Barikadose dėl miško – gamtininkai ir Vidiškių žmonės

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! / Kas jūsų grožei senobinei tiki? – taip prasideda lietuvių klasiko Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Lygiai taip dabar galima būtų apibūdinti vaizdą šalia Varnio ežero, kur vos prieš kelias savaites buvo atliktas plynas miško kirtimas, nepaliekant nieko – nei senove alsuojančios eglės, nei pakrantės apsaugos juostos. Tačiau nukentėjo ne vien kraštovaizdis. Specialistų teigimu, buvo padaryta nepataisoma žala gamtai. Ir nors, kaip liaudis sako, šaukštai jau po pietų, visgi, Vidiškių kaimo gyventojai, gamtininkai ir kiti neabejingi piliečiai stojo piestu prieš tai, kad miškas palei ežerą būtų kertamas toliau. Vietiniai tikino, jog kėsinamasi plynai iškirsti visą plotą aplink ežerą ir dar plačiau.

Vietiniams kraštovaizdis – tai emocinis turtas

Šalia nedidelio Varnio ežero susirinko nemažas susirūpinusių žmonių būrelis. Tai – ir vidiškiečiai, ir gamtininkai, ir žurnalistai. Kaimo atstovai nuo tvarkingos maudyklos rodė kitapus ežero iškirstą plotą. Iš toli jis atrodo gana nedidelis, bet nuėjus į vietą atsiveria didžiulė išdraskyto miško kiaurymė, kurioje sutryptos, su žemėmis suminkytos samanos, nuniokoti saugomoms rūšims priskiriami pataisai, grybai bei kiti augalai. Ką jau kalbėti, anot gamtininkų, apie senas, bene 140 metų skaičiavusias storakamienes egles, kurių kirtavietėje neliko nė vienos.

Vidiškių kaimo gyventojai pasakojo, jog paviešėti atvykusį svečią ne prie stalo sodindavo, o vesdavosi pasivaikščioti aplink ežerą – čia buvo takas, kuriuo einant galima būdavo stebėti nuostabius gamtos vaizdus, augalus, gyvūnus. Anot vidiškiečių, miške aplink ežerą driekėsi didžiuliai plotai pataisų, gyveno lūšys, bebrai, kiti žvėreliai, augo storos, senos eglės. „Mums skaudžiausia, kad nukentėjo kraštovaizdis, dabar turėsime kęsti vizualinę taršą, – skundėsi pašnekovai. – Kartų kartos matė šį ežerą apaugusį mišku, net negalėjome įsivaizduoti, kad kada nors bus kitaip. Mūsų niekas neperspėjo, neparuošė…“

Kaip pasakojo vidiškiečiai, miškas buvo kertamas paskubomis – dirbama buvo ir dieną, ir naktį. Medžiai iškirsti ne tik ant kalvos, bet ir šalia ežero, todėl kai kurie suvirto tiesiai į vandenį. Ten taip pat prikrito šakų ir kitų medžių liekanų, todėl kirtėjams, pasak pašnekovų, buvo duotas mėnuo viską sutvarkyti. „Girdėjome, kad duotas leidimas iškirsti iki pat sodų, – nuogąstavo vidiškiečiai. – Kas tuomet liks iš ežero – bala?“

Iškirsta sengirė?

Kaip sakė gamtininkas, žurnalistas, gamtos gidas bei Lietuvos geologų sąjungos narys Andrejus Gaidamavičius, dar 2011 m. šis miškas buvo inventorizuotas kaip biologinės svarbos miškų buveinė. Pasak jo, mokslininkai padarė milžinišką darbą ir visoje Lietuvoje atrinko pačius natūraliausius bei vertingiausius miškus. „Pasižiūrėjęs į Miškų kadastrą pamačiau, kad prieš tai čia augo 140 metų eglynas, – tikino pašnekovas. – Tokių eglynų Lietuvoje yra labai mažai, tad galima sakyti, jog buvo iškirsta sengirė. Naudos iš nukirstų senų eglių beveik nebuvo, nes jos tinka gal tik biokurui. Mano skaičiavimais, savininkas iš šio miško uždirbo tik kokius 4–5 tūkst. eurų. Jei vietiniai gyventojai būtų iš anksto perspėti, kad ruošiamasi iškirsti šį gabaliuką miško, manau, visi vidiškiečiai būtų surinkę lėšų ir sumokėję miško savininkui tiek, kiek jis gavo už iškirstus medžius.“ Anot A. Gaidamavičiaus, jam teko girdėti, kad mišką iš jo buvusių savininkų, valdančių Vidiškių dvarą, nusipirko druskininkiečiai.

„Ignalinos dienos“ kalbintas miško sklypo savininkės Druskininkų savivaldybėje registruotos bendrovės „Ruginė“ vadovas Tomas Glavinskas patvirtino, kad šį sklypą įsigijo šių metų rugsėjo mėnesį, gavo leidimus miško kirtimui ir stačią mišką pardavė kitai bendrovei. Kaip sakė pašnekovas, informacija apie parduodamą sklypą buvo vieša, buvo siūloma jį įsigyti kaimynams, tačiau, anot jo, norinčių pirkti neatsirado.

Abejoja leidimo teisėtumu

A. Gaidamavičius abejojo ir leidimo kirsti mišką teisėtumu, nes iškirstas plotas, anot jo, yra ant kalvos. „Kalvos šlaitas sudaro 24 laipsnių, o pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, jei šlaitas yra didesnis nei 15 laipsnių, tai plynai kirsti nei medžių, nei krūmų negalima, – aiškino pašnekovas. – Valstybinė miškų tarnyba (toliau – VMT), išdavusi leidimą, rašte, adresuotame vienam kirtimais besipiktinusiam vidiškiečiui, atsakė, kad nurodytame miško plote buvo vykdomas ne plynas kirtimas. Tačiau kaip vadinti tokį kirtimą, kai iškertami visi medžiai ir krūmai?.. Jie pavadino tai supaprastintu atvejiniu kirtimu, kai miškas plynai iškertamas per du kartus. Pirmą kartą iškertama pusė medžių – taip ir buvo padaryta 2011 m. Miško savininkai turėjo palaukti, kol atžels nauja miško karta ir kirsti antrą kartą. Bet miškas neatžėlė taip, kaip turi būti pagal normatyvus, todėl ir buvo iškirsta plynai.“

Kaip sakė A. Gaidamavičius, įstatymą reikėtų suprasti pažodžiui – jei parašyta, kad plynai kirsti negalima, tai taip ir neturėtų būti daroma. Gamtininko teigimu, šiame plote dabar prasidės natūralūs gamtos procesai – šlaitas pradės slinkti, prasidės dirvožemio erozija, į ežerą bus nešamos įvairios organinės sąnašos, todėl jis pradės dumblėti, vėliau – pelkėti. To, anot jo, anksčiau nebuvo, nes eglės savo šaknimis buvo „surišusios“ dirvą. „O jei bus pradėtas dirbtinis miško atsodinimas ir suartos vagos, erozija paspartės dar labiau“, – tikino pašnekovas ir pridūrė, jog kartu su teisininke aiškinasi dėl leidimo teisėtumo, taip pat kreipėsi į būsimą Premjerę Ingridą Šimonytę bei Seimo narę Aistę Gedvilienę, kuri neseniai buvo išrinkta Aplinkos apsaugos komiteto pirmininke.

Valstybė nesilaiko ES direktyvų

Anot A. Gaidamavičiaus, politikių jis prašo keisti ydingus LR įstatymus. „Net ir tokie maži ežerai kaip šis (užimantis apie 11 ha), turėtų turėti apsaugos zonas, kuriose miškas visai nebūtų kertamas“, – aiškino gamtininkas. Anot jo, šios zonos miško žemei aplink vandens telkinius buvo sumažintos 2001 m. ir iki tol galiojusi 100 m apsaugos zona ežerams, didesniems nei 0,5 ha, buvo pritaikyta tik didesniems nei 50 ha vandens telkiniams. „Bet dar yra ir apsaugos juosta, kuri gerokai siauresnė, – vardijo pašnekovas. – Jos plotis apima 5 m nuo ežero kranto. Bet kai yra toks šlaitas, kaip šio ežero, apsaugos juosta praplečiama iki 25 m, o jei šalia yra gyvenvietė, juosta dvigubinama iki 50 m. Deja, čia nebuvo palikta net tokia, viskas buvo pažeista.“ Vyro nuomone, optimaliausia būtų, jei ežerams, didesniems nei 0,5 ha ploto, bet mažesniems nei 50 ha būtų grąžinta 100 m apsaugos zona.

Pasak A. Gaidamavičiaus, reikia stabdyti šalia Varnio ežero pradėtus kirtimus ir neleisti niokoti gamtos toliau, juolab, kat tai – Europos Sąjungos (ES) svarbos miško buveinė, kurią Lietuva yra įsipareigojusi išsaugoti. Gamtininko nuomone, valstybė turėjo mokėti kompensaciją miško savininkui ir jį išsaugoti, o ne duoti leidimą iškirsti. Anot jo, jis būtinai nusiųs Europos Komisijai nuotraukas, iliustruojančias, kaip nesilaikoma ES direktyvų.

Pašnekovas baisėjosi ir miškininko inžinieriaus specialybę turinčio Gintauto Kindurio, buvusio Ignalinos rajono savivaldybės bei Aukštaitijos nacionalinio parko ekologo, pozicija, kuris, anot jo, teigė, jog tragedijos čia nėra.. „Šio, antrai kadencijai į Seimą išrinkto ignaliniečio nuomone, po 50 metų čia vėl užaugs gražus miškas, – stebėjosi gamtininkas. – Kas iš mūsų ruošiasi gyventi dar 50 metų?..“

Palikti pūti ar kirsti ir atsodinti?

„Ignalinos dienai“ susisiekus su Seimo nariu G. Kinduriu, jis teigė, kad gamta yra toks subtilus dalykas, jog jai vienodos formulės nepritaikysi. „Kai prieš 30 metų studijavau miškininkystės bei miškotvarkos mokslus, buvo akivaizdu, jog ateis laikas, kai teks kirsti daug brandžių miškų, nes tuo metu buvo daug pribręstančių. Tas atėjęs metas ir iškėlė tokias problemas, – kalbėjo pašnekovas. – Žinoma, visuomenei skaudu, kai kertami suaugę medžiai, bet kas būtų, jei jų nekirstumėm? Po dvidešimties ar net mažiau metų jie pradėtų pūti, lūžti ir virsti, todėl vargu ar džiaugtumės tokiu miško vaizdu. Ir mūsų vaikai bei anūkai priekaištautų mums, kad palikome jiems pūvančius miškus.“

Kita vertus, seimūno teigimu, visais laikais Lietuvoje buvo ir brandžių miškų, ir jaunuolynų, ir kirtaviečių. Tuo labiau, kad suaugęs miškas, pasak pašnekovo, išskiria daugiau anglies dvideginio nei deguonies, todėl orą efektyviau grynina jaunuolynas, nors jų vertė biologiniu požiūriu nesulyginama. Be to, Seimo narys stebėjosi, kad jei mokslininkai ištyrė, kad šis miškas labai vertingas, kodėl nebuvo nurodyta, jog jo negalima kirsti. Jis aiškino, kad Vidiškių miško atveju 2011 m. pasirinktas supaprastintas atvejinis kirtimas nepasiteisino, nes miškas tinkamai neatžėlė, todėl buvo padaryta išimtis ir leista iškirsti plynai, atsodinant rankiniu būdu. G. Kindurys pabrėžė, kad iškirstas miškas šalia Varnio ežero turi būti atsodinamas ne bet kaip, o kasant kastuvais bei sodinant pakankamai didelius sodinukus, todėl dirvožemis greit vėl bus „surištas“ atžėlusia augmenija ir erozijos poveikis ežerui bei visai aplinkai bus minimalus.

Brandus miškas – vertybė

Ignalinietis Lietuvos biologas, gamtininkas publicistas, biomedicinos mokslų daktaras Bronius Šablevičius teigė, kad ši sengirė neabejotinai buvo ypatinga savo flora ir fauna, čia augo augalų, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą, pavyzdžiui, įvairialapė usnis. „Patys seniausi, unikaliausi, pirmykščiai miškai ir telikę tik upių bei ežerų pakrantėse, – tikino biologas. – Deja, šis miškas nebuvo Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl nebuvo ir tyrinėtas. Tačiau jis tikrai vertingas tuo, kad tai – brandus miškas. Biologui tokiame miške apstu įvairiausių gamtos vertybių. Tik miške, augančiame per 100 metų, atsiranda gamtos įvairovė.“ Kaip pasakojo pašnekovas, anksčiau tirtuose Lietuvos regioniniuose parkuose ir draustiniuose jis atrado vertingų gamtos išteklių kasyklų – augalų, grybų, vabzdžių, paukščių, bei neabejojo, jog tokių būtų buvę ir čia. Deja, tam jau per vėlu…

Anot B. Šablevičiaus, žmonės stebisi, kam reikalingi grybai, kerpės ar samanos, bet tai tik parodo jų nemokšiškumą. „Kuo turtingesnė gamta, tuo sveikiau mes gyvename, – teigė pašnekovas. – O čia – koks nepaprastas reljefas. Aš ne teisininkas, bet žmonės, taip sudarkę gamtą, turėtų būti baudžiami didžiulėmis baudomis. Žinoma, fakto jau nepakeisi, bet reikia sustabdyti savivalę, kad nebūtų niokojama toliau.“

Įstatymai nepažeisti

VMT atstovai „Ignalinos dienai“ teigė, jog, išduodant leidimą miško savininkui, jokie LR įstatymai ar kiti teisės aktai pažeisti nebuvo. Be to, buvo laikomasi visų terminų (leidimas išduodamas per 5 dienas nuo prašymo gavimo) ir procedūrų. Leidimai kirtimams, pasak VMT darbuotojų, buvo išduoti vadovaujantis vidinės miškotvarkos projektu, parengtu 2009–2028 metams (patvirtintu 2009-12-29). Ši miško valda, anot specialistų, nepatenka į jokias saugomas teritorijas ir priklauso IV-ai miškų grupei, t. y. tinkamo kirtimui amžiaus ūkiniams miškams. Apsaugos juosta, kaip tikino VMT atstovai, taip pat nebuvo pažeista – pagal Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą plyni kirtimai vandens apsauginėse juostose ir zonose draudžiami šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Nurodytoje vietoje, pasak pašnekovų, šlaitas yra atokiau nuo ežero, todėl į apsaugos juostą nepatenka.

Be to, specialistų teigimų, tik prasidėjus darbams, visada galima skambinti VMT darbuotojams ir prašyti jų susisiekti su miško valdos savininkais bei tartis dėl darbų nutraukimo, pavyzdžiui, pasiūlant perpirkti valdą ar pateikiant kitų situacijos sprendimo variantų. Dabar, kai jau miško nebėra, nebėra ir dėl ko tartis.

Baigiant – svarbiausia žinia vidiškiečiams: „Ignalinos dienos“ turima informacija miškas šalia Varnio ežero, esantis kaimyniniuose sklypuose bei priklausantis kitiems savininkams, bus kertamas ir toliau.

Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas