Verslininkas Marijus Kibildis: „Tai ne darbas, o gyvenimo būdas“

Dauguma žmonių, gyvenančių provincijoje, ieškodami laimės, geresnio uždarbio ar sotesnio gyvenimo, keliasi į didmiesčius. Tačiau kartais būna ir atvirkščiai. Tokį realų pavyzdį turime ir Ignalinos rajone. Vilniuje gimęs, augęs ir vis dar gyvenantis Marijus Kibildis savo uždarąją akcinę bendrovę „Kibis“ įkurdino Palūšėje ir sėkmingai čia dirba jau penkerius metus. Su vilniečiu verslininku kalbėjomės apie priežastis pradėti verslą toli nuo sostinės, darbą kaip malonumą ir dar daug ką įdomaus.

Atpūtė palankūs vėjai

Paklaustas, kaip ryžosi surizikuoti ir savo verslą plėtoti toliau nuo sostinės ir savo gyvenamosios vietos, pašnekovas šyptelėjo, jog taip sutapo aplinkybės – kolegos iš vienos įmonės įsigijo patalpas Palūšėje ir pasiūlė M. Kibildžiui taip pat čia įsikurti. „Tuo labiau kad 100 kilometrų nėra didelis atstumas, – patikino verslininkas, atskleidęs, jog su Ignalina nieko bendro neturi, nebent tai, kad vaikystėje čia lankėsi su ekskursija. – Net ir Vilniuje, jei nuvažiuosi iš vieno miesto pakraščio į kitą, jau ir bus tie 100 kilometrų, tik laiko atžvilgiu dvigubai ilgiau užtruksi. Savaime taip viskas išėjo, kad čia įsikūrėme, dirbame.“

Pašnekovas sakė, jog atrado labai gražų kraštą ir ketina čia išsilaikyti kuo ilgiau. Vasaromis netgi ilgesniam laikui apsigyvena antrame buvusio Palūšės pašto skyriaus, kur įsikūrusi UAB „Kibis“, aukšte, ten turi kampą poilsiui ir nakvynei. Kelionę į Ignalinos rajoną, pasak verslininko, visada planuoja bent kartą per savaitę, nes spausdinimo įrangos palikti be priežiūros ilgam negalima – gali uždžiūti dažai. Šeimos verslu drąsiai vadintinoje įmonėje ir dirba du Kibildžiai – tėvas ir sūnus. M. Kibildis labiau atsakingas už spaudą, o sūnus – už grafiką, prekės ženklus. Visa jo šeima, anot pašnekovo, – dizaineriai. „Sūnus Pijus ir dukra Juta – grafikos dizaineriai, žmona Miglė dėsto pramoninį dizainą Vilniaus dailės akademijoje, aš pats irgi dizaineris, – pasakojo verslininkas. – Dešimt metų buvau Lietuvos dizaino sąjungos valdybos narys. Veiklos ir Vilniuje netrūko.“

Įdeda daug kūrybos

Įmonės, arba, kaip pavadino verslininkas, – dizaino ir spaudos studijos, – pavadinimas kilo irgi ne šiaip sau. Nors išgirdus jį gali kilti asociacijų su bendrovės savininko pavarde, bet iš tiesų pavadinimo kilmė visai kita. Kibis – tai kibi, prikimbanti augalo (pav., varnalėšos) sėkla, vaisius. „Kadangi užsiimame spauda, tai mums labai svarbu, kad dažas gerai prikibtų ir ilgai laikytųsi, – šnekėjo vyras. – Štai todėl mes ir „Kibis“.“

Kaip tikino pašnekovas, įmonė užsiima klientų identiteto, įvaizdžio kūrimu, produkcijos įvedimu į rinką, o kadangi dabar turi ir gamybinę bazę, daro ir prototipus – vienetinius eksperimentinius gaminius, kad klientas, prieš paleisdamas serijinę gamybą, galėtų ne tik realiai pamatyti, bet ir pačiupinėti, kaip atrodys jo produkto pakuotė ar kitas užsakytas gaminys. Žinoma, spausdinimas užima tik vieną įmonės veiklos dalį, nes, pasak M. Kibildžio, jie neturi galimybių spausdinti serijiniu būdu. Visa kita – kūrybinis darbas: projektavimas, gaminio įvedimas į rinką, jo reklamavimas ir panašiai.

Spaudiniai ant… kempinės

Visgi spausdinimas – tai kūrybinio darbo vizualizacija, įprasminimas ir išraiška. Anot verslininko, jie turi dvi spaudos linijas. Viena jų – UV spauda, leidžianti spausdinti ant įvairių iškilių, iki 15 centimetrų aukščio, paviršių. Tie paviršiai, kaip sakė pašnekovas, gali būti patys įvairiausi. Galima užrašus, paveikslėlius spausdinti ant plastiko, organinio stiklo, akrilo, stiklo, PVC putų plokštės, medžio, laminato, faneros, metalo, akmens ir t. t. Tačiau prieš spausdinant, kaip aiškino vyras, atliekami bandymai – kimba dažai prie paviršiaus ar ne, reikia jį gruntuoti ar ne ir t. t. Anot jo, ant plastiko atspausdintas plakatas greičiau susidėvės fiziškai, nei nubluks jo spalvos ir dažai – jų nutrinti neįmanoma. Per karantiną, kaip atskleidė M. Kibildis, klientai pamėgo netgi vizitines korteles spausdinti ant plastiko – jas galima dezinfekuoti ir dėl to nenukenčia nei užrašai ant kortelių, nei pati kortelė.

Kitos įmonės turimos staklės – tiesioginės tekstilės spaudos. Čia jau galima įvairiai išmarginti ar paženklinti marškinėlius, bliuzonus, kepuraites, maišelius – viską, kas pagaminta iš natūralaus, ne sintetinio audinio – lino ar medvilnės.

Beje, kad ir kaip viskas šiais laikais būtų automatizuota, vyras tikino, jog spausdinant daug ką tenka daryti rankomis, nes šis darbas reikalauja daug atidumo ir kruopštumo. Pavyzdžiui, paviršius, ant kurio spausdinamas vaizdas ar tekstas, turi būti labai švarus ir rūpestingai nuvalytas. „Įdomiausias paviršius, ant kurio teko spausdinti – kempinė. Teko išmėginti ir spalvos galimybes, ir sukibimą, – patirtus iššūkius atskleidė verslininkas. – Be to, galime spausdinti ir ant cilindrinio paviršiaus, pavyzdžiui, ant butelių.“

Klientai – ir iš užsienio

Kaip sakė M. Kibildis, kartais užsakymai tiesiog užgriūna, ypač jei užsakovas – stambesnė įmonė, kartais darbo šiek tiek mažiau. Tądien, kai šnekėjomės, buvo kuriamas logotipas įmonei, gaminančiai pridedamąsias dalis pramoniniams robotams. Verslo vystymas Ignalinoje, anot verslininko, turi šiokią tokią specifiką, nors ir čia jis įžvelgė nemažai galimybių. „Tai, kad žmonės čia į mus žvelgia atsargiai, nedrąsiai – visiška tiesa, – šypsojosi vyras. – Kiekvienam iš pradžių kilo daug klausimų: kas mes, ką veikiame. Mūsų įmonės veikla dar iki šiol nelabai suprantama ignaliniečiams. Žinoma, turime ir vietinių klientų. Tarkim, jau kelerius metus bendradarbiaujame su „Piratų baru“. Gaminame kepuraites, marškinėlius jų darbuotojams, spausdiname meniu ir panašiai. Beje, vietiniams viską darome už minimalią kainą.“ O kadangi jau tapo Palūšės kaimo bendruomenės dalimi, pasak verslininko, tenka prisidėti ir prie čionykščių renginių reklamavimo, viešinimo ir dailinimo spausdinant plakatus, vėliavas, marškinėlius dalyviams ir panašiai. „Labai malonu, kad, pavyzdžiui, pernai visi „Palūšės regatos“ dalyviai buvo su mūsų marškinėliais, – džiaugėsi M. Kibildis. – Kartais jau nebežiūrime net ir pelno – trūksta marškinėlių – padarome jų kiek reikia.“

Visgi stambiausi ir didžiausius užsakymus pateikiantys klientai – ne iš Ignalinos rajono, o kartais netgi ne iš Lietuvos. Pavyzdžiui, įdomiausias užsakymas studijai atkeliavo net iš Airijos – reikėjo pagaminti stalo žaidimą „Žvaigždžių karai“. Anot pašnekovo, šis užsakymas trunka apie dvejus metus ir yra dar iki šiol neužbaigtas – iš kliento Airijoje laukiama patvirtinimo, kad viskas tinka, nes jau keletą kartų buvo derinamos, keičiamos, tobulinamos detalės, kurių – daugiau nei tūkstantis. Dabar jau buvo sukurti trys variantai, M. Kibildis vylėsi, kad ketvirtasis bus patvirtintas, nors, žinoma, viskas priklauso nuo kliento norų, finansinių galimybių ir panašiai. Patvirtinus galutinį žaidimo variantą, anot pašnekovo, bus pradėta serijinė jo gamyba, kurią jau atlieka kitos įmonės, spausdinančios, pavyzdžiui, ofsetu. Spausdinant šiuo būdu, vyro teigimu, išeina taip, kad kuo didesnis gaminio tiražas, tuo mažesnės sąnaudos, o štai sukurti vienetinį variantą juo būtų velniškai brangu. Todėl tokios nedidelės įmonės kaip „Kibis“ užsiima vienetinių prototipų gamyba, nes spausdinti didelį tiražą joms, atvirkščiai, nei ofsetu, būtų labai nenaudinga – būtų pernelyg didelės sąnaudos, nes reikia įdėti daug rankų ir intelektinio darbo. „Daug ir žmogiškojo bendravimo, – patikino verslininkas. – Įdomus darbas, netgi pavadinčiau jį gyvenimo stiliumi. Pirmadienis ar sekmadienis – didelio skirtumo nėra, nes į darbą einu kaip į šventę. Profesijos nė už ką nekeisčiau, galiu ją tik tobulinti. Norisi eksperimentuoti, tobulėti, kad nebūtų nuobodu gyventi…“

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas