Uteniškė Irena Eitminavičienė daugiau nei du dešimtmečius veria šiaudinius sodus, o šio amato moko ir kitus – tuos, kurie auksaspalvį vėjo nugludintą šiaudą pirmą kartą paima į rankas, bei tuos, kuriems šis užsiėmimas labai patinka, tačiau pritrūksta profesionalumo.

Utenos „Saulės” gimnazijoje matematikos mokytoja dirbančios tautodailininkės I. Eitminavičienės kabinetas – išskirtinis. Jame puikuojasi moters sukurti įvairiausių geometrinių figūrų sodai, kuriems verti neužtenka vien geležinės kantrybės ir norų, bet reikia ir matematinio tikslumo bei erdvinio mąstymo.
Kiekvienas šiaudinių sodų vėrėjas turi numatyti laiką, kada yra tinkamiausi rugiai: jie turi nebūti nei permirkę ir patamsėję nuo lietaus, nei visiškai nesubrendę. Kad šiaudas būtų tinkamas, jis turi būti išdžiovintas nedrėgnoje, bet gerai vėdinamoje vietoje. Panašių patarimų moterims, susidomėjusioms šiaudinių sodų vėrimu, negailėjo Irena Eitminavičienė, uteniškes pakvietusi į sodų vėrimo vakarą, kuris vyko tradicinių amatų centre „Svirnas”.
Kaip pasakojo tautodailininkė, tuomet, kai jos vaikai dar buvo maži, sodų pynimo subtilybių mokėsi pas Rūta Jonuškienę, kuri atskleidė pagrindinius dalykus, be kurių veikiausiai būtų galima pasiklysti painiuose šiaudų sodų vėrimo labirintuose. „Nuo to viskas ir prasidėjo, o vėliau sekė pats procesas, kuris man buvo įdomiausias. Esu matematikė, todėl man labai svarbus erdvinis matymas”, – pabrėžė šiaudinių sodų meistrė.
Atvirkščiai nei daugelis kūrėjų, Irena iš anksto nebraižo jokių eskizų ir brėžinių, o šiaudus veria pasitelkdama individualia kūryba. „Pradėdama vienaip darbą užbaigti galiu visiškai kitaip. Tai priklauso nuo mano fantazijos. Niekuomet nekopijuoju, tad darbai būna originalūs ir saviti”, – sakė I. Eitminavičienė, teigianti, kad per visą laikotarpį, kurio metu kūrė šiaudų sodus, jų nė neskaičiavo. Vieni liko klasės palubėje sūpuotis, kiti iškeliavo į draugų, pažįstamų ir artimųjų namus, o dar kitus Irena padovanojo Santariškių klinikoms.
Kadaise Irena šiaudinių sodų vėrimo paslapčių mokė ir mažuosius Santariškių klinikų ligoniukus bei jų mamas. Irena kurį laiką praleido ligoninėje slaugydama sergantį savo sūnų. Be veiklos buvo nuobodu, tad kūrėja atsinešė šiaudų, iš jų gimė nuostabūs paukščiukai. „Vaikai pamatė, kaip tai daroma, o vieną rytą pravėrusi palatos duris nustėrau – šiukšlynas. Išsigando ir gydytojai, ir aš…”, – šypsojosi prisiminusi šiaudų sodų vėrėja.
Pasak pašnekovės, kai aplink daug erdvinių figūrų, mokiniams jos neretai matematikos pamokoje irgi praverčia.
Neseniai tautodailininkė lankėsi Kultūros ministerijoje vykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurioje ne kartą buvo pabrėžta, kad šiandien šiaudiniams sodams skiriamas ypač didelis dėmesys: įdomu tai, kad jie veriami ne tik iš šiaudų, bet ir gaminami iš plonų metalinių konstrukcijų.
Nuo seno žmonės tikėjo, kad šiaudiniai sodai namus saugo nuo nelaimių ir atneša sėkmę.

Autorės nuotr.

{youtube}mUBjVi0iEec&feature{/youtube}