Nors Ginučių malūnas, įsikūręs Ginučių kaime, Ignalinos rajone, negali pasigirti moderniais sprendimais ar interaktyviomis pramogomis, parodyti jis tikrai turi ką. Vien jau ko verta autentiška įranga, kurią dar kartais galima išvysti ir veikiant – kartais malūnas parodomaisiais tikslais būna paleidžiamas. Dar viena visiška naujovė šiemet – malūno palėpėje įsikūrusi įvairių senovinių buities rakandų, namų apyvokos daiktų ekspozicija. Apie malūno istoriją, praeitį ir dabartį, lankytojus, ekspozicijas ir šio Aukštaitijos nacionalinio parko simbolio ateitį pasakojo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Lankytojų aptarnavimo skyriaus visuomenės informavimo specialistė, patyrusi Ginučių malūno gidė Rimutė Rutkauskaitė.
Lankytojų laukia nauja ekspozicija
Malūno apžiūrą pradėjome nuo naujausios ekspozicijos. Kaip sakė „Ignalinos dienos“ pašnekovė, nors ir ne visi šioje salėje esantys daiktai tiesiogiai susiję su malūnu ir jo veikla, jie visi atstovauja senoviniam gyvenimo būdui, rytų aukštaičių papročiams. Anot R. Rutkauskaitės, dalis eksponatų vaizduoja duonos kelią nuo arklo iki duonkubilio.
Paklausta, kaip atsirado naujoji, tik šiemet įrengta ekspozicija, gidė paaiškino, kad tie daiktai malūne buvo laikomi jau kurį laiką, tik vis nerado savo vietos. Dalis jų liko dar nuo Ignalinos turistinės bazės laikų, kai malūnas priklausė jai, dalį sunešė vietiniai gyventojai. „Žmonės tvarko senelių namus, kažką randa ir atneša mums, – pasakojo pašnekovė. – Labai džiugu, kad atneša, nes juk būna ir tokių istorijų, kad, pavyzdžiui, buvo audimo staklės, jų nereikėjo, tai ir sudeginom.“ Pasak jos, neeksponuojamų daiktų prisirinko nemažai, todėl reikėjo juos sugrupuoti. Galiausiai vien muziejaus darbuotojų pastangomis ir darbu palėpėje, kurioje anksčiau buvo sandėliuojami savo eilės laukiantys grūdų maišai, buvo įrengta ekspozicija.
Malūne galima pamatyti ne tik autentišką grūdų malimo įrangą, bet ir tautodailininko Petro Gaižučio paveikslus, vaizduojančius krašto legendas, išgirsti pasakojimus apie malūno atsiradimą. Čia įrengtos ir rankinės girnos – galima patiems išbandyti, kaip nelengva būdavo sumalti miltus rankomis.
Kaip malūnas be vandens liko
Pasak R. Rutkauskaitės, Aukštaitijos nacionaliniame parke šiuo metu yra penki vandens malūnai, bet Ginučių malūnas yra vienintelis, išsaugojęs autentišką įrangą ir kurį galima aplankyti kaip muziejų. Anot pašnekovės, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose malūnas paminėtas 1738 metais Linkmenų rakto surašyme. „Jau tada buvo paminėtas malūnas ir šalia jo, kitoje upelio pusėje, stovinti lentpjūvė, kuriuos abu nuomojo žydas, – pasakojo gidė. – Bet tai, ką mes turime dabar, yra XIX a. antros pusės palikimas. Taip teigti galima dėl to, kad tik tuo metu atsirado piklius ir buvo naudojama būtent tokia girnų kubilo konstrukcija. Taigi, yra laikotarpis, kada nežinome, kas vyko malūne. Kai jį persistatė Linkmenų dvaro dvarininkas Gimžauskas, keliant vandens lygį ežere ir įrengiant užtvankas, kad vanduo tekėtų stipresne srove ir malūnas būtų našesnis, buvo užlietos aplinkinių gyventojų žemės. Kilo konfliktas tarp dvarininko ir vietinių. Gimžauskas apie jokias kompensacijas net girdėti nenorėjo, todėl neapsikentę susirinko kaimo vyrai (jų buvo apie 50), susinešė viską, ko reikėjo – rąstų, velėnų ir panašiai – ir nukreipė upelio srovę kita linkme, paliko malūną visai be vandens. Dalį vyrų išvežė į tuometinę žandarmeriją, ilgai vyko teismai, bet galiausiai buvo nuspręsta, kad pusė malūno turi priklausyti kaimui kaip kompensacija.“ Anot R. Rutkauskaitės, dvarininkas buvo bevaikis ir neturėjo šeimos, todėl jam mirus malūnas liko kaimui. Kaimo žmonės nuomodavo jį malūnininkams ir atsiimdavo nuomą grūdais, ganyklomis ar kitais reikalingais dalykais. „Net ir sunkmečiu ginutiškiai visai neblogai pragyveno, – pasakojimą tęsė pašnekovė. – Kai anksčiau ateidavo vyresni gretimų kaimų žmonės, visada sakydavo, kad ginutiškiai buvo tinginiai, nes savo javų jie neaugino, viską pasidalindavo iš malūno.“
Anot moters, malūnas visada buvo labai galingas, todėl veikdavo visais metų laikais, nes vasarą vanduo nenusekdavo, o žiemą – neužšaldavo. Todėl žmonės į jį traukdavo tiksliai žinodami, kad visada galės susimalti grūdus ir dar gauti geresnių – išpikliavotų, pyraginių – miltų, nes buvo įrengtas piklius, išsijojantis dukart sumaltus grūdus. „Kada krikštynos ar Velykos – visi į Ginučius tų gerųjų miltų traukdavo“, – šypsojosi R. Rutkauskaitė.
Keitėsi ir tobulėjo
Pasak pašnekovės, daugiausiai informacijos Ginučių malūno muziejus turi nuo 1935 metų, kai malūną nuomojosi malūnininkas Dagys – tada vertikalus medinis malūno ratas buvo pakeistas į horizontalią metalinę turbiną, o akmeninės girnos į lietas cementines, kurias buvo galima kur kas paprasčiau ir greičiau suremontuoti, užliejant naują cemento sluoksnį, jos gerokai kokybiškesnės, geriau išbalansuotos, nepaliekančios grūduose nutrupėjusių akmenukų. Truputėlį vėliau malūnininkas Šerškus šalia malūno pasistatė gyvenamąsias patalpas – jose įrengtuose svečių namuose dabar priimi svečiai. Dar vėliau malūnas priklausė kolūkiui ir buvo naudojamas iki 1968 m., kol sugedo jo įranga. Įvairiais laikotarpiais, anot R. Rutkauskaitės, malūno varomoji jėga buvo išnaudojama ir kitoms veikloms – lentpjūvei, milo vėlyklai ar net elektros energijai gaminti. Tam 1937 m. buvo pastatyta antroji turbina, sukusi generatorių ir tiekusi elektrą visam kaimui.
Pašnekovės teigimu, iki šių dienų yra išlikusi turbina, vienerios girnos (jų kažkada buvo dvejos), piklius ir maišų pakėlimo mechanizmas, pats pastatas – restauruotas. Neišliko kruopinė, skaldydavusi luobelę nuo grūdo. Net ir šiandien malūnas puikiai veikia ir retkarčiais yra paleidžiamas, kad būtų galima pademonstruoti patį veikimo principą. Anot R. Rutkauskaitės, apie šį įvykį visada skelbiama Aukštaitijos nacionalinio parko feisbuko puslapyje. Tiesa, paleisti Ginučių malūną nėra taip paprasta – tai neatliekama vieno mygtuko paspaudimu. Reikia atidaryti šliuzus vienoje ir kitoje tilto pusėje, pakelti apsauginį turbinos žiedą bei pamažu didinti vandens srovę, kad turbina pamažu įsisuktų. Visa tai daroma rankiniu būdu. Tuo metu malūne būti nėra labai saugu, todėl elgtis reikia itin atsargiai ir atsakingai. Be to, kaip sakė gidė, veikiančio malūno garsas – kurtinantis, o ir pastatas šiek tiek juda, kaip seni žmonės sako „malūnas vaikšto“.
Svečiai – iš viso pasaulio
Ginučių malūnas veikia gegužės–rugsėjo mėnesiais, ne karantino metu – kiekvieną dieną, bet kaip sakė R. Rutkauskaitė, muziejus lankytojams atviras visus metus, ne sezono metu tereikia iš anksto susitarti dėl priėmimo. Tiesa, karantinas kurį laiką pristabdė muziejaus veiklą, apribojo užsienio turistų srautus, bet ir pernai, ir šiemet jaučiamas didesnis lietuvių, atvažiuojančių iš įvairių mūsų šalies kampelių, susidomėjimas. Per dieną, moters teigimu, gali apsilankyti apie šimtą ir daugiau žmonių. Kol pasaulyje nesiautėjo koronavirusas, į Ginučių malūną svečiai atvykdavo iš tolimiausių žemės kraštų – Havajų, JAV ir kitų. Anot pašnekovės, dauguma lankytojų džiaugiasi išlaikyta autentika, senove alsuojančia malūno dvasia, ypač tuo, kad jame neįkurdinta kokia nors kavinė. Susidomėjimas jaučiamas ir naująja ekspozicija. Kaip sakė gidė, lankytojai paprastai būna labai geranoriški ir malonūs, o kartais muziejus sulaukia net dovanų – pavyzdžiui, grūdų malimui. Pasitaiko ir tokių svečių, kurie dar prisimena su tėvais ar kitais giminaičiais važiavę čia malti grūdų.
„Jei Stripeikių senovinės bitininkystės muziejus dabar yra labai interaktyvus, tai mes džiaugiamės išsaugoję senovinę aurą“, – tikino R. Rutkauskaitė, bet pridūrė, kad, žinoma, Ginučių malūno muziejus vis tiek turės keistis, taikytis prie laikmečio. Tokie pokyčiai jau planuojami, žinoma, išlaikant dabartinę atmosferą.
Jurgitos Ulkienės nuotr.
