Geologijos mokslų daktarui Jonui Šečkui geologinės ekspedicijos ir su geologija niekuo nesijusiems žmonėms organizuojamos ekskursijos seniai tapo kasdienybe. Su tėvu geofiziku – Vilniaus universiteto docentu – nuo ankstyvos vaikystės dalyvavęs vasaros praktikose, baigęs mokyklą jis nesunkiai išsirinko studijų kryptį. Kaip teigė vienas iš Aukštaitijos verslo centre (toliau – AVC) Palūšėje įsikūrusios MB „Geologo kelionės“ įkūrėjų, jam kilo mintis, kad gamtoje semtis žinių patiks ir tiems, kurie nieko bendro su geologijos mokslu neturi.

Kiekvienas eksponatas vertas paskaitos

J. Šečkaus verslo partnerė – žmona hidrogeologė Ramunė Šečkuvienė. Be jos pagalbos neapsieina ekskursijų planavimas. Nors „už kadro“ likdama R. Šečkuvienė prisiima įmonės administracinę atsakomybę, juodu dažnai keliauja kartu – patyrusios hidrogeologės žinios žygiuose praverčia. Kartu važiuoja ir aštuonerių metų dukrytė Aistė, kaip sakė tėtis, tampanti už rankovės, kad ekskursantams kaip kolegę jis pristatytų ir ją. Rečiau – sūnus Marius. Palūšėje dažnai viešinti šeima patvirtino: sėkmė ateina tuomet, kai dirbi mėgstamą darbą. Pradėjęs bendradarbiauti su AVC J. Šečkus čia įrengė nedidelį geologijos muziejų. Vienam eksponatui dešimt, kitam – milijardai metų. Lentynose ledynmetį mena ir fosilijomis virtę jūros padarai, ir berilio akmuo, kurį nušlifavus išeitų žiedo akutė kieno nors mylimajai. Beveik visus eksponatus mokslininkas pats ir surado. „Sudėliojau chronologine tvarka, pagal susiformavimo laiką, taigi ir mūsų išvykos susijusios su gamtos istorija, – aiškino jis, gindamas žemės brangenybių trapumą.“ Nežinančiam – tai beveidžiai lauko akmenys. Panašiai pavadinta ir šeimos sumanyta Kultūros paso programa „Apie ką kalba pilkas lauko akmenėlis“. „Ne visus juos galima liesti – jei norėsite, paklauskite, ir pasakysiu, ar galima ar ne. Apie kiekvieną galėčiau paskaitą skaityti…“ – šypsojosi pašnekovas.

Gailisi, kad nesugalvojo anksčiau

Vytauto Didžiojo bei Klaipėdos universitetų dėstytojas prisipažino: nors gyvena Vilniuje, derindamas darbus skirtinguose miestuose jis nuolat juda. „Kas vieniems savaitės ar mėnesio kelionė, man keli šimtai kilometrų – kasdienybė“, – tvirtino J. Šečkus. Paklaustas apie verslo pradžią, jis prisiminė, kad reikėjo ieškoti papildomo pajamų šaltinio. „Matydavau, kaip studentai džiaugiasi mano vedamomis vasaros praktikomis. Ypač jos patinka pirmakursiams, o tai juk jauni žmonės. Supratome – panašios išvykos bus įdomios ne vien studentams. Pirmąsias ekskursijas pradėjome organizuoti Vilniaus mieste bei apylinkėse, kur sudarėme kelis pažintinius maršrutus. Šiuo metu visoje Lietuvoje turime per trisdešimt penkis maršrutus, – kalbėjo pašnekovas. – Dabar organizuojame ekskursijas ir užsienio šalyse: Poliarinėje Skandinavijoje, Mažajame ir Didžiajame Kaukaze, Lenkijos Švento Kryžiaus kalnuose, Latvijos pajūryje. Kitais metais pasiūlysime dar vieną kelionę į Slovėnijos Alpių Karavankų kalnus. Išvykos į užsienį plėsis, nes idėjų daugiau, nei spėjame įgyvendinti… Dalyviams pasakojame apie žemės praeitį. Atsiradus „Geologo kelionėms“ ėmiau gailėtis, kad anksčiau to nesugalvojau.“

Neįmanoma rasti vienodos vietos

J. Šečkaus nuomone, kiekvienas žemės lopinys slepia unikalią gamtinę istoriją – neįmanoma surasti vienodos vietos. Kaip neįmanoma ir atsakyti į klausimus, ką labiausiai verta pamatyti Ignalinos rajone ar visoje Lietuvoje. „Gamtinių procesų labai daug. Jų kombinacijos sukuria vis kitokius vaizdus žemės paviršiuje. Suvokus geologiją, kiekvienas žemės kampas tampa unikaliu – galima apie tai kalbėti daug bei įdomiai – jis turi tik jam būdingą praeitį. Vietos gali būti gražios bei įdomios, tačiau gali būti ir itin negražios, bet taip pat labai įdomios. Tuomet pasidaro smalsu, kodėl jos tokios negražios“, – akcentavo geologas ir kaip pavyzdį pateikė lygumas, kurios neišmanančiam žmogui gali niekuo neišsiskirti, tačiau specialistas supranta, ką lyguma slepia, tad šio akyse ji tampa kitokia. Pasak pašnekovo, dėl to jis ir nemėgsta klausimų apie ypatingas šalies vietoves, jų grožį.

Paklaustas, kokiais naudingaisiais ištekliais gali didžiuotis Lietuva, J. Šečkus paslaptingai šyptelėjo, jog mūsų šalis turi netgi aukso klodų, kai kur jie gali prilygti pramoniniams kiekiams. Visgi geologas patikino, kad vietų, kur galima būtų rasti šio tauriojo metalo, jis niekada neatskleis, nes nenorėtų, jog kasinėjimais būtų sudarkyta Lietuvos gamta, be to, aukso gavyba – labai nuodingas procesas.

Anot pasakotojo, sunku išmatuoti, kurios ekskursijos populiariausios. Šeima rengia ne vien jas, bet ir užsakomuosius pažintinius renginius įmonių darbuotojams, programas mokykloms ar pamokėles vaikų darželiams. Tiesa, vyras pastebėjo, jog įmonių darbuotojai pamėgo Jiesios upės žemupyje, netoli Kauno, vedamą išvyką. „Jiesios slėnyje stūkso atodangos, o kartu – įspūdinga geologinė istorija. Populiarūs ir visi Vilniaus maršrutai. Iš daugelio ten gyvenančių žmonių vis daugiau atsiranda tokių, kuriems įdomi geologija“, – sakė mokslininkas. Jis atkreipė dėmesį, kad tarp įmonės klientų daugiausia vilniečių. Šie lankosi ekskursijose ne tik sostinėje, bet ir visoje šalyje. „Džiaugiamės, kai būna žmonių iš kitur. Ignaliniečiai taip pat dalyvauja – jie atvyksta į arti vykstančius renginius. Vasarą Palūšėje vedame geologines išvykas laivu, įveikiame didįjį Ignalinos ratą, lankome įvairius gamtinius paminklus. Turime ir mažąjį Palūšės ratą – Lūšių ežero pakrantėje surengiame žygį. Vietiniai gyventojai gal dar nepribrendę nutolti nuo savo krašto. Vadinu tai keliavimo intelektu. Jis priklauso nuo daugelio veiksnių“, – sakė J. Šečkus.

Nežinia, kaip žmogus veikia klimatą

Prakalbus apie žmogaus poveikį aplinkai, mokslininkas pažymėjo, kad nėra įsitikinęs, kiek žmonija lemia klimato kaitą. „Dabar visi labai žino, – šyptelėjo kalbėtojas. – Sunku būtų rasti sudėtingesnę gamtinę sistemą už klimatą. Jis priklauso nuo daugybės faktorių – tiek nuo kosmoso – astronominių reiškinių, tiek nuo to, kas vyksta žemėje. Šalia įsiterpia ir žmogus. Daugelis klimato formuotojų yra chaotiniai, kurių mokslas nesugeba nei prognozuoti, nei kiekybiškai įvertinti. Žiūrima tik į anglies dvideginio dujų išmetimą. Dar šiek tiek – į metano dujų. Tačiau lemtingos ir kitos: sieros dioksido, sieros vandenilio, anglies monoksido dujos. Didžioji jų dalis į aplinką patenka vulkanų išsiveržimų metu. Dabar gyvename ramių ugnikalnių laikotarpiu, bet ilgai tai nesitęs. Politikams patogu, kai skaičiuojami anglies dvideginio kiekiai. Jie žino, kiek koks kaminas išmeta ir kokius mokesčius dėl to gyventojai turi mokėti. Tačiau, kiek žmogus iš tikro prisideda, nežino niekas. Apie tai sukurta ne viena mokslinė teorija. Kiti mano, kad žmogaus veikla kaip tik padeda.“

Pasidabruotas šaltinio vanduo

J. Šečkaus žiniomis, į Ignalinos apylinkes atslinkę ledynai ištirpo maždaug prieš keturiolika tūkstančių metų. Tokio laikotarpio seniausi archeologiniai radiniai ir randami. Pirmieji gyventojai buvo priklausomi nuo šiaurinių elnių. „Jei banda pasuko į Ignaliną, paskui juos žmonės ir keliavo. Neaišku, ar tai buvo dabartinių ignaliniečių protėviai. Archeologiškai ši kultūra vadinosi Svidrų kultūra. Tiriant lietuvių genus, šiaurinių tautų genai juose taip pat randami. Turime kažkiek svidrų kraujo. Ar jo įgavome geruoju ar piktuoju – sunku pasakyti“, – paaiškino mokslininkas. Kalbant apie Ignaliną, prie pašnekesio prisijungusi R. Šečkuvienė papasakojo apie apylinkėse trykštantį Medžiukalnio šaltinį: gyventojams prasitarus apie kokybišką vandenį, jį moteris panoro ištirti. Anot sklandžiusių vietinių kalbų, vandens sudėtyje yra sidabro – dėl to jis ilgai negenda. „Galvojome, kaip taip gali būti… Mėginį nutarėme nuvežti į laboratoriją. Sidabro tyrimai net neįeina į vandens stebėjimo tyrimus. Pažįstamas laboratorijos vadovas pakraipė galvą, abu pasijuokėme“, – prisiminė hidrogeologė. – O vandenyje išties rastas labai nedidelis sidabro kiekis. Tai nebūdinga mūsų šalies gruntiniam vandeniui. Jis turi antibakterinių savybių, bet didelė šio metalo koncentracija būtų pavojinga sveikatai.“ Pasidomėjus, kaipgi tuomet sidabras galėjo atsirasti šaltinio vandenyje, pašnekovė pajuokavo, jog galbūt jo srovė kažkur po žemėmis teka per kažkada seniai užkastą sidabro lobį.

Kiek uždirba geologai

„O ar daug pinigų uždirba geologai?“ – susidomėjo mergaitė, tądien praleidusi pamokas tam, kad galėtų nuvykti į muziejų. „Labai daug! Uždirbi, kai dirbi mylimą darbą. Mėgstama veikla – svarbiausia. Kai jaunimas klausia, kaip pasirinkti studijas, patariu, kad žiūrėtų ne pagal tai, kur daugiau moka, bet pagal laisvalaikio pomėgį. Kai žmogus turėdamas pomėgį mato, kad trūksta žinių, kurias gali suteikti universitetas, ir ten įstoja, jis tampa labiau motyvuotu, o studijuojant kyla ir daugiau idėjų“, – kalbėjo mokslininkas. Jam nepatinka, kai universitetai giriasi, kiek studentų dirba pagal specialybę. „Universitetas ne profesinė mokykla, mokanti, kaip įsukti varžtą. Universiteto absolventas turėtų sugalvoti, kaip kitaip jį įsukti. Iš aukštosios mokyklos turėtum išeiti būdamas kūrėju, o ne vykdytoju“, – pabrėžė dėstytojas. J. Šečkaus nuomone, dabartinė geologo misija yra pažinti žemę ir su ja supažindinti kitus. „Mes rimtai užsikrėtėme geologlige“, – juokavo pora.

Jurgitos Ulkienės nuotr.