Yra tokių žmonių, kurie apdovanoti kūrėjo talentu, kurių, rodos, niekas lyg ir nemato, lyg ir nežino, nes jie niekur per daug ir nesirodo. Dirba sau tyliai, ramiai, nesipuikuodami ir nesireklamuodami, kaip tie Dievo vabalėliai – bitutės, matydamos tik savo žiedus žiedelius ir tik savo avilio gyvenimą. Atrodytų, taip neįprasta šiandienos pasaulyje, kur kiekvienas, net mažiausią darbelį nuveikęs, skuba patrimituoti… Ir todėl kartais reikia parodyti to mažo vabalėlio dydį, grožį, kad visi kartu pasidžiaugtume, nes džiaugtis kitu mes vis dar sunkiai mokomės… Tas auksinių rankų žmogus yra ignalinietis Gintaras Černius. Čia gimęs, augęs ir dabar su šeima ramiai gyvenantis balto mūro name su kolonomis. Jis nuo ryto iki vakaro budi kieme įrengtoje dirbtuvėlėje, kur nėra jokio grožio, bet gimsta gražūs dalykai, čia braidoma per dulkes ir baltas medžio drožles, o tomis drožlėmis aplipęs ir svečius pasitinkantis gauruotas šunelis.
Medis – jo gyvenimas
Pomėgis drožinėti atsirado vaikystėje, o amato paslapčių mokė tėtis – liaudies meistras Napoleonas Černius. Prieš kelis dešimtmečius Kauno amatų mokykloje įgijęs meninių baldų staliaus specialybę, Gintaras toli gražu negali būti amatininku ar baldininku vadinamas. Jis greičiau medžio skulptorius, arba tiesiog – medžio menininkas. O medis talentu paženklintose rankose gali virsti bet kuo ir, rodos, nėra nieko, ko drožėjas negalėtų jame pavaizduoti… Jo gaminamose medžio skulptūrose, paveiksluose atgyja kaimo gyvenimas, žmonės, keliu rieda vežimai, miškuose ganosi elniai ir briedžiai, medžiuose čiulba įvairiausi paukščiai, prie kelmų glaudžiasi kiškiai.
Oficialiame drožėjo pristatyme labai nedaug informacijos. Minima, kad jis dalyvavo parodose Ignalinoje, Utenoje, Vilniuje, Maskvoje, Kopenhagoje. Daug jo drožinių įsigijo privatūs asmenys iš įvairių šalių. Publikacijoje apie 2010 metais Anykščiuose atidarytą Angelų muziejų parašyta, kad pirmasis eksponatas buvo Jurgos Ivanauskaitės dovanotas angelo paveikslas, antrasis – Gintaro Černiaus iš Ignalinos nuostabiai gražus medinis angelas. Tik tiek. Paklaustas, kodėl jis taip mažai viešai matomas ir pastaraisiais metais nerengia jokių parodų, atsakė, kad neturi ką parodyti. „Aš labai nemėgstu viešai rodytis, nejaukiai jaučiuosi ten, kur daug žmonių. Man tai tiesiog vargas. Esu toks laukinis…“ – šypsojosi drožėjas. Kai kurie svarbesni jo drožiniai nufotografuoti ir nuotraukos sudėtos į albumėlį, bet toli gražu tikrai ne visi. Labai daug meniškų kryžių ir stogastulpių pastatyta privačiose sodybose Lietuvoje ir užsienyje. Dvejus metus Gintaras važinėjo dirbti į Vokietiją: yra nuotraukų, kuriose užfiksuoti ten jo sukurti namų išorės ir vidaus interjero puošybos darbai, stogastulpiai, vartai ir kt. Žinomiausi ir visų matomi Ignaliną puošiantys kūriniai – Igno ir Linos skulptūra prie Paplovinio ežero, drožinys profesoriui Česlovui Kudabai atminti „Mano žemė gerumo pilna“ Ignalinos Česlovo Kudabos progimnazijos kiemelyje.
Įamžinta Ignalinos vardo legenda
Ignalinos miestas turi labai gražią ir išskirtinę savo vardo legendą. Ji byloja apie nelaimingą Lietuvos bajoro Budrio dukros ir kryžiuočių riterio meilę. Legenda byloja, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjo jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Šį kraštą užpuolus kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Kunigaikštytei likimas lėmė pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną, kurį ji surado sužeistą ir slaugė. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas supykęs nugramzdino pilį į ežero dugną. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebėra gyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis. 1993 metais šalia kito Ignalinos ežero Paplovinio buvo pastatyta Gintaro Černiaus sukurta skulptūrinė kompozicija, įamžinusi legendoje apdainuotą meilę. Įdomu tai, kad medyje išsaugoti ne tik Linos ir Igno siluetai, kokius drožėjas įsivaizdavo, bet ir išrašytas visas legendos tekstas. Ši vieta tapo lankomiausia: būtent nuo jos galima pradėti pasakojimus apie Ignalinos kraštą ir pažintines keliones atrandant kitus įdomius objektus. Tačiau medis nėra amžinas.
2016 metais birželio 25 dieną, minint Ignalinos 150-mečio jubiliejų, Gintaras Černius kartu su savivaldybės vadovais atidengė atnaujintą skulptūrą. Tiksliau būtų sakyti – iš naujo per labai trumpą laiką sukurtą ir pastatytą vietoj buvusios, laiko ir oro negailestingai apgadintos. Tikras kūrėjas, kaip žinia, negali sukurti visiškai identiškų kūrinių. Taigi ir ąžuolinė skulptūra, vaizduojanti Liną ir Igną, Perkūno žaibus ir virš jų iškilusius Ignalinos miesto statinius su dailiais, saulėje spindinčiais bokšteliais, atgimė panaši, tačiau ir šiek tiek kitokia. Ignaliniečiai ir miesto svečiai dabar gėrisi menininko darbu, kuris jam pačiam ir jo šeimai labai brangus, išskirtinis ir prasmingas.
Kaip batsiuvys be batų…
Niekas nesuskaičiuos po visą pasaulį išsibarsčiusių Gintaro darbų darbelių, kuriuos jis yra sukūręs. Jokios parodos ir galerijos jų nesutalpintų. O ir nebuvo nei laiko, nei didelio noro tas parodas rengti, reikėjo rūpintis gausia šeima. Su žmona Aušra užaugino tris sūnus ir dukrą. Taigi pagrindiniu tikslu visada buvo darbas pagal užsakymus. O tų užsakovų mintys būna tokios įvairios: ko tik neprireikia išdrožti. Nuo monumentalių skulptūrų iki visai nedidelių proginių suvenyrų. Tai ir kryžiai, stogastulpiai, mediniai paveikslai, stalai, krėslai, iškiliaisiais drožiniais dekoruotos dėžutės ir atverčiamos knygos, skulptūrėlės, lėkštės, net karvutės ar arkliukai su stalčiukais… Menininko paslaptimi išlieka jo neįtikėtinas sugebėjimas viską atlikti laiku ir labai kruopščiai. Pasitaikė daugybė atvejų, kai dovanos ar suvenyro prireikia kokiam garbingam svečiui ar užsienio partneriams, o laiko – vos kelios dienos. Gintaras nė vienam nėra atsakęs ar susierzinimo gaidelės dėl užsakovo neišmanymo parodęs. „Gerai, padarysiu…“, – toks trumpas būna jo atsakymas. Ir padaro, ir vis nustebina…
Ir visgi drožėjo vizitine kortele tapo jo nuostabūs, didingi baldai ir mediniai paveikslai. Būtent juose aiškiausiai ir ryškiausiai pamatai tiek daug liaudies kūrybos dvasios ir paties kūrėjo širdies. Neužtenka į juos pažiūrėti, norisi ilgiau patyrinėti visas detales, spinduliuojančias gerąją energiją. Ir visa ji iškeliauja kitiems. Kaip ten bebūtų, liaudies išmintis teisinga. Kaip, jos pastebėjimu, batsiuvys dažnai būna be batų, taip ir medžio drožėjas Gintaras – be savo darytų baldų ir paveikslų. Dairydamasis meniška anarchija žavinčiuose namuose, jų nerasi. Ir tikrai, neturi jis ką parodyti. Nebent vieną krėslą, kurio užsakovas dar nespėjo išsivežti. Dar staliuką. Gal šis jau liks namuose? „Tai liks, jei niekas nenupirks…“ – atsakė drožėjas.
Tarp neseniai darytų darbų nuotraukų viena labai miela – mažos mergaitės ir ties ja galvą palenkusio žirgo skulptūra.
Šiuo metu Gintaras meistrauja dailų vandens malūno ratą, kuris bus išvežtas į Vokietiją ir ten suksis savo meistrą minėdamas.
Žino, kas yra gyvenimo prasmė
Gintaras Černius su medžiu dirba jau bene keturis dešimtmečius. Pernai minėjo ir gražią savo šeimos šventę – sidabrinių vestuvių sukaktį. Per tuos metus tikrai daug išgyventa. Ant stalo atversta Biblija byloja ir apie svarbias dvasines patirtis, nes jau taip dažniausiai būna, kad Dievą žmogus atranda ne džiaugsmo akimirkomis. Paklaustas apie tai, vyras nuoširdžiai papasakoja, kad Kristų įtikėjo maždaug prieš 30 metų. Tuomet buvo pasimetęs, nusivylęs, išgyveno nelaimingą meilę ir nematė savo gyvenime jokios atramos. Tik iš Dievo malonės jį vieną dieną aplankė saugumo ir meilės jausmas: „Man neliko jokių klausimų, jaučiau begalinį džiaugsmą. To jausmo su niekuo nesumaišysi. Nesu išgyvenęs nieko nuostabesnio…“. Tačiau ir tikintis žmogus nėra apsaugotas nuo nelaimių, išbandymų. Gal kartais jų net daugiau gauna. Jaunystėje, atliekant auglio šalinimo operaciją, buvo pažeistos Gintaro balso stygos, todėl ir dabar kalbėti jis gali tarsi pašnibždomis. Prieš kelis metus išgyventa onkologinė liga. Vienu momentu, kaip pasakojo, buvo labai sunku, apniko liūdnos mintys, nerimas, baimė. Tuomet Gintaras daug meldėsi. Kitaip nepasakysi – įvyko stebuklas. Liga atsitraukė. Kelionė su šeima prie jūros, kurios tuomet jau norėjęs atsisakyti, buvusi tokia džiaugsminga, tokia nuostabi. Gintaras tiki, kad išgyveno tik Dievo malone. Šiandien Kristus yra jo vedlys, džiaugsmo ir gyvenimo prasmės šaltinis.
Tuomet ir galima suprasti, iš kur šiame žmoguje tokia ramybė, toks kuklumas, mokėjimas pasitenkinti paprastais dalykais, nesiekti nei turtų, nei garbės, bet užtat turėti visus didžiausius turtus ir būti ne žmonių apdovanotam…
Vytauto Ridiko video
