Sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – per visą Lietuvą nuvilnijo įvairių pilietinių akcijų ir atminimo renginių banga. Neaplenkė ji ir Ignalinos. Penktadienio popietę Ignalinos krašto muziejaus Parodų salėje, kur visą sausį eksponuojama fotomenininko Romualdo Požerskio nuotraukų paroda „1991 metų sausio 13-osios veidai Romualdo Požerskio nuotraukose“, susirinko ignaliniečiai, ne tik apžiūrėję parodą, bet ir jautriai prisilietę prie tų dienų įvykių, žuvusiuosius už Lietuvos laisvę pagerbę tylos minute.
Laisvė – dovana visiems
Renginį vedusi teatro režisierė Agnė Nemanytė priminė, jog šiemet šventėme 32-ąsias Laisvės gynėjų dienos metines bei pristatė renginio muzikinius intarpus nuostabiomis kanklių melodijų pynėmis ir jautriomis liaudies dainomis užpildžiusias kanklininkes – etnokultūros specialistę ir dainų kūrėją Agotą Zdanavičiūtę bei kompozitorę ir menininkę Tomą Čepaitę.
Ignalinos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas pasveikino susirinkusiuosius ir pabrėžė, jog prieš 32 metus buvo laimėta labai svarbi pergalė. „Mes atgimėme kaip tauta, susivienijome ir išsaugojome savo jauną valstybę bei laisvę“, – kalbėjo J. Rokas, dėkojęs žuvusiems tomis dienomis gynėjams ir priminęs, kad karo Ukrainoje akivaizdoje laisvė yra labai trapi.
Ignalinos rajono savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė kvietė branginti laisvę – nepakartojamą ir brangią dovaną, būti vieningiems. „Tik dėl jūsų, čia susirinkusių, šiandien atmintis gyva“, – pastebėjo kalbėtoja.
Baisiausios gyvenimo dienos
Nors parodos autorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R. Požerskis į renginį atvykti negalėjo, atsiuntė jautrų virtualų pasakojimą:
„1988 metais visa galva įkritau fotografuoti politinių įvykių. Žodžio laisvė, sugrąžinta Lietuvos istorija, daugybė laimingų ir džiaugsmingų žmonių daugiatūkstantiniuose mitinguose, plevėsuojančios trispalvės ir dainuojančios revoliucijos jausmingos giesmės… Įvykis sekė įvykį. Ekologinė-politinė akcija „Apkabinkime Baltiją“, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamasis suvažiavimas ir jo dalyviai. Visi, kuriems buvo svarbi Lietuvos praeitis, dabartis ir ateitis. Taip pat Laisvės paminklo atstatymas Kaune, tremtinių palaikų sugrąžinimas iš Sibiro, fenomenali trijų Baltijos tautų akcija „Baltijos kelias“, Nepriklausomybės atkūrimas ir tragiški 1991 metų sausio įvykiai.
Baisiausia buvo 1991 metų sausio dienomis. Vakare įsijungęs televizorių pamačiau, kad Vilniuje prasidėjo Lietuvos televizijos užgrobimas. Kaune gaudė bažnyčių varpai ir kaukė sirenos. Nieko nesvarstydamas į krepšį pradėjau krautis fototechniką, rinktis fotojuosteles. Pasijutau kaip kareivis, kuris prieš mūšį dedasi kulkas. Palikau verkiančią žmoną, mažus vaikus, sėdau į automobilį ir išlėkiau į Vilnių.
Aukščiausiojoje Taryboje praleidau tris paras. Sausio 13-osios naktį Posėdžių salėje buvo du fotografai – Vilius Jasinevičius ir aš. Kas kelias valandas aidėdavo pavojaus signalai, pranešdami, kad artėja rusų šarvuočiai. Gynėjai, prisipylę Molotovo kokteilių, laukė galimo šturmo. Kunigai Sigitas Stankevičius, Jonas Boruta, Robertas Grigas, Algimantas Keina laimino gynėjus ir aukojo šv. Mišias Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiems Parlamento gynėjams.
Tomis valandomis nieko baisesnio gyvenime nesu išgyvenęs. Nuo Molotovo kokteilių Aukščiausiosios Tarybos koridoriuose tvyrojo benzino kvapas, visur stovėjo dėžės su dujokaukėmis. Gynėjai buvo susikaupę, matavosi dujokaukes, rankose laikė metalo strypus, kirvius ir medžioklinius šautuvus. Nervingi žvilgsniai, rankose sugniaužti ginklai liudijo psichologinę įtampą, aukos įprasminimą.
Posėdžių salėje sustingę signatarai sėdėjo su paltais ir klausėsi užsienio žinių. Kai pranešė apie sužeistus ir žuvusius žmones, salėje stojo tyla, pajutau, kaip plūstelėjo siaubo ir baimės bangos. Į Posėdžių salę atėjęs Vytautas Landsbergis pranešė, kad nesėkmingai bando prisiskambinti Michailui Gorbačiovui. Tada užfiksavau vieną geriausių fotografijų – neperšaunama liemene vilkintį V. Landsbergį, apsuptą Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus sargybinių. Visi supratome, kad šią naktį sprendžiasi Lietuvos likimas.
Ankstyvą Sausio 13-osios rytą skubėjau į morgą. Ten buvo atvežtos tos nakties aukos. Jų vardai dar buvo nežinomi. Fotografavau kulkų suvarpytus jaunų žmonių kūnus.
Prašvitus nuo namo stogo priešais Aukščiausiąją Tarybą fotografavau sausakimšą aikštę. Žmonių minia bangavo, grėsmingai šaukė kaip sužeistas žvėris. Žvarbiam vėjui atpūtus snaiges, pūgoje minia išnykdavo, girdėjosi tik šauksmas: „Lietuva, Lietuva!“
Vėliau fotografavau sovietų kareivius, kurie saugojo užgrobtą televizijos bokštą ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Nepaprastai jautru ir skaudu buvo laidotuvėse fiksuoti artimųjų atsisveikinimą su žuvusiais. Brangaus žmogaus mirtis – kaip aštraus peilio dūris. Lietuvos laisvės kaina – žmonių skausmo okeanas.“
Apdovanoti Laisvės gynėjai
A. Nemanytė priminė visų 14-kos žuvusių vardus bei pavardes ir pakvietė pagerbti juos tylos minute.
Renginyje dalyvavo du laisvės gynėjai, Sausio 13-osios medaliu apdovanoti Ignalinos krašto savanoriai Albinas Gruzdys ir Žilvinas Aigiris Bulavas, jiems buvo įteiktos Ignalinos rajono savivaldybės administracijos atminimo dovanos.
Pakviestas tarti žodį A. Gruzdys prisiminė, jog ne vienas ignalinietis dalyvavo tų dienų įvykiuose. Jis pats gynė Parlamentą. „Atsikovojome Nepriklausomybę laiku ir vietoje, nes matome, kas dabar tveriasi pasaulyje, – kalbėjo Laisvės gynėjas. – Afganistane per 10 metų nežuvo tiek žmonių, kiek dabar per metus Ukrainoje. Ačiū visiems, kurie tada prisidėjo prie mūsų.“
Autorės nuotr.