Savitos kūrybos menininkė, audėja, medžio drožėja, tapytoja, muzikantė, audėja – daugybės amatų meistre tituluojama tautodailininkė Anelė Araminienė sakė visko išmokusi todėl, kad visą gyvenimą norėjusi užsiimti įdomia veikla. Ir dabar jai netrūksta energijos, todėl neseniai iš kieme stovėjusios didžiulės medžio kaladės išdrožė Trolį, o laisvalaikiu prisėda prie audimo staklių.
Audimas visoje Lietuvoje buvo ypač reikšmingas užsiėmimas: kiekviena kaimo moteris audė ir namuose turėjo stakles, o šio amato nuo mažumės mokėsi iš mamų, močiučių ar pas kaimynes. Prieš vestuves kiekviena mergina ruošdavo kraitį, į kurį dėdavo įvairiausius audeklus, austines juostas. Audinių raštuose atsispindėdavo audėjos charakteris, skonis ir vertybės.
Kada sėdate prie audimo staklių?
Tuomet, kai lauke lyja, šlapia ir šalta. Šiltuoju metų laiku tam laiko beveik nerandu, tačiau šiųmetis pavasaris – išimtis. Audžiu tautiniam kostiumui skirtą prijuostę ir marškinėlius. Man dukra visuomet sako, kad privalau pasipuošti tautiniais drabužiais, kuriuos turiu, bet retai vilkiu.
Didžiausias darbas audžiant tautinį kostiumą – suverti siūlus ir derinti raštus. Man labai gražus šis drabužis gal todėl, kad mes esame tikri lietuviai.
Kaip jūsų namuose atsirado staklės?
Mano turimos staklės labai senos. Į mūsų namus daugiau nei prieš du dešimtmečius jos atkeliavo iš vyro tetos namų. Kai atėjau gyventi į šiuos namus, stovėjo vyro tėvų staklės, bet jos buvo siauros, tačiau vyras jas išplatino ir sėdau į jas.
Austi išmokė mano mama Veronika Masiulienė. Tuomet buvau gal kokių 12 metų. Mama buvo gera audėja, o jos brolis – siuvėjas. Kartą mama paprašė brolio, kad šis pamokytų sukirpti drabužius. Tačiau jis tik šyptelėjo ir pridūrė, kad „koks iš manęs muzikontas, toks iš tavęs kriaučius”. Mama iniciatyvos ėmėsi pati: susikirpdavo drabužius, juos siūdavo, todėl vaikai vilkėdavo jos pasiūtus rūbus.
Anksčiau amatų žmonės paprastai išmokdavo patys: užtekdavo pasižiūrėti ir pabandyti pačiam. Man iš pradžių audimas pasirodė labai sudėtingas, tačiau pradėjusi dirbti savarankiškai įgavau daugiau įgūdžių ir praktikos.
Ar tiesa, kad laikui bėgant skyrėsi ir audimo būdai, ir audeklai?
Žinoma. Anksčiau žmonės ausdavo milą, iš kurio siūdavo storas sermėgas. Dabar milo niekam nebereikia, nes sermėgų niekas nebenešioja, o parduotuvėse yra visko, ko širdis geidžia.
Dabartinės kartos jaunimą sudominti audimu sudėtinga: šio amato išmokti gali tie, kurie to nori. O kitiems tai visai neįdomu.
O kas jums pačiai yra audimas?
Malonus laiko praleidimo būdas. Žmonės sako, kad kiekviena veikla atbaido depresijas.
Ar su savo audeklais dalyvaujate parodose?
Taip. Šiuo metu pristatau austus rankšluosčius, o anksčiau veždavau ir lovatieses, tačiau naujų nebeturiu. Tautinių drabužių svetimiems neaudžiu, nes rankas skauda, sunku darosi. Buvau susilaužiusi koją, tad beveik dvejus metus staklės stovėjo tuščios.
Vytauto Ridiko nuotr. ir video
{youtube}Q-csJlfGVVU&feature{/youtube}