Ignalinos rajone, Cijonų kaime (Linkmenų sen.) veikia Paukščių kaimas, kuriame neregėtų negirdėtų dalykų gali išvysti ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Čia grupes, šeimas, pavienius asmenis priima, įvairias šventes bei edukacijas rengia sodybos gaspadoriai Laima ir Rimantas Rakauskai. Iš senelių paveldėtoje sodyboje knibždėte knibžda įvairių paukščių – pradedant skirtingų veislių vištomis, fazanais, povais, balandžiais, baigiant stručiais, emu ir nandais. Gausu ir kitų gyvūnų. Garsiu bliovimu į save dėmesį bando atkreipti asiliukas (kaip sakė gaspadinė Laima – rėkia kaip velnias juškoj), keturiais ragais didžiuojasi avinas, aptvare laksto alpakos, ožkos, narveliuose krebžda triušiai – visų net neišvardinsi…
Pradžia – penkios vištos ir gaidys
Kai mums besišnekučiuojant pradėjo bliauti asilas, L. Rakauskienė nusijuokė, kad, matyt, labai graži moteris praėjo – įsimylėjo. Ir patikino, kad tiems, kas paglostys asilo nosį ir įlips Paukščių kaime į kakutį, rytdiena bus sėkminga ir laiminga. „Pati išbandžiau – nusipirkau loterijos bilietą ir laimėjau du eurus“, – šypsojosi humoro nestokojanti moteris.
Paprašyta papasakoti, kaip kilo idėja įkurti tokį kaimą, pašnekovė išpyškino, kad atsakymą į šį klausimą moka atmintinai, jokių raštų jai nereikia, todėl viską mielai išklos. „Prieš 15 metų man seneliai paliko trobelę – seną, sukiužusią, – kalbėjo L. Rakauskienė. – Vyras sakė: „Ai, truputį pasitvarkom, po to juk vis tiek važiuosim į Vilnių gyventi.“ Žiūrim – ogi likom gyventi čia. Gimė dukra. Kaip dabar – kaime gyveni ir neturi naminių kiaušinių?.. Nusipirkau penkias vištas ir vieną gaidį. Viskas prasidėjo nuo to. Visą gyvenimą labai norėjau povų, nusipirkau ir jų. Kai jau kieme ūkis nebetilpo, nusipirkome seną apleistą fermą – ten ir perkėlėme visą ūkį.“ Anot pašnekovės, ji pamatė, kad vištų yra viena už kitą gražesnių, įvairių veislių, todėl prisipirko visko „iki ausų“. Kai dukra pradėjo eiti į darželį Ignalinoje, auklėtoja pasiprašė surengti ekskursiją grupės vaikams. „Kaip prasidėjo nuo tos vienos grupės, taip nebegalima sustoti, – sakė moteris. – Mūsų ūkiui jau penkiolika metų. Pamatysit patys: stručiai kojų neplauna, nagų nekarpo – baisu į juos žiūrėti, dinozaurų palikuonys. Vieno stručio vardas Trū Sabaka – pats Marius Berenis leido taip vadinti, sakė, kad į jį panašus. Pilna avinų keturiais ragais, miniatiūrinių avelių, alpakų. Alpakos ūkyje atsirado todėl, kad norėjau nusimegzti šiltą megztuką.“
Pažįsta kiekvienas augintinis
Kaip tikino L. Rakauskienė, augintinius jie skaičiuoja rudenį – lapkritį reikia atiduoti duomenis statistikai, tad dabar tikslaus jų skaičiaus pasakyti negali, bet visada jų ūkyje bliauna, mekena, gagena, kvarksi ir kitokius garsus skleidžia maždaug 2 tūkst. gerklių. Kiekvienas mielas rytas, prasidedantis kažkur 5–6 valandą, pasak pašnekovės, atrodo maždaug taip: ji atsibunda, atlieka akių mankštą, atsigeria kavos ir keliauja pas savo mylimiausius gyvūnus. „Susitvarkau ūkį – tai man malonumas, laimė ir džiaugsmas, aš nuo to „kaifuoju“, – tvirtino moteris. – Palesinu, išvalau voljerus, pasikalbu su kuriuo nors gyvūnu… Mane pažįsta kiekviena vištytė. Žinoma, turime pagalbininkų, bet prie laukinių paukščių jų neleidžiu. Šiaip, nieko nedarau, tinginiauju…“ Visgi, L. Rakauskienė pripažino, kad ūkyje veikti tikrai yra ką, ypač sekasi suktis, jei tądien gera nuotaika ir nepuola tingulys. Karantino metu moteris leido sau pailsėti, ir, kadangi lankytojų nebuvo, galėjo skaityti knygas, žiūrėti filmus ir kasdien pasigaminti skanius pietus.
Kaip tik Paukščių kaimo augintinius apžiūrėję ir medaus nusipirkti užsukę vilniečiai Laimutė ir Gintaras tvirtino, kad čia – labai gražu, o augintinių kolekcija – įspūdinga. Be to, toks apsilankymas pas gyvūnus labai atpalaiduoja ir ramina. „Triušį nuo povo tikrai dar skiriame, – juokėsi Gintaras, kuriam labiausiai patiko asilas, o Laimutė pridūrė, kad jai į akį ypač krito ožiukai bei triušiukai. Čia pat Paukščių kaimo gaspadinė pasiūlė lankytojai pamelžti ožkas, bet ta juokdamasis atsisakė, pasiteisindama, jog nemoka. Vilniečiai dar dalijosi įspūdžiais, kaip juos apšnypštė kiemo šeimininkės žąsys. L. Rakauskienė pakvietė sugrįžti svečius ryt – pamelžti ožkų ir nuplauti stručiams kojų.
Lankytojai plūste plūsta
Paklausta, ar ūkyje darbuotis padeda dukra, kuriai dabar penkiolika, pašnekovė atsigręžė į namą ir patikrino, ar uždarytas atžalos kambario langas. „Aišku, padeda, – patikino L. Rakauskienė. – Priima lankytojus. Ypač mėgsta sutvarkyti prekes ant prekystalio, tvarko namus, plauna grindis. Jei paprašau patvarkyti rožyną ar ką nors nuravėti – nesutinka. Bet va braškių kažkodėl nueina pasiskinti. Padeda, bet mėgsta ne visus darbus.“
Pasak moters, lankytojų jie sulaukia kasdien, Paukščių kaime švęsti vaikų gimtadieniai, 90-mečio jubiliejus, vestuvės, paminėtos įvairios kitos progos. „Pirmiausia svečių laukia mūsų kepta įvairių paukščių kiaušinių kiaušinienė, žolelių arbatėlė, naminiai sausainukai ir visa kita programa, o po to šventės dalyviai išsitraukia tortus ir juos valgo, – aiškino ūkio gaspadinė. – Kai geras oras, nuostabu pabūti gamtoje. Niekas nebenori sėdėti prie stalo, apkrauto mišrainėmis ir silkėmis. Visi nori veiksmo. Pasivaikščiojame prie gyvūnų, aprodau, papasakoju. Pagrindiniai mūsų klientai – vilniečiai.“ L. Rakauskienė patikino, kad visi lankytojai labai geranoriški, piktybinių tikrai nepasitaiko ir ji labai jais džiaugiasi. „Mes gyvename vien dėl Paukščių kaimo ir dirbame labai daug“, – sakė moteris.
Sulaukia dovanų ir iš draugų, ir iš lankytojų
Paklausta, kuris augintinis jai mieliausias, pašnekovė atsakė, kad katinėlis, ir čia pat prisiminė bei nusivedė parodyti savo vėžlį Klecką, kuris Paukščių kaime atsidūrė todėl, kad vėžliai, kaip ir paukščiai, deda kiaušinius. Anot ūkio gaspadinės, šiam vyrukui – aštuoneri ir dydžiu jis palyginus mažutis, o po 92-jų metų, kai bus jau šimtametis, Kleckas bus milžiniškas vėžlys – svers kažkur 20 kilogramų. Taigi, L. Rakauskienė pakvietė ta proga atvykti paragauti torto ir parengti reportažą. Šį augintinį, anot moters, ji gavo dovanų iš draugų, kurie nusprendė, kad dar mažai gyvūnų jos ūkyje. Beje, dovanotos ir afrikinės sraigės, kurios užauga iki kilogramo, ir plėšrūs vėžliai, galintys net pirštą nukąsti, ir šuniukas, vardu Šonas, tik neaišku kuris – kairys ar dešinys.
Pavėsinės spintoje, puikuojasi įvairių ūkio gyvūnų kiaušinių kolekcija. Gretimoje, kurią paliko močiutė, visokių paukščiukų – stiklinių, keraminių, molinių ir t. t. – kolekcija. Ją, kaip sakė L. Rakauskienė, suvežė lankytojai. Tokių dovanų, pasak pašnekovės, ji mielai laukianti iš kiekvieno. Žodžiu, smagi ir šmaikšti gaspadinė ūkyje sukasi kaip vėjas, suspėja ne tik gyvūnus ir ūkį apeiti, bet ir visiems lankytojams viską apipasakoti bei parodyti. Mums išsiskiriant dovanų įdėjo du nandų kiaušinius, iš kurių kiaušinienė, pasak jos, „geltona kaip saulė ir skani – kaip saldainis“.
Vytauto Ridiko nuotr.
