba man – tai gyvenimo pilnatvė, džiaugsmas, taip pat minčių, idėjų bei ieškojimų įprasminimas. Manau, kad dienos šviesą ateityje išvys dar ne vienas paveikslas.

Vytauto Ridiko video, Adolfo Sinkevičiaus nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. UAB „Utenos diena” 2019 m. projektui „Utenos krašto kūrėjai” skirta 4 tūkst. Eur.

             {youtube}o3cjssVcA3E&feature{/youtube}