Daugiau nei savaitę Utenoje, svečių namuose „Kamanos“, tarsi bitelės plušantys menininkai aktyviai rengiasi šeštojo Tarptautinio Marianos Veriovkinos simpoziumo „Paryžiaus pamokos“ uždarymui, kuris vyks penktadienį, liepos 19 dieną Vyžuonėlių dvare. Čia suvažiavę lankytojai galės artimiau susipažinti su plenere dalyvaujančių menininkų kūryba ir pajusti tikrą XX amžiaus pradžios dvasią.

Šiame tarptautiniame simpoziume kasmet dalyvaujantis dailininkas Romualdas Balinskas udiena.lt žurnalistams pasakojo apie savo kūrybą, jos ypatumus ir apie tai, ką įdomaus atrado mūsų mieste.

Jūsų kūrybos kelio pradžia prasidėjo…

1985 metais, kai su šeima gyvenau Panevėžyje. Dirbau kolūkyje, kurio pirmininkas užsinorėjo pirmūnų galerijos. O aš dirbau dailininku, tad vaikų darželyje turėjau dirbtuves. Vieni nusipelnę žmonės, kolūkio pirmūnai, pozuodavo, o aš juos piešdavau, tačiau tekdavo perpiešti net mirusių žmonių nuotraukas. Aš gaudavau 300 rublių – anais laikais tai buvo nemenki pinigai. Kartais per mėnesį nutapydavau du portretus arba apipavidalinau stendus. Tokie darbai teko man, kolūkio dailininkui. Kai nebūdavo kur kabinti tų portretų, juos paprasčiausiai sukabindavo kultūros namų fojė ant veidrodžių. Pasitaikydavo ir tokių „šposų”: jei kolūkio pirmūnas nusižengdavo, per susirinkimą tokio nusižengėlio portretą įmesdavo į šalia tekantį upelį. Tai manęs, kaip kūrėjo, neskaudindavo, nes buvau tik užsakymų vykdytojas. Man buvo labai įdomus pats procesas, bendravimas su žmonėmis. Dirbau neilgai, kelis metus, nes su šeima reikėjo grįžti į Vilnių. Žinoma, sunku buvo pritapti. Tačiau sostinėje geri darbai neliko nepastebėti, tekdavo dalyvauti parodose. Pamenu, po vienos parodos iš manęs nupirko paveikslą net už 600 rublių. Tai buvo milžiniška suma. Ėmiau mąstyti, kad tikrai verta būti menininku. Tačiau pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais viskas keitėsi, 1992 metais nutraukiau šią veiklą, nustojau tapyti. Teko įkurti reklamos agentūrą bei taikytis prie to meto aplinkos.

O kaip visgi nutiko, kad po daugelio metų vėl sugrįžote prie tapybos?

Vieną gražią dieną ėmė ir trenkė žaibas. Pamačiau, kad iki tol mano gyvenimas slinko ypač nuobodžiai. Iš reklamos užsidirbti gal ir buvo galima, bet negalėjau realizuoti savęs kaip kūrėjo. Nusprendžiau: „arba dabar, arba niekuomet”. Buvo labai sunku vėl viską pradėti iš naujo. Visą tą procesą galiu palyginti su grojimu kokiu nors muzikos instrumentu: kai ilgą laiką groji, padarai pertrauką ir vėl paimi iš naujo…

Kas keitėsi Jūsų kūryboje po šios ilgos pertraukos?

Norėjosi daug ką pabandyti, atrasti iš naujo… Juk buvo praėjęs kone visas dešimtmetis. Prasidėjo ieškojimų metas. Atsirado internetas ir prasiplėtė mano pasaulis. Juk tarybiniais metais negalėdavome išvažiuoti į užsienį, lankyti parodas. Pasikeitus santvarkai mes, dailininkai, galėjome lengviau atsikvėpti: prasidėjo kelionės po svečias šalis, bienalės, paragavome pasaulinio meno, o save galėjome pateikti daug moderniau.

Kodėl Jums yra svarbu dalyvauti 6-ajame Tarptautiniame Marianos Veriovkinos simpoziume?

Šiame plenere dalyvauju nuo pradžių. Man labai svarbu simpoziumo idėjos propagavimas ir supažindinimas su tuo. Bendraudamas su šalies dailininkais dažnai nustembu, kad jie apie M. Veriovkiną, kuri pasauliniu mastu yra įžymesnė net už M. K. Čiurlionį, nieko nežino. Mano manymu, šią idėją reikėtų skleisti plačiau. Nemažai diskusijų kyla ir dėl Vyžuonėlių dvaro: matyt, valdžia bijo įsipareigojimų. Juk nupirkti dvarą – viena. Jame vystyti įvairią kultūrinę veiklą – jau kita. Pavyzdžiui, Daugpilyje 11 metų vykdavo plenerai, juose dalyvaudavo įvairūs kūrėjai iš viso pasaulio. Džiugu, kad toji veikla išaugo, išsiplėtė.

Kokių darbų ėmėtės dalyvaudamas šiame plenere?

Kadangi čia dalyvauju ne pirmus metus, man daug kas žinoma, turiu įdirbį. Pirmas dienas tenka adaptuotis prie naujos aplinkos, tad menininkui labai svarbu įsijausti į ją pajusti visa esybe. Atvykęs čia iškart pradėjau mąstyti apie žirgus. Įsijungęs internetą dar kartą peržiūrėjau, kaip tie žirgai atrodo, kaip vaizduojami įvairių dailininkų. Pavyzdžiu tapo Donatello žirgo ir raitelio skulptūra. Tačiau mano paveiksle vaizduojamas tik žirgas be raitelio. Dalyvavau ekskursijoje po Uteną: čia buvo rodomos nuotraukos, o mane ypač sužavėjo to meto Utena, kurioje dar gyveno žydai. Po turiningos ir įdomios ekskursijos nuvykome į žydų kapines. Tai paliko didžiulį įspūdį. Visa tai norėjau atspindėti savo kūryboje: taip gimė paveikslas „Dingusi Utena”. Šiame kūrinyje atgimė žmonių, kurių jau nebėra, siluetai.

Kas įkvepia šioje erdvėje, kurioje gyvenate ir kuriate beveik visą savaitę?

Kaip jau minėjau, atvažiuodamas čia tikėjau, kad mane labiausiai įkvėps žirgai. Tačiau tų žirgų čia neradome, išskyrus kelis, esančius kaimynystėje. Ekskursija po Uteną mano kūrybai tikrai turėjo įtakos.

Ar Jūsų kūryboje galima rasti vaikystės vaizdinių?

Tikrai taip. Kai buvo mūsų, dailininkų, pristatymas, aš kalbėdamas apie save sakiau, kad mano vaikystė buvo šviesi, augau pas močiutę kaime prie Telšių. Į atmintį įsirėžė vienkiemio vaizdai su kalvelėmis, senais medžiais, tvenkiniais… Tai buvo mano pasaulis, kuris visąlaik. Močiutės kaime praėjo visa mano vaikystė. Visa tai davė įtakos ir kūrybai. Taip paveiksluose atsirado tvenkinių gyventojų, vabalėlių ir kitų kaimo personažų.

Kokie siužetai persipina paveiksluose?

Man labai svarbu pavaizduoti žmonių santykius. Jie nėra tokie ryškūs, bet man labai svarbūs. Todėl kūryboje dažniau galima įžvelgti vyro–moters, mažo–didelio žmogaus santykius, kurie persipina tarpusavyje.

Kas artimiau: peizažas ar portretas?

Portretas. Čia galima ir papokštauti: jei būčiau arklys, tikriausiai paišyčiau arklius. Kadangi esu žmogus, tapyti mėgstu žmones, jų tarpusavio santykius. Man svarbiausia ne tai, kaip tas žmogus atrodo, o kokie santykiai juos saisto su kitais.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

{youtube}Gx01KDJxm14&feature{/youtube}