Stintelių pilni tinklai ateities kartoms primins, kad tradicija – gyva

XIX a. pabaigoje atsiradusi žieminė stintelių žvejyba sukant bobas, Rytų Aukštaitijoje tebevyksta iki šiol. Nors jos mastai gerokai mažesni nei prieš 150 metų, tačiau šia žūkle vis dar užsiima Ignalinos ir Molėtų krašto žvejai. Tradicija, įtraukta į nematerialaus paveldo sąrašą, neketina pasiduoti ir auginasi jaunąją kartą. Tiek ignaliniečiai, tiek molėtiškiai organizuoja su šia žūklės rūšimi susijusias šventes ir tikisi, kad jų populiarumas prisidės prie tradicijos išsaugojimo.

Kaip svarbu išsaugoti tradicijas

„Ignalinos dienai“ Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos (toliau – parkas) Lankytojų aptarnavimo skyriaus vyriausioji specialistė Sigutė Mudinienė teigė, kad tradicinės stintelių žvejybos sukant bobas įtraukimas į nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą jai yra labai svarbus ne tik gamtos, bet ir kultūros vertybių išsaugojimo aspektu. „Esu etnologė iki kaulų smegenų, todėl man svarbu tradicijos ir nesinori, kad jos išnyktų“, – pabrėžė pašnekovė.

Anot S. Mudinienės, norint, kad stintelių žvejyba sukant bobas vyktų, reikia užtikrinti, kad nebūtų pažeista gamtos apsauga. Daugiausia diskusijų buvo kilę dėl verslinės žvejybos tinklais vidaus vandenyse, nes, kaip žinia, ją norima išvis uždrausti. „Akcentuojama, kad ši žvejyba turėtų būti iš kartos į kartą pereinanti šeimos tradicija, tačiau žvejyba tinklais visada buvo verslinė ir nevadais(didelis tinklas su 250–300 m ilgio sparnais ir maišu viduryje gaudyti žuvims ežeruose – aut. past.) bent jau mūsų kraštuose nežvejodavo viena šeima, nes tokiai žvejybai reikėjo pulko žvejų“, – pasakojo specialistė.

Pasak S. Mudinienės, stintelių žvejyba sukant bobas yra nacionalinis kultūros paveldas ir nėra svarbu, ar jis lokalizuojamas tik vienoje vietoje – pavyzdžiui, Lūšių ežere, – ar visoje Aukštaitijoje. Kita vertus, pripažinus šią žvejybą, kaip platesnio regiono kultūrinę vertybę, ji įgautų daugiau svarumo. Pašnekovė teigė, kad Mindūnuose (Molėtų r.) vykdoma stintelių ir seliavų žvejyba beveik niekuo nesiskiria nuo analogiškos žvejybos Palūšėje (Ignalinos r.), todėl bus siekiama šią žvejybą įvardyti kaip būdingą visai Rytų Aukštaitijai.

Autentika, kurią verta pamatyti

Anot parko specialistės, stintelių žvejyba sukant bobas yra demonstruojama viešai šventės „Trauk stintelę“ Palūšėje (Lūšių ežere) metu, tačiau šia žvejyba žvejai užsiima ir Asalnų bei Šakarvų ežeruose. Anksčiau buvo žvejojama bene aštuoniuose ežeruose parko teritorijoje, tarp jų ir Tauragne bei Baluoše. Stintelių žvejyba sukant bobas, atsižvelgiant į žuvų išteklius ir žvejybos taisykles, šiuo metu parko teritorijoje leidžiama tik Lūšių, Asalnų ir Šakarvų ežeruose.

„Palūšės bendruomenė – pirmoji iniciavusi, kad nebūtų užmiršta stintelių žvejyba su bobomis, – tikino S. Mudinienė. – Tradicinis bobų sukimas rankomis jau nebevykdomas. UAB „Trainiškis“ žvejai dabar tai atlieka benzininiais varikliais. Norėdama išsaugoti tradicijas, Palūšės bendruomenė nuo 2017 m. organizuoja šventę „Trauk stintelę“ – taip atsigręžiama į gilesnę praeitį, stengiamasi išlaikyti papročius.“

Nors minėtoji šventė dar neturi gilių tradicijų, tačiau, anot pašnekovės, susidomėjimas šia senovine žvejyba yra didžiulis. „Šventės „Trauk stintelę“ autentika yra ta, kad niekur kitur nepamatysi, kaip yra traukiama stinta, neparagausi jos, iškeptos tiesiai ant laužo. Šventės „kabliukas“ smagiai įsisuko ir sutraukė daug susidomėjusiųjų. Žvejybos būdas sukant bobas yra unikalus ir vertas dėmesio. Vienais metais – berods 2018-aisiais, – kai dėl silpno ledo nebuvo galima šio žvejybos būdo pademonstruoti, kilo susirinkusių, kurie būtent ir atvyko pamatyti autentišką žvejybą bobomis, pasipiktinimas. Pernai vėlgi nebuvo galima parodyti autentiškos stintelių žvejybos (nebuvo nei sniego, nei ledo – aut. past.), tad rogės buvo traukiamos sausumoje, kad nemačiusieji bent įsivaizduotų, kaip žvejyba vyksta.“

Tik jauna karta gali išsaugoti tradicijas

Anot S. Mudinienės, nuo seniausių laikų žvejyba tinklais paprastam žmogui buvo ribojama. Dažniausiai ežerai buvo išnuomojami. Tarpukariu ežerus daugiausiai nuomodavosi žydai, kurie samdydavo vietos žvejus, sovietmečiu žvejybą vykdė tarybinis žuvininkystės ūkis. Žvejoti su tinklais (ypač dideliais) reikėjo būrio žvejų, be to, vienas žvejys tokio laimikio ir nesuvartotų.

Pasak parko specialistės, be jaunų UAB „Trainiškis“ vadovų ir žvejų – Tomo Vaitkevičaus ir Nerijaus Grušniaus pastangų, būtų labai sunku išsaugoti stintelių žvejybos sukant bobas tradiciją. „Jeigu jie nerodytų iniciatyvos, nesuprastų šios žvejybos vertės, nesigilintų ir nenorėtų išlaikyti tradicijos, nieko nebūtų“, – gero žodžio didelio pelno nesivaikantiems, kultūros vertę suprantantiems žvejams negailėjo S. Mudinienė.

Remdamasi seniausio (91-erių metų) ir labiausiai patyrusio stintelių žvejo palūšiečio Stanislovo Rastenio nuomone, pašnekovė sakė, kad pakeisti stintelių, besimaitinančių kitų žuvų ikrais, populiaciją gaudant meškere – neįmanoma. „Žvejybos ribojimas tam ir yra, kad leidimą gautų tik viena tinklais žvejojanti bendrovė. Parko administracija į šią žvejybą žiūri labai tolerantiškai, nes tai – gamtai nekenksminga veikla“, – įsitikinusi S. Mudinienė ir pridūrė, kad gamta pati sureguliuoja žvejybą – kada užtraukia ežerą ledu, o kada ne.

Ledo pagalba stintelių žvejyboje

Albertas Kaminskas, subūręs komandą, vadovauja vietiniams Mindūnų žvejams, užsiimantiems tradicine stintelių sukant bobas žvejyba. Anot pašnekovo, įprastai žvejoja 8–9 žvejai, tačiau iš tikrųjų jų komandoje yra gerokai daugiau, todėl vieniems dėl kažkokių priežasčių negalint žūklėje dalyvauti, juos nesunkiai pakeičia kiti. Priešingai nei jų kolegos iš Ignalinos krašto, A. Kaminskas teigė, kad mindūniškiai tebesuka bobas rankomis ir prie benzininių variklių pereiti neketina.

Mindūnuose užaugęs vyras pasakojo, kad stintų žvejyba masino jį dar nuo vaikystės. Beje, gal susidomėjimą lėmė ir tai, kad polediniu šių žuvų gaudymu tinklais užsiiminėjo ir jo tėtis, dėdė, kaimynai. A. Kaminskas sakė, kad stintoms ir seliavoms skirti skirtingi tinklai. Jo vadovaujami žvejai žiemą tinklais žvejoja tik stintas, o seliavas gaudo vasarą su statomu tinklu. Ar galima stintas tinklu gaudyti vasarą? „Kadangi stintas žvejojame traukiamu tinklu, tai Aplinkos ministerijos leidimas yra duotas tai daryti tik nuo ledo. Net jei tokia žūklė būtų leista vasarą, susidurtume su kita problema. Tinklas yra sunkus ir jį statyti, patraukti, neturint tvirto pagrindo, nėra lengva. Be kieto pagrindo arba didelio plausto, žūklė yra neįmanoma. O žiemą nuo ledo visa tai atlikti kur kas paprasčiau“, – kalbėjo mindūniškis. Jis taip pat pridūrė, kad žvejojama su susitaisytu senu tinklu, tačiau, reikalui esant, Mindūnų žvejai, jau turi patirties ir naują tinklą nusimegztų ir patys.

Stintelių laimikiui pirkėjo ilgai laukti nereikia

Nors literatūroje teigiama, kad palankiai žieminei stintelių žvejybai turi susidaryti 25–40 cm ledo sluoksnis, tačiau A. Kaminskas teigė, kad ant Baltųjų Lakajų toks storas ledas šiemet nesusidarė: „Pas mus nebuvo tokio storo ledo. Jis buvo labai nevienodas: vidury ežero jis siekė 28–30 cm, palei nendrynus – tik 17, o pakraščiuose – vos 5–10. Atrodė, kad šalčiai padarys savo, t. y. sutvirtins ledą, bet taip neatsitiko. Teko tikrinti jį ir žvejoti tik ten, kur ledas pakankamai tvirtas ir saugus.“

Pasak pašnekovo, mindūniškiai žvejybos sezoną šiemet pradėjo tik vasario pabaigoje. Iš viso žvejota septynias dienas. Kai kalbėjomės, t. y. pačioje kovo pradžioje, ledas buvo suplonėjęs ir nesaugus, todėl žvejyba buvo laikinai sustabdyta. Anot žvejų vado, jei šaltukas daugiau nepaspaus, tai šiemetinė žvejyba su bobomis bus baigta.

Paklaustas apie laimikį, A. Kaminskas atsakė, kad stintelių sukant bobas žvejams ne laimikio dydis yra svarbiausias. Itin aktualu yra žmonėms parodyti, kaip vyksta ši autentiška žūklė. Jos metu, anot vyro, susirenka nemažai žiūrovų, kurie visą laimikį nuperka tiesiog vietoje – patiems žvejams pirmosiomis žvejybos dienomis jų paragauti netenka…

Svarbiausias veiksnys, pasak A. Kaminsko, kad būtų galima vykdyti stintelių žvejybą sukant bobas, be abejo, yra ledas. Tačiau ne mažiau svarbu, kad valdžia netrukdytų verstis šia žūkle.

Pašnekovas teigė, kad be gimtojo mindūniškiams Baltųjų Lakajų ežero, jie bandė tinklus prieš septynias žiemas traukti ir Siesarties ežere, tačiau dėl laiko stokos vis dėlto nusprendė apsiriboti savuoju ežeru.

Praktinė žvejyba yra svarbiau nei įrašas sąraše

„Žvejams yra svarbu, kad galėtų žvejoti, – pabrėžė A. Kaminskas. – Jiems nėra skirtumo, ar jų žvejybos būdas yra įrašytas į kokią knygą ar sąrašą. Kur kas svarbiau sulaukti tos akimirkos, kai galės užlipti ant ledo, užmesti tinklą, pasukti bobą ir ištraukti stintelių, pajusti agurkų kvapą.“

A. Kaminsko teigimu, nuogąstavimų dėl jaunos kartos mindūniškiai žvejai neturi: „Jaunų žvejų yra, tarp jų ir mano sūnus Osvaldas. Jis žino ir valkšnas (vienu tinklo vilkimu užimamas ruožas ežere ar upėje – aut. past.), žino ir kaip tinklą siūti, taisyti, kaip su juo apsieiti. Yra ir kitų dar pakankamai jaunų žvejų, kurie gali amatą tęsti ir puoselėti tradiciją iki tol, kol bus įmanoma.“ Anot pašnekovo, mindūniškiai labiausiai bijo, kad bus uždrausta stintelių žvejyba su bobomis, kuria vertėsi jų tėvai, seneliai. Žinoma, vyras pripažino, kad anksčiau šios žvejybos tikslas buvo prasimaitinti, o dabartinė žvejų karta labiau siekia visuomenę supažindinti su autentiška žūkle.

Mindūnuose įsikūręs Ežerų žvejybos muziejus ir Mindūnų bendruomenė kasmet organizuoja Žiemos žūklės šventę. Ar populiari ši šventė? „Visi žino, kad bus traukiamas tinklas, kad bus sukamos bobos, – sakė A. Kaminskas. – Mano akimis, susirinkdavo daug žmonių. Jie atvažiuodavo su šeimomis norėdami pabandyti pasukti bobą, pabūti ant ledo, paragauti žuvienės. Šiemet dėl pandemijos šios šventės greičiausiai nebus.“

Paprašytas papasakoti, kaip vyksta stintelių žvejyba sukant bobas, pašnekovas teigė, kad nors procesas ir nėra sudėtingas, tačiau jį nupasakoti nėra paprasta. Štai kodėl geriausia šią žūklę pamatyti, netgi išbandyti, o tada padiskutuoti.

A. Kaminskas pritarė palūšiečiams, kad stintų ištekliai yra dideli, o mokslininkai netgi rekomenduoja jų, mintančių kitų žuvų ikrais ir lervutėmis, populiaciją reguliuoti tinkline žvejyba.

Stintelių žvejyba sukant bobas Ignalinos krašte

Dar sovietmečio pradžioje žvejojant tradiciniu būdu, tinklus ir bobas nuo ežero prie ežero perveždavo arkliais kinkytomis rogėmis, o ant ledo roges rankiniu būdu užtraukdavo patys žvejai. Žvejodavo 12 vyrų: „du peikinykai, po tris prie bobų, po du tinklus stumia“. Stintelių žvejybos tinklą – „nevadą“ sudaro du apie 150 metrų siekiantys sparnai („klėšnykai“) ir per vidurį tinklo sparnus jungiantis maišas vadinamas „motnia“. Tinklo plotis apie 16 m. Tinklo viršuje ir apačioje pervertos virvės („kanatai“). Prie apatinės virvės pritvirtinti pasvarai ir pririšamos mažos eglutės arba eglių šakos, kurios neleidžia tinklui užsikabinti už ežero dugne esančių kerplėšų ir traukiant tinklą sujudina vandenį „varydamos“ stinteles. Pradėdamas žvejoti, žvejys, išmanantis valkšnos dydį ir kryptį, eglių šakelėmis pažymi ekečių vietas. Peikenomis iškertama didelė eketė įlaida („inlaida“) ir trikampiu platėjančiai kertama daug (iki 25 vnt.į vieną pusę) mažesnių eketyčių tinklo ištiesimui. Su kartimis ir specialiais kabliais tinklas ištiesiamas po ledu. Vėl kertama siaurėjančiu trikampiu daug mažų ekečių ir jų susikirtime kertama didelė eketė-išlaida tinklo ištraukimui. Per mažas eketes kartimis žvejai prakiša tinklo sparnų galų virves, jų galai pririšami prie bobų, kurias sukant, tinklas traukiamas po ledu bei per vieną didelę eketę-išlaidą prie kranto ištraukiamas į paviršių. Boba yra ant ašies prie rogučių pritvirtintas medinis, geležiniais lankais sukaustytas kubilas, sukamas su skersine kartimi, perverta tarp kubilo viršuje išsikišusių ausų. Tinklų traukimui naudojamos dvi bobos, viena boba traukia vieną tinklo sparną. Bobas suka po du žvejus, dar po vieną prižiūri virves, kad nenukristų nuo statinės ir neapsivyniotų aplink tekinį. Kad žuvelės suplauktų į tinklo „motnią“ dar išlaidoj mušdavo su kartimi vandenį („boltu boltuidavo, stintas tinklan varydava“). Kiti žvejai reguliuoja tinklą, žiūri, kad neužsikabintų už eketės kraštų, nukrato įsipainiojusias žuveles. Betraukiant tinklą, stintelės sukrenta į tinklo viduryje įsitaisiusią „motnią“. Jei gera valkšna – „motnioje“ gali būti apie pusę tonos stintelių.

Besisukančios bobos palengvina žvejų darbą, tinklas traukiamas tolygiai, reikia mažiau jėgos ir iškelti pusę tonos žuvų be bobų būtų sudėtinga. Palūšės gyventojai dar ir šiandien juokauja, kad „mūsų rybokai i stinkas uodegas be bobų iš pa lado neištrauktų“. Na, o tinklus traukiančios statinės savo pavadinimą, sakoma, gavo todėl, kad sukamos iš tolo primena besisukančios moters sijoną.

Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos inf.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas