Utenoje gyvenantis ir daugeliui gerai žinomas Robertas Kiburtas yra ne tik aviamodeliuotojas, Lietuvos čempionas ir Baltijos šalių prizininkas, fotografas, o dabar – ir verpsčių kūrėjas, kurio rankose medis prabyla pačiais įvairiausiais raštais, gimstančiais iš beribės uteniškio fantazijos. Šis pomėgis drožinėti verpstes atkeliavo tikrai ne tuomet, kai R. Kiburtas išėjo į užtarnautą poilsį ir atsirado daugiau laisvo laiko. Ši veikla jam nesvetima nuo mažų dienų, kuomet talentingas jo tėvas Marijonas ne tik pats gamino ir drožė įvairiausius medžio dirbinius, bet ir prie šio amato leido prisiliesti sūnui Robertui.
Išbandė daug veiklų
Iš Ukmergės kilęs R. Kiburtas prisiminė, kaip jo tėvelis, dirbęs mokykloje darbų mokytoju, kartu su savo draugu mėgdavo vienas kito namuose užsiimti drožybos darbais. „Jam visi medžio darbai buvo prie širdies. Su juo kartu sode statėme trikampį namelį. Netrūko jam išradingumo. Net raganą ant stogo pagamino, vėjarodę sukonstravo. Vėliau šį namelį nusipirko kaimynai ir, mano žiniomis, įrengė kaip pasakų namelį vaikams. Aš taip pat ir gimiau, ir augau Ukmergėje, kur pirmiausia išmokau lenkų, rusų, o vėliau tik lietuvių kalbą. Pamenu, tėvelis iš mokyklos man atnešė siaurapjūklį, su kuriuo dirbau, kol atsibodo“, – prisiminė R. Kiburtas, kuris greit pasinėrė į kitas jam patinkančias veiklas. Ukmergėje atidarius Jaunųjų technikų stotį netrūko įvairiausių užsiėmimų – nuo fotografijos iki kino.
Aktyvus vaikas išbandė daugelį ten veikusių būrelių, tačiau iš pradžių jį bene labiausiai užkabino fotografijos būrelis, o jo vadovas, kuris, mokęs vaikus fotografijos meno, atnešė rožių ir liepė jas meniškai nufotografuoti. Jaunieji fotografai kad ir kaip stengėsi, rezultatas nebuvo džiuginantis, o fotografijos būrelio vadovas negailėjo jiems replikų, mat mokiniai be rožių įamžino visus kabinete esančius baldus ir įrangą.
Tačiau tokios pamokos davė puikių vaisių: fotografija tobulėjo, R. Kiburtas puikiai sutarė su būrelio vadovu, o jis pasitikėjo savo mokiniu.
Būdamas 11 metų jis išbandė ir kitą labai smagų užsiėmimą – aviamodeliavimą. O pažintis su lėktuvėliais buvo tokia: R. Kiburtą tėvelis nusivedė pas savo draugą, tuometėje Ukmergės pagalbinėje mokykloje-internate dirbusį fizikos mokytoju. Jis berniukui davė brėžinių ir reikiamų priemonių bei paragino sukonstruoti lėktuvėlio modelį. Pradžia nebuvo lengva, tačiau šia veikla susidomėjusiam mokiniui buvo tokia įdomi, kad šis pomėgis jo nepaleido visą gyvenimą, ne kartą uteniškis tapo Lietuvos ir Baltijos šalių prizininku, daugybė taurių už laimėjimus puošia jo namų erdves.
Pats savo rankomis kažkada sukonstravęs bepilotį orlaivį ėmė fotografuoti ir filmuoti iš paukščio skrydžio. Iš pradžių jis įamžino Utenos apylinkes, o vėliau ėmė važinėti po visą Lietuvą. Dabar jis turi įamžinęs beveik visas šalies bažnyčias. Jo teigimu, gebėjimas valdyti bepiločius orlaivius bei fotografuoti suteikė galimybę apkeliauti ir pažinti savo kraštą, todėl kiekviena viešnagė miestuose, miesteliuose ar kaimuose yra įsimintina, o maldos namai iš viršaus atrodo itin įspūdingai. „Vienos bažnyčios apsamanojusios ir apsilupiojusios, reikalaujančios priežiūros. Kitos – be proto didingos, trečios – nedidelės, bet jaukios“, – savo įspūdžiais dalijosi pašnekovas, kuris surengė ne vieną fotografijos darbų parodą, o nuotraukas sudėjo į fotografijų albumą.
Turi išsaugojęs mokinių darbų
Tikriausiai būtų sunku išvardyti ir aprašyti visas sumanaus R. Kiburto veiklas, tačiau bene labiausiai daugelį uteniškių jis nustebino prakalbindamas medį. Pažintis su medžiu prasidėjo vaikystėje, tačiau ne visuomet jis turėjo laiko į rankas paimti medžio gabalą ir kažką gražaus sukurti. Juolab, kad jo gyvenime netrūko ir kitų veiklų. Dirbamas Kuktiškių mokykloje ne kartą mokiniams demonstravo, kaip sukurti verpstes, tuo susidomėję vaikai jį kaskart nustebindavo džiuginančiu rezultatu. „Man norėjosi dirbti kartu su vaikais ne tam, kad praleisti laiką, o tam, kad juos sudominti, – dėstė R. Kiburtas. – Nusprendžiau pasiimti didelę liepą, kurią pardavė vienas vietinis žmogelis. Tąkart medį mums išpjovė, susimokėjome pinigus ir turėjome medienos, kurią sukroviau mokyklos dirbtuvėse. Ten sėdėjome ir dirbome. Per vieną pamoką išmokome išpjauti verpstę, kitą pamoką – braižėme tai, ką norėjome išdrožinėti. Mokiniams buvo labai įdomu. Jie ėmė drožti ne tik verpstes, bet ir rankšluostines, dėžutes papuošalams ir t. t.“.
Kurį laiką verpstės buvo primirštos, o štai dabar prie jų sugrąžino išėjimas į pensiją. „Pirmą mėnesį tiesiog prasivoliojau ir užsiauginau pilvą. Reikėjo imtis veiklos. Neturiu staklių, o kurti verpstėms to nereikia. Įsijungė mano fantazija“, – prisipažino verpsčių drožėjas. Jis teigė, kad jis net nesigilino nei į verpsčių raštus, nei į jų istoriją, tiesiog darė tai, kas gražu. R. Kiburtas dar ir dabar turi išsaugojęs maždaug prieš du dešimtmečius drožtą verpstę, kurią sukūrė jo mokinys.
Bute atskirame kambaryje įsirengtose dirbtuvėlėse R. Kiburtas džiaugiasi galintis daryti tai, kas jam patinka. „Man nepatinka žiūrėti iš šono, kaip kas nors dirba, o bandyti pačiam“, – prisipažino jis.
Uteniškis yra jau gavęs pasiūlymų savo verpstes pristatyti parodose, tačiau, pasak jo, reikia padidinti savo sukurtų darbų skaičių. Žiemą, kaip sakė kūrėjas, yra sudėtingiau, nes tenka važiuoti į garažą, pasikūrenti ten krosnelę ir lakuoti verpstes. Jis džiaugėsi, kad išėjo į užtarnautą poilsį, gali daugiau laiko skirti kūrybai, tačiau, anot jo, gyvenime labiausiai pasigenda bendravimo.
Vytauto Ridiko nuotr. ir vaizdo įrašas
