Utenoje pirmąsyk paragauti ledai iš Vytauto Račicko atminties neištirpo

Rašytojo Vytauto Račicko knygas prisimena ir kadaise vaikais buvę dabartiniai keturiasdešimtmečiai. Nenuorama Zuika, Vunderkindas iš Vosgėlių bei daugelis kitų šio autoriaus istorijų personažų nusėdo jaunose sąmonėse. Kartos keičiasi, o nauji iš Utenos apylinkių kilusio ir vaikams kuriančio prozininko pasakojimai tebeišvysta šviesą. Sausio 1 dieną V. Račickas paminėjo savo 70-ąjį, jubiliejinį, gimtadienį. Vienas produktyviausių, o Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos (LATGA) duomenimis, ir vienas skaitomiausių lietuvių rašytojų šalies bibliotekoms yra dovanojęs daugybę knygų. Prie savo namų Vilniuje V. Račickas įrengė parką: gamtoje įkurdintos spalvingos medinės skulptūros vaizduoja jo knygų herojus. Kraštietis papasakojo apie ryšį su Utena bei tai, kas kuriant vaikams – svarbiausia.

Įvairiuose šaltiniuose užsimenama, kad vaikystėje Jums teko gyventi ir Anykščių, ir Utenos rajonuose. Vėliau šeima nusėdo Utenos rajone. Kaip vaiko akimis atrodė dažnas kraustymasis iš vienos vietos į kitą? Gal galite papasakoti apie savo vaikystę ir šeimą? Ką veikė Jūsų tėvai, kiek turite brolių, seserų?

Gimiau Keblonyse, kurie visai šalia Anykščių. Tuomet tėvai su mano vyresniąja sesute ir broliu gyveno pas Antaną Gražį, nuomojosi ten kambarį. Pas Gražį 1952-ųjų sausio 1-os naktį ir atsiradau. Beje, prieš kelerius metus bandžiau aptikti tą sodybą ar jos vietą, tačiau nė vienas mano kalbintas kebloniškis negalėjo parodyti, kur tas Gražio namas stovėjo. Man gal buvo ketveri, kai atsidūrėme Gečionyse, mamos tėviškėje netoli Rubikių ežero. 1958 metais pradėjau lankyti Mačionių pradinę mokyklą. Į antrą klasę nuėjau, kai jau buvom apsigyvenę Utenos rajono Leliūnų miestelyje. Įsikūrėme iš pradžių nedideliame raudonų plytų namelyje, netoli Leliūnų dvaro. Tas namelis ir šiandien tebestovi. Viename jo gale mes gyvenome, o kitame buvo tokia speciali patalpa – karvių apsėklinimo punktas. Jame dirbo Leliūnų zootechnikas Bogdanovas – toks nedidukas rusas priekin atkišta barzdele. Gal po metų persikėlėme į čia pat esančius dvaro rūmus, kuriuose gyveno ir daugiau šeimų. Į to dvaro rūsius kolūkis rudenį pildavo bulves. Jų būdavo visur kieme pribarstyta, tai aš jas tvarkingai surinkdavau, o mama išvirdavo. Prie to dvaro augo daug didelių medžių, o tuose medžiuose – tankumynas varnų gūžtų. Man patikdavo į tas, neretai smarkiai rėkaujančias, varnas žiūrėti. Vėjuotais rudens vakarais vėjas daužydavo atplyšusią stogo skardą. Man, vaikui, būdavo baugu. „Kas tai?“ – sykį paklausiau. „Dvaro ponas vaidenas“, – atsakė Šovinienė, kaimynė mūsų. Tėvas Leliūnuose, kaip ir visur kitur, dirbo kalviu. Mama buvo namų šeimininkė, daug ir labai gražiai verpdavo. Tą jos verpimą esu aprašęs apsakyme „Radybos“ (knyga „Tikras vyras“). Iš Leliūnų atsikraustėme į Klovinius, kur baigiau pradinę mokyklą. Mus šiek tiek stebino kloviniškių šnekta. Girdėdavom tokius žodžius: kepura, sanis, dabok. Leliūnuose taip, regis, nesakydavo. Mano mokytoja buvo Genovaitė Petronienė. Ji į mokyklą ir namo eidavo vieškeliu – pro mūsų namus. Kartais aš ją pasivydavau ir toliau eidavom kartu. To ėjimo aš labai norėdavau. Man būdavo įdomu su mokytoja einant pasikalbėti. Apie kitus dalykus, nei mokykloje. Greit sužinojau, kad jos sūnus turi karvelių. O mudu su broliu irgi turėjom. Tik nelabai tikrų. Dar daug triušių turėjom. Mokytojos sūnaus karveliai buvo tikri – aukštasparniai, vartikliai ir kitokie. Apsikeitėm. Pas mus atsirado porelė vartiklių, pas mokytojos vaiką – ilgaausių triušių. Netrukus atsitiko taip, kad vėl į Leliūnus atsigabenom.

Kiek džiaugsmo! Su senais draugais susitiksiu! Apsigyvenome tuomet Adomiškyje, gal pusantro kilometro nuo Leliūnų miestelio. Važinėjome iš vienos vietos į kitą, nes savo namų neturėjom. Pagaliau vėl (jau paskutinį kartą) vėlų pavasarį, ievoms visur žydint, sugrįžom į Uteną – tėvai nusipirko vienkiemį Gedimino kaime, ant nedidelio kalnelio. Jis pakeliui į Nemeikščius. Tas namelis ir dabar dar stovi. Tik visiškai tuščias. Niekas jame nebegyvena. Ir tėvo kalvė savo liūdno galo laukia. Turiu du brolius ir dvi seseris. Visi, išskyrus neseniai Vilniuje įsikūrusį jaunesnįjį brolį Valentiną, gyvena Utenoje. Irena – Kloviniuose, Lionginas – Klebonžemy, Janina – mieste, netoli turgaus.

Gal prisimenate vaikystėje patikusį žaidimą ar užsiėmimą?..

Vaikystėje dažniausiai žaisdavom su kamuoliu (futbolas, kvadratas), čižiką, kerepėtą, dar pleikas mušdavom, slėpynių eidavom. Šitie žaidimai jau seniai muziejuje, niekas jų gal ir nebemoka. O mums buvo taip įdomu!

Poetas Alfonsas NykaNiliūnas, kuris gyveno Jūsų paminėtuose Nemeikščiuose, į savo kūrybą įpynė ne vieną mūsų miesto vaizdinį. Kaip Utena bei jos aplinka paveikė Jūsų kūrybą?

Knygoje „Mano vaikystės ledai“ arba naujausiose – „Juzulio istorijos“ bei „Tikras vyras“ – skaitytojui nesunku pajusti Utenos dvasią. Kaipgi tu pabėgsi nuo vaikystės bei jaunystės įspūdžių, kuriuos visą gyvenimą savo užanty nešiojiesi? Man rodos, kad ir ką rašyčiau, visada rašau apie Uteną, jos žmones.

Kuo labiausiai Jums įsiminė Utena?

Kai apsigyvenom Kloviniuose, kai pirmąkart pamačiau Uteną, didžiausią įspūdį padarė tai, kad toje vietoje, kur dabar „alus“, „pienas“ ir kiti pramonės ūkiai, buvo, kaip mes sakydavom, „aledromas“ – ten nusileisdavo tikri lėktuvai, vadinamieji „kukurūznikai“. Regis, jie paimdavo sunkų ligonį ir nuskraidindavo į Vilnių ar Kauną. O gal ir kokiu kitu, mums nežinomu, tikslu skraidydavo. Kai tik išgirsdavom skrendant lėktuvą, bėgdavom pažiūrėti, kaip jis nusileidžia, paskui – su didžiausiu triukšmu pakyla. Rašėje vykdavo žirgų lenktynės. Stengdavomės jų nepraleisti. Paskui įvairūs motokrosai. Neapsakomai džiugios pramogos tai buvo. Arba dainų šventės ant Narkūnų piliakalnio. Jas uteniškiai festivaliais vadindavo. Juose dalyvaudavo ir maži, ir dideli. Suaugusiesiems rūpėdavo bufeto turtai ir linksmoje kompanijoje pabūti, o mums, vaikams, laužai, kuriuos vakare uždegdavo. Dar butelius po visų linksmybių iš pakrūmių rinkdavom. Juos greit bufete į kokius nors skanėstus iškeisdavom. Bet turbūt svarbiausia, kad Utenoje pirmą kartą paragavau ledų. Jie kainavo dešimt kapeikų ir buvo labai skanūs. Dabar tokių nėra. Nei Utenoj, nei Vilniuj, nei kur kitur pasauly.

Koks yra uteniškio charakteris? Ar Utenos apylinkių gyventojai įsipina tarp Jūsų knygų personažų?

Girdėjau sakant, kad uteniškiai geri žmonės. Darbštūs. Todėl Utenoje ir gera gyventi. Apie kokį konkretų uteniškį gal ir nesu rašęs, bet jeigu pasakoju apie aukštaitį, tai jis ne kas nors, o tikras uteniškis. Tarkim, toks yra garsus mūsų kraštietis poetas Algimantas Baltakis: atlapotos širdies, gal net pernelyg nuoširdus. Tik spėk pas jį užeiti, o jau vardija, kuo turtingas, kuo tave pavaišinti gali.

O kai pasakai, kad esi su mašina, skėstelėja rankomis, sodina ir pradeda pasakoti savo gyvenimo naujienas. Per kelias minutes iš jo daug gali visko išgirsti. Utenos pašonėj, Gaspariškių kaime, gyvena toks Jonas Šapoka. Kiek jis visokių istorijų, nutikimų, įdomių posakių žino! Ir, regis, visus Utenoje gyvenančius pažįsta. O kaip įdomiai pasakoja! Galėtų knygą apie savo gyvenimą parašyti. Jono ir Vidos Šapokų labai graži, tvarkinga sodyba, malonu jų kieman koją įkelti, pabendrauti. Va jie tai tikrų tikriausi uteniškiai.

Kaip gimė Jūsų patys pirmieji tekstai? Kas Jus paskatino rašyti? Ar buvo aišku, kad tapsite rašytoju?

Rašyti mane paskatino mokytojas Rapolas Šaltenis. Netgi, tikriausiai juokais, pasakė, kad būsiu rašytojas. Pakvietė mane į literatų būrelį. O aš labai greit užsidegiau kūryba. Iš pradžių rašiau eilėraščius. Bet mokytojas pastebėjo, kad proza man sekasi geriau. Pradėjau rašinėti į rajoninį laikraštį. Jo redaktorius Stanislovas Račas buvo labai demokratiškas ir ne itin reiklus – publikuodavo mano dar labai žalias, bet nuoširdžiai parašytas noveles. Vieną vasarą, gal po dešimtos klasės, net buvau oficialiai laikraščio korespondentu įdarbintas. Tris kartus dalyvavau respublikiniuose jaunųjų literatų konkursuose. Baigęs vidurinę, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistikos. Tuomet jau tvirtai žinojau, kad būsiu rašytojas. Tik nemaniau, kad rašysiu vaikams.

Tai dabar ir pasakykite: kodėl rašote ne suaugusiesiems, o vaikams?

Suaugusiesiems esu parašęs tik vieną – pirmąją – knygą „Kai mes mylėjom vienas kitą“. Bet ją, žinau, skaito ir vaikai. Baigęs universitetą, atėjau dirbti į vaikų laikraštį – „Lietuvos pionierių“. Rašiau vaikams ir apie vaikus. Ten turbūt ir išėjau vaikų rašytojo kursus, įpratau, išmokau jiems rašyti.

Kas kuriant vaikams – svarbiausia?

Rašant vaikams svarbiausia nemeluoti, neploninti balso. Jiems reikia humoro, juokų. Ir tiesos. Vaikai nepakenčia nuobodybės. Jautriai reaguoja į kūrinyje parodytą socialinę neteisybę, kažkokią skriaudą.

Koks dabartinis vaikų ir jaunimo pasaulis?

Dabartinis vaikų pasaulis, žinoma, labai skiriasi nuo, tarkim, mano kartos. Mes džiaugdavomės labai nedideliais dalykais: knygomis, atvirukais, kuriuos kolekcionuodavome, keisdavomės, vienas kitam dovanodavom. Įdomu buvo fotografuoti, patiems nuotraukas daryti. Į radiotechniką linkę net detektorinius radijo imtuvus susikonstruodavo. Labai džiugindavo kinas (televizorius tada dar nebuvo tapęs šeimos altoriumi). Iš pradžių jis į kaimą (į Mockėnus) atvažiuodavo, paskui pastatė kino teatrą – „Vilnius“. Kartais net iš pamokų pabėgdavom, kad už dešimt kapeikų kokį labai įdomų filmą pamatytume – „Tris muškietininkus“, „Paryžiaus paslaptis“ ar „Fantomasą“. Dabartiniai vaikai (žinoma, ne visi) laukia, kad jiems būtų paduota, pasiūlyta, padaryta. Ir labai greitai. Tučtuojau. O dar tie telefonai. Net prie šventinio stalo, su tėvais ir seneliais sėdėdami, jų iš rankos neišleidžia. Dar mūsų laikais buvo šokiai. Mokyklos salėje. Oi, kaip jų laukdavau! O dabar jau ir šokiai muziejuje. Kurį laiką dar kitaip pasivadinę buvo – diskotekos. Bet ir jos išnyko. Niekaip nesuprantu, kodėl. Nejaugi jaunimas nenori, nemėgsta šokti? Pagaliau juk šokiuose ir pažintys, ir draugystės bei meilės užsimezga. Dabar visa tai feisbukuose. Visas jaunimo pasaulis feisbukuose. Realybėje jie tarsi ir negyvena. Deja.

Ar kompiuteriniai žaidimai bei mobilieji telefonai ir planšetės atima iš Jūsų skaitytojus?

Žinoma, kad atima. Ne kiekvienas vaikas moka šiuos dalykus su skaitymu suderinti. Bet nemanykit – yra vaikų, kuriems knyga svarbiau net ir už telefoną. Tokių sutinku mokyklose, bibliotekose, knygų mugėse.

Jūsų knygų skaičius parodo, kad esate produktyvus autorius. Ką daryti, kad metams bėgant kūrybinė ugnelė neišsektų?

Jeigu išseks, tai ir išseks. Nesistengsiu jos kaip nors iš naujo įkurti. Juolab kad rašyti vis labiau tingisi. Aišku, dėl senatvės. O dar ir žmona ne tik svarbesnius gyvenimo dalykus, bet ir rašymą drausti pradėjo. Pagyvensim – pamatysim, kaip su ta kūrybine ugnele ir rašymu bus. Pažįstu rašytoją, kuriam 95-eri, bet jis dar vieną knygą rašyti pradėjo. O aš kur kas jaunesnis.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas