Bronislavo Cicėno gyvenimo dešimtmečiai, atiduoti Lietuvos žiemos sporto centrui

Gegužės 3 d. Ignalinos rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) meras Justas Rasikas ir Savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė su gėlė­mis skubėjo į Lietuvos žiemos sporto centrą (toliau – LŽSC), kur pačius šilčiausius padėkos žodžius išsakė ilgamečiam šios įstaigos direktoriui Bronislavui Cicė­nui. Rajone sunkiai rastume kitą tokį vadovą, tai pa­čiai įstaigai vadovavusį 39-erius metus. „Lygiai trisde­šimt devynerius, – patikslino Bronislavas, priimdamas gėles. – Mat tuometinei Ignalinos sporto bazei buvau paskirtas vadovauti 1982-aisiais, gegužės 3 dieną. Di­rektoriumi likau ir po 1992-ųjų, kai bazė buvo reorga­nizuota į LŽSC.“

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Pradėkime nuo pradžių…

Nors LŽSC jau kelioms ignali­niečių kartoms neatsiejamas nuo B. Cicėno vardo, verta prisiminti ir šios įstaigos ištakas. Dar 1958 m., ignalinietis Bronius Šimkū­nas ėmėsi iniciatyvos įkurti spor­to bazę ir statyti pirmąjį trampli­ną Ignalinoje. Pirmasis tramplinas buvo natūralus – sukastas kas­tuvais iš sniego. Tam mintį davė vaikai, kurie šokinėdavo nuo kal­no medinėmis slidėmis. Šuoliai nuo šio tramplino siekdavo 30 metrų. Kai tokio rezultato neuž­teko, pradėtas statyti „didžiuoju“ vadinamas tramplinas. B. Šimkū­no entuziazmo paskatinti ignali­niečiai kiekvieną savaitgalį orga­nizuodavo talkas, kurių metu liejo pamatus, tvarkė aplinką ir ruo­šė tramplino kalną. Tramplinas iš pušinių rąstų buvo suręstas per metus. Tuo metu tai buvo aukš­čiausias tramplinas Baltijos ša­lyse. Šuoliai nuo jo siekdavo net 60 metrų! Deja, bet laikas nepa­gailėjo šio statinio – rąstai supu­vo ir tramplinu naudotis buvo už­drausta. Daugybę šuolininkų ir žiūrovų pritraukdavęs tramplinas veikė 1962–1973 m. 1973 m. pa­skelbtas avariniu, o 1978 m. – nu­griautas. Šiuo metu jo vietoje sto­vi Vilkakalnio apžvalgos bokštas. Tramplinas teliko ignaliniečių ir čia apsilankiusių slidininkų at­mintyje, senosiose nuotraukose ir ignaliniečio Rimanto Skunčiko Ignalinos krašto muziejui dovano­tame paveiksle. Vienu metu buvo net kilusi idėja atstatyti trampli­ną Ignalinoje. Šviesios atminties Edita Kondrotienė buvo atidariu­si specialią sąskaitą, bet joje, kaip prisimena B. Cicėnas, taip ir liko vieninteliai jo paties įnešti 10 litų.

Slidininkų pamėgtos Ignali­nos kalvos patraukė ir tuometinės „Nemuno“ sporto draugijos va­dovų dėmesį, kuriems kilo mintis pastatyti naują slidinėjimo bazę. Jie finansavo ir statybą. 1960 m. pradėta statyti sporto bazė buvo didelis įvykis Ignalinos rajono sportiniame gyvenime. Dėl tin­kamos geografinės padėties pa­sirinkta vieta prie Šiekščio ežero. Stačios kalvos ir ilgai besilai­kantis sniegas buvo tiesiog idea­li vieta slidinėjimui. Tais pačiais metais Ignalinos sporto bazės di­rektoriumi paskirtas Vytautas Švogžlys, kuris šias pareigas ėjo 20 metų. Taigi, ir pačią sporto ba­zės idėją pradėjo įgyvendinti jis.

Atėjo ne į tuščią vietą

Pagrindiniai darbai prie Šiekš­čio vyko 1962–1964 m. Per tą laikotarpį buvo pastatytas pa­grindinis korpusas – vieno aukšto mūrinis namas. Išsaugotuose V. Švogžlio prisiminimuose mini­ma, jog iš pat pradžių sporto bazė buvo labai kukli. Finansavimas – taip pat. Nebuvo gero viešbu­čio (tik bendrabučio tipo kamba­riai), karšto vandens, todėl sporti­ninkams tekdavo praustis sniegu. Bet – nors sąlygos buvo ne pačios geriausios – į Ignalinos sporto bazę atvykdavo daug slidininkų. Kartais vienu metu susirinkdavo net 400–450 sportininkų.

Už trejeto kilometrų nuo sporto bazės buvo įrengta šaudykla: eks­kavatoriumi iškasta duobė, po to pagal iš estų gautus brėžinius Vil­niuje pagaminti šaudymo skydai. Taip sporto bazėje pradėjo treni­ruotis ir biatlonininkai. Ignalinos vardas vis dažniau buvo tariamas, vis labiau girdimas.

Taigi B. Cicėnas, atėjęs į Igna­linos sporto bazę, rado čia ne pli­ką lauką. Tiesa, kaip jis pats pri­simena, pirmąją jo darbo dieną, 1982 m. gegužės 3-ią, merkė lie­tus, tad naujasis direktorius dėl būsimo stadiono vykdomų staty­bos darbų į bazę atbrido per balas guminiais batais. Tuomet nė tris­dešimties neturėjęs vyrukas, bu­vęs Ignalinos dujų ūkio inžinie­rius, nestokojo tik entuziazmo. Tiesa, palei Šiekštį nuo kalnelių slidėmis jau leidosi nuo penkio­likos metų, o vėliau su broliais Algiu ir Mindaugu patyrė net skrydžių nuo didžiojo tramplino azartą ir malonumą. Sportas buvo Bronislavo kraujyje, mintyse ir gyvenimo pasirinkimas. Direk­toriumi jis tapo, baigęs du kursus tuometiniame Kauno kūno kultū­ros institute.

Darbo ėmėsi iš peties

Jau pirmaisiais vadovavimo metais B. Cicėnas kaip mini­ma patarlėje „vasarą ėmė ruoš­ti slides“ – kad slidininkai galė­tų treniruotis ir vasarą, sumanyta nutiesti asfaltuotą riedučių tra­są. Pirmiausia, buvo nutiesta tra­sa aplink šaudyklą, bet iki šaudy­klos ir trasos sportininkus reikėjo vežioti autobusu. Todėl 1986 m. ratas prie šaudyklos sujungtas 2,5 kilometro atkarpa su baze. Po to atkarpa pailginta dar 2,5 kilo­metro. Kaip prisiminė Bronisla­vas, nemažai reikalų tada tekda­vo derinti su Maskva, tad ne kartą ten važiuota su „pilnais čemo­danais“. 1988 m. riedučių trasos darbai buvo užbaigti.

Savotiško virsmo metais gali­ma laikyti 1992 m., kai, susijun­gus Ignalinos ir Respublikinei žiemos sporto bazėms, Ignalinos sporto bazė buvo perorganizuota į LŽSC. Atkreiptas dėmesys, pa­didintas finansavimas: per ketve­rius metus įrengta 7,5 km ilgio asfaltuota slidžių ir riedučių trasa. Tad jau nuo 1996 m. centre ga­lėjo slidinėti ir kalnų slidinėjimo mėgėjai. Kalnų slidinėjimui skir­tos trys nusileidimo trasos. Viena jų – 160 m ilgio. Čia veikia keltu­vai, slidinėjimo įrangos nuomos punktas.

LŽSC atnaujinti buvo skirta ES bei Kūno kultūros ir sporto de­partamento lėšų. Ir nors Ignali­na garsėja ilgiausiomis, rūsčiau­siomis žiemomis, giliausiomis pusnimis, būta metų, kai žiemos sporto mėgėjų „mana“ (sniegas) iš dangaus nepasirodydavo. Prieš šitą gamtos neteisybę Lietuvos žiemos sporto centras ėmė „gin­kluotis“: dar 1999-aisiais buvo įsigyta sniego patranka, nukloda­vusi sniegu plikas slidininkų tra­sas. Šiuo metu Lietuvos žiemos sporto centre „kovinėje parengty­je“ – aštuonios sniego gaminimo patrankos.

Augo ir plėtėsi

Žiemos sporto mėgėjų Meką augino sėkmingi projektai ir mi­lijoninės investicijos. Trys didie­ji projektai, vykdyti LŽSC 2002, 2006–2008 ir 2009–2015 metais, pakeitė jį neatpažįstamai. Per tą laiką įsigyta nauja sniego gami­nimo ir kalnų slidinėjimo įranga, keltuvai, sniego rogės. Įgyven­dinus 2009 m. pradėtą vykdy­ti LŽSC modernizavimo projek­tą „Lietuvos žiemos sporto centro Ignalinoje plėtra ir moderniza­vimas“ (LR Vyriausybės nutari­mu šis projektas buvo pripažin­tas valstybei svarbiu ekonominiu projektu), pastatytas modernus varžybų aptarnavimo pastatas, kuriame įrengta 16 slidžių ruoši­mo kambarių, treniruoklių salė, pirtis, sporto įrangos laikymo ga­ražai. Sporto gatvėje įrengta bi­atlono šaudykla, distancinio (ly­gumų) slidinėjimo 2 km trasa su dirbtinio sniego gaminimo siste­ma ir apšvietimu nakties metu. Aktyviam poilsiui žiemą čia įrengtos ir veikia 4 kalnų slidinė­jimo trasos su 4 keltuvais (viena kalnų slidinėjimo trasa su keltu­vu skirta vaikams ir pradedantie­siems, kuriuos instruktuoja ir sli­dinėti moko instruktoriai, viena – varžybų vykdymui ir dvi – mė­gėjiškam slidinėjimui).

Džiaugiantis laimėjimais, neva­lia nepastebėti ir juos temdžiusių šešėlių. B. Cicėnas pripažino, jog būta itin gausaus lankytojų antplū­džio, bet buvo ir „nulinių“ metų, kai LŽSC tedirbo kelias dienas. Pastaraisiais metais LŽSC „per slides“ kaip reikiant kirto karanti­nas: jau balansavome ties išlikimo riba. Bet Savivaldybės pagalba, iš dalies atlaisvintas karantinas leido per tris mėnesius išlaviruoti ir pa­vasarį pasitikti be skolų.

Ignalina įprato, jog čia, kur yra puiki biatlono trasa, kur įrengta viena iš dviejų Tarptautinės slidi­nėjimo federacijos reikalavimus atitinkančių lygumų slidinėjimo trasų Lietuvoje, treniruojasi Lie­tuvos slidininkai ir biatloninin­kai, o kasmet vykstančios „Žalgi­riados“ sukviečia šimtus žiemos sporto mėgėjų. Savotišku „Žal­giriadų“ rekordininku yra tapęs pats LŽSC direktorius B. Cicė­nas. Jis dalyvavo bene visose vy­kusiose žalgiriečių sporto žaidy­nėse ir daugelį kartų tapo įvairių rungčių nugalėtoju. Verta pami­nėti, kad 1992-aisiais jis buvo tik per žingsnį nuo olimpinių žai­dynių. Bet tada Bronislavui jau buvo kone keturiasdešimt, taigi buvo pasirinktas jaunesnis – Ri­čardas Panavas, kuris vėliau da­lyvavo dar keturiose olimpinėse žaidynėse. Tik Bronislavo entu­ziazmo tai nenumalšino, slidžių į kampą jis nepastatė. Jo laukė ki­tos trasos, daugybė apdovano­jimų: 11 kartų jis tituluotas dir­bančiųjų Europos žiemos sporto žaidynių čempionu (savo am­žiaus grupėse). Paskutinį kartą šį vardą apgynė prieš šešetą metų. Kai mėgino suskaičiuoti visus apdovanojimus, medalius, sakė, radęs jų daugiau nei šimtą. Ir pa­grįstai juokavo, kad jau nebetu­ri kam ir ką įrodinėti, dalyvauda­mas varžybose.

Uogienių karalius“

Prisiminęs sportinius metus, varžybas, šypsojosi, kad buvo pramintas „uogienių karaliumi“, mat prieš varžybas perpjaudavo batoną išilgai, aptepdavo sviestu, uogiene ir taip pasistiprindavo: „Toks buvo anų laikų dopingas!“ Iš varžybų parsiveždavo ne tik medalius, bet ir smagių įspūdžių, plėtė draugų ratą. O Ignalinoje rengiamų „Žalgiriadų“ laukda­vo visi žiemos sporto entuziastai. Neretas užklausdavo, ar bus Bro­nius, (taip jį visi mieliau vadinda­vo, dar ir Broniuku šaukdavo), ar pagros jis akordeonu. Ir Bronis­lavas grojo. Tebegroja. Mat mu­zika yra gal antroji jo aistra, lei­dusi numalšinti įtampą, susirasti bičiulių.

Per tuos dešimtmečius, kai LŽSC tapo moderniu, tinkamu treniruotis profesionalams, Igna­linoje tiesiog lijo sporto žvaigž­dėmis. „Marijonas Steckas, An­tanas Rukšėnas, Vilmantas Gineitas, Bronius Dešukas, Ka­zys ir Petras Milašiai, Vida Venci­enė, Kazimiera Strolienė, Tomas Kaukėnas…“ – nesustodamas vardijo B. Cicėnas. Ypatingi pri­siminimai išlikę apie Algimantą Šalną, su kuriuo net gimė tą pačią rugsėjo 12 dieną. Maža to, rugsė­jo 12 d. gimė Bronislavo mama ir Algimanto tėvelis, tad gimtadienį dažnai švęsdavo keturiese!

LŽSC gyvybės nepraranda ir vasarą, čia būta net miesto pra­moginių renginių. Lankėsi cen­tre Prezidentas Valdas Adamkus, LR Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, užsuko ir Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius su savo bendrapartiečiais, leidosi Prezidento Rolando Pakso malū­nsparnis, viešėjo kardinolas Au­drys Juozas Bačkis..

Gal pastarasis įtemptas sezo­nas, gal kitos priežastys lėmė, kad LŽSC direktorius B. Cicė­nas – slidinėjimo (1986 m.) ir bi­atlono (1988 m.) sporto meistras – šiemet pirmąkart per visą žie­mą neatsistojo ant slidžių. Šiemet ir LŽSC jis perduoda laikinajam direktoriui Andriui Leškevičiui. Ir net neprašomas užtikrino: „An­driui tikrai padėsiu kuo galėsiu. Pats nebūčiau laimingas, matyda­mas, kad nyksta tai, dėl ko išgy­venau, ką kūriau, tad būsiu šalia, kol mano patarimas bus reikalin­gas ir naudingas.“

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas