Maždaug prieš šešerius metus netoli Anykščių sodybą nusipirkusi Rasos Strumilienės šeima kurį laiką svajojo atvykti pailsėti, tačiau tuokart pasilikti visam laikui net nebuvę minčių. Laikui bėgant nuostabus gamtovaizdis ir ramybė taip pavergė vilniečius, jog jie nusprendė palikti didmiestį ir įsikurti Anykščiuose. „Tai puiki vieta kūrybai, nes čia sklando savotiška meniška aura”, – sakė šio miesto gyventoja laisva menininkė R. Strumilienė, kuri šiuo metu aktyviai užsiima knygrišyste ir kartonažo darbais. Net vyresnėlis sūnus Skomantas neprieštaravo mamos sumanymui pasilikti šiame Aukštaitijos mieste (tėtis kol kas gyvena ir dirba sostinėje), nors iš pradžių paaugliui atrodė, kad Anykščiuose važinėja tik traktoriai. O jauniausiam sūnui Mažvydui šis gražus kraštas patiko iškart, o pirmąją mokslo metų dieną jis pateko į vietinio laikraščio puslapius, todėl nuo šiol save vadina Anykščių žvaigžde.

Kokia veikla užsiimdavote Vilniuje?

Net 15 metų dirbau privačioje didelėje kompanijoje „McDodald’s”, kur darbą pradėjau nuo aptarnaujančio personalo ir išėjau būdama vadove. Tačiau man menas niekada nebuvo svetimas. Baigusi vidurinę mokyklą, išmokau keramikos meno bei pinti iš vytelių. Darbas ir gyvenimas Vilniuje išsekino, išvargino, bet gavau geros patirties. Negaliu sakyti, kad ten man buvo blogai. Tačiau yra ir kita medalio pusė: dalį dienos turėjau dirbti vaikų vairuotoja, juos nuolat vežioti į būrelius. Ir taip kasdien, vargino nuolatinis skubėjimas, bėgimas. Savaitgaliais šiek tiek atsigaudavome, o sekmadienio vakare su siaubu laukdavome pirmadienio. Aš pamačiau, kad tai ne gyvenimas, o jo bėgimas pro šalį. Atvykusi į Anykščius per pirmuosius metus aplankiau daugiau parodų, kultūrinių renginių nei per penkerius metus Vilniuje.

Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas atvykus į šį miestą?

Galbūt aš esu labiau atsipalaidavusi. Nebėra streso, bėgimo. Dabar dažnai girdime frazes „lėtas turgus” ar „lėtas maistas”… Anykščiai galėtų būti „lėtas miestas”. Čia viskas vyksta iš lėto, niekas neskuba. Pastebėjau, kad net mano vairavimas pasikeitė, nes iki namų – vos dešimt minučių. Čia galima išmokti gyventi be automobilio. Kieme susitikus galima pasilabinti su kaimynais, jie vieni su kitais gali būti susiję kur kas tampresniais santykiais. Tačiau kai pasiilgstu sostinės, sėdu į automobilį ir lekiu į Vilnių.

Jūsų veikla – specifinė? Papasakokite apie ją plačiau…

Kuriu grožį. Turiu labai daug užsakovų, tarp kurių nemažai organizuojančių šventes – krikštynas, vestuves… Dabar labai madingi krikšto rinkiniai, kuriuos sudaro krikšto dėžutės, albumai, maišeliai smulkmenoms susidėti. Tačiau didžioji dalis mano darbdavių – fotografai. Gaminu specialias dėželes nuotraukoms ir atmintukui įdėti. Tai puiki fotografų dovana savo užsakovams. Vieni pageidauja išskirtinių spalvų dėžučių, kitas papuošiu su logotipais.
Taip pat užsiimu knygrišyste. Tai smagus užsiėmimas, turintis daug netikėtų niuansų. Rišu knygas, linkėjimų knygeles, į madą ateina nuotraukų klijavimas į albumus. Pavyzdžiui, žmonės pageidauja nedidelių krikštynų nuotraukų albumėlių su vaikučio nuotraukomis. Dažnai darau ir vardinius albumus su vaikelio vardu, krikšto datos įrašais. Taip pat madingos knygelės kartu su albumu: pavyzdžiui, krikštynose dalyvaujantys svečiai parašo krikštijamam vaikučiui linkėjimus ir paskui čia klijuojamos nuotraukos.

Ar esate atradusi save šiame krašte?

Pati didžiausia laimė žmogui – daryti tai, kas jam patinka ir malonu. Aš labai džiaugiuosi šį darbą dirbdama jau penkerius metus. Nes kiekviena diena man – didelis atradimas, ieškojimas, kūryba. Nėra streso, kad diena prasideda pirmadieniu. Jei aplanko mūza – kuriu. Jei mūza neaplanko, tą dieną skiriu techniniam darbui, kuris nereikalauja didelio mąstymo, susikaupimo. Anykščiuose man gera. Tai vieta palanki kūrėjui. Iki šių metų birželio mėnesio dirbau namuose, kur turėjau įkūrusi savo dirbtuvėles. Vėliau man pasiūlė dirbti Anykščių menų inkubatoriuje. Pamačiusi nuostabų vaizdą pro langą pagalvojau, kad tikrai nenusivyliau tokiu pasirinkimu.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video 

{youtube}ZD6HfgPHR_k{/youtube}