Stebuklinė Kuktiškių miestelio pusė: padegėja, Liuciferio mašinos, pakaruokliai

Vieni Kuktiškių miestelio praeities epizodai stores­nę dabartinio žmogaus odą pašiurpintų, kiti išspaus­tų juoką. Iš gyvenvietės istorijos išlupti tai, kas vyko prieš šimtą ar daugiau metų – nelengva. Nupūtus laiko dulkes, sudėlioti vientisą paveikslą gali padėti kraštotyrininko Kazio Valiulio tekstai. Juose atsive­ria ir stilingo siaubo filmo, ir dramos verti scenarijai. Vienoje iš savo knygų „Kuktiškių žemės balsas“ (iš­leido BĮ „Baltijos kopija“, Vilnius, 1999 m.) jis rašė apie savo vaikystės laikų bei senesnius įvykius. Čia galime sužinoti apie po miestelį klaidžiojusias dva­sias bei gaisrą, pajusti mistinę vietovės pusę ir tai, kuo žmonės tikėjo, gyveno ar gėdijosi. Straipsnyje apie išaiškintus bei neišaiškintus mistinius miestelio reiškinius remiamasi K. Valiulio knyga, jo paminė­tais faktais.

Baisus žmogus, atnešęs nelaimę

K. Valiulis dėstė apie mies­telį suniokojusį gaisrą. Nuodė­guliais virto ne vien senoji baž­nyčia, bet ir pusė gyvenamųjų namų. Autoriaus duomenimis, stipriai pučiant vakarų vėjui, ugnies liežuviai kaipmat apė­mė gyvenvietę. „Subėgo žmo­nės net iš aplinkinių kaimų, bet nieko negalėjo pagelbėti: per keletą valandų miestelis vir­to pelenais, žmonės – padegė­liais, elgetomis. Pasakojama, kad miestelio pakapėje stovė­jusi prasta pirkelė, kurioje gy­veno nevietinė moteris su po­sūniu. Jie kažko susipyko, ir ta pamotė uždegė pirkelę, o pati per miestelį ėjo į Padum­blės miškus. Kur ji ėjo, paskui ją ir ugnis sekė. Pro kieno tro­bas praėjo, tos ir degė. Praėjo ir pro bažnyčią, – prisiminimais dalijosi autorius. – Padegėja į Kuktiškes daugiau nebegrįžo, jos niekas niekur nematė, o nie­kas ir neieškojo, tik minėjo kaip baisų žmogų – raganą, atnešusią žmonėms tokią nelaimę.“ Pasa­kotojas užsiminė, kad tuomečio klebono kanauninko Kazimie­ro Valiūno pavedimu, naujųjų miestelio maldos namų statyba rūpinosi jo dėdė Adolfas. Gimi­naičiui parapija atidavė medžių viršūnes, kurių liko pastačius bažnyčią. Iš tos medienos buvo suręsti Valiulių šeimos namai. Pasak K. Valiulio, pastatas vė­liau taip pat supleškėjo, tačiau jau 1944 m., Antrojo pasaulinio karo metu.

Kaip vaikai šnipo dvasios bijojo

Pasakotojas prisiminė kaimy­no Vinco Valiulio (Petrėno) dar­žinėje sau gyvybę atėmusį Len­kijos šnipą. Incidentas įvyko apie 1928 m., kai vyrą pradėjo persekioti policija. Pasak auto­riaus, šnipas buvo iš Tauragnų miestelio. Atėjęs į kuktiškie­čio daržinę nelaimėlis pasikorė. Anot kraštotyrininko, po įvy­kio miestelėnai bijojo pasiro­dyti gatvėje. Ypač pakaruoklio baiminosi mažieji Kuktiškių gyventojai, tarp jų ir autorius. „Buvo pasakojama, kad jis vai­denasi. Miegančiam šeiminin­kui per sapną liepdavęs išeiti iš daržinės, o nepaklausiusį iš­mesdavęs į lauką, – prisiminė K. Valiulis, kuris paminėjo dar vieną pakaruoklį – Girgančio­ką. – Tai jaunas geras vaikinas. Prašė tėvus išleisti į miestą už­sidirbti. Neleido. Pasikorė. Pa­laidojo „už vagos“. Motina ant kapų raudodavo, net visas mies­telis skambėjo.“

Jadzytė, kuri mirusi pasirodė…

Dar viena „paskenduolių ve­ronikų laikų“ miestelio dvasia – Adomo Tareškevičiaus duktė Ja­dvyga. Su A. Tareškevičiumi autoriaus šeima po tėvo mirties dalijosi žeme. Anot pasakoto­jo, mergina turėjo nedidelį ne­santuokinį sūnų. Tais laikais vai­kas gimęs ne santuokoje moteriai užtraukdavo gėdą, aplinkinių pa­nieką. Mergina, spaudžiama tėvo, namuose daug dirbo, o išeidama į laukus kartu vesdavosi ir dvejų metų vaikelį. „Vieną popietę at­bėgo rėkdamas brolis, kad Jadzė pasikorė. Nubėgome į klojimą, ji kabėjo ant balkio, o ant šalinės krašto sėdėjo jos berniukas ir žiū­rėjo į motiną. Pašaukėme karinį daktarą, bet ji jau buvo nebegyva. Baltų lentų karstas buvo palai­dotas „už vagos“. Jadzę palydė­jo vos keletas žmonių. Namuose buvo nejauku, tamsoje baisu eiti į klojimą. Vieną vakarą Jadzės bro­lis Stasys įėjo iš kiemo ir perbalęs atsisėdo. Paklaustas, kas yra, at­sakė, kad palangėje matė Jadzy­tę. Rudenį mūsų mergaitės sute­moje melžė karves. Atsistojusios pamatė netoliese baltą statulą. Tai galėjo būti tik Jadzė“, – rašė K. Valiulis toliau nušvietęs dar vieną, bet jau su kapinėmis susi­jusį įvykį – per Pirmąjį pasaulinį karą ežere nuskendęs kareivis pa­sirodė ant ponų kapų tvoros gran­dinių besisupusioms mergaitėms. Pakilęs skenduolis puolė prie jų užsimojęs kardu. Mergaitės išsi­gando, ir tais laikais vaikai dau­giau kapinėse nebesisupo. Auto­rius kalbėjo apie senesnius laikus, tačiau, „Utenos dienos“ duome­nimis, sovietmečiu augusiems kuktiškiečiams kapinės atstojo žaidimų aikštelę. Nors K. Valiu­lis palietė ne vieną su anapusiniu pasauliu susijusį mistinį mieste­lio įvykį, jo nuomone, vaiduoklių Kuktiškėse visgi nebuvo.

Ratuota velnio krosnis – prieš pasaulio pabaigą

Sunku pasakyti, kas – vaiduo­klis, pakaruoklis, ragana, ar pir­masis traukinys bei automobi­lis, senovės kuktiškiečiui galėjo sukelti didesnį šoką ar net mir­tį. K. Valiulio knygos puslapiai liudija, kad daugeliui dar nere­gėtas transporto priemones gy­ventojai priskyrė anapusiniam pasauliui. Netoli miestelio XIX a. pabaigoje į Panevėžį nuties­tas geležinkelis suteikė emoci­jų. „Iš pradžių žmonės bijojo važiuoti traukiniu: velnias trau­kia vagonus geležiniu keliu, dū­mai rūksta, švilpia ir sustoda­mas kaukia. Tik drąsiausieji drįsdavo pavažiuoti, nors vež­davo be pinigų. Motinos rau­dodavo, kad pražuvo vaikas, o grįžusį klausinėdavo, klausinė­davo. Nors vėliau nustota trau­kinio bijoti, imta nebetikėti vel­nio galia, bet traukiniu žmonės mažai važiavo – bilietai brangūs (į Uteną 1 litas), o arkliu – nie­ko nekaštavo, galėjo kokie trys važiuoti ir daiktų įsidėti, – pa­sakojo rašytojas. Anot jo, vėliau pasigirdo šnekų, kad būna tokių mašinų, kurioms nereikia bėgių kaip traukiniams – jos gali va­žiuoti įprastu keliu. „Buvo žmo­nių, net jas miestuose mačiusių, o amerikonai gyrėsi jomis va­žiavę. Mikaldos pranašystėse žmonės buvo skaitę, kad prieš pasaulio pabaigą pečiumi su ra­tais važinės Liuciferis. Jis atva­žiavęs žmogaus klaus: ką tiki? Jei žmogus pasakys – Liuciferį – tai jį įleis į tą mašinos dalį, kur girdėti muzika ir šokiai. O jei kuris atsakys – tikiu Dievą – tai tą nutvėrę įmes į pečių, kuriame liepsnos ugnis. Bet nereikia bi­joti: toje ugnyje sėdės Marija ir užgesins liepsną. Žmonės, gir­dėdami apie mašinas, kalbėjo, ar tik tai ne Liuciferis važinė­ja prieš pasaulio pabaigą. Vai­kai tiesiog bijojo ir tarpusavy šnibždėjo, ką jie Liuciferiui pa­sakys – baisu šokti į ugnį, ka­žin ar Marija ten bus“, – teigė K. Valiulis užsiminęs, kad pir­masis automobilis per miestelį pravažiavo Pirmojo pasaulinio karo metu.

Kaip Liuciferis-slibinas ūkininką vijosi

Autorius girdėjo istoriją, kaip gretimo Asmalų kaimo ūkinin­kas Žemasuolis pirmą kartą ma­šiną pamatė. Su neregėtu daiktu susidūrė ne šiaip nereikšmingo­je vietoje, bet prie kapinių – kur susiduria gyvųjų bei mirusiųjų pasauliai. „Supančiojęs arklį ir pasukęs namo, išgirdo vieške­liu kažką burzgiant. Žemasuo­lis sukluso – tai buvo negirdė­tas balsas. Staiga pamatė šviesą, kuri pirmiausia apšvietė kapinių kalnelį, nuslinko į vieškelį ir vėl atsisuko į ganyklą, apšviesdama pievą, arklį ir jį. Ant vieškelio kalno pasirodė dvi aiškios dide­lės ugninės akys. Žmogų paga­vo siaubas. Prie jo artinosi bai­sus, maurojantis, ugnis mėtantis slibinas. Žemasuolis leidosi bėgti namo, o slibinas – jį vy­tis. Nors žmogus dūmė iš visų jėgų, bet slibinas neatsiliko ir ruošėsi jį pagriebti. Sudiev, gy­venimėli! Ir dar tokia baisi mir­tis! Įsukus žmogui iš vieškelio į kaimo keliuką, pabaisa jo ne­besivijo, o nupleškėjo, nužib­sėjo vieškeliu Kuktiškių pusėn. Žmogus taip persigando ir pri­vargo, kad, įbėgęs į trobą, kri­to lovon ir negalėjo nė žodžio ištarti. Paskui namiškių klau­sinėjamas, kas jam atsitiko, ko jis persigando, nieko aiškiai at­sakyti negalėjo: kažką vebleno apie Liuciferių, velnią, slibiną. Nusigando, sunerimo namiš­kiai. Pasikvietė suprantančias kaimo moterėles. Tos, pasiklau­siusios jo kalbų, suprato, kad Žemasuolį apsėdo velnias. Ėmė gydyti: rūkė švęstom žolėm, šlakstė švęstu vandeniu, „žadė­jo“. Nežiūrint gydymo, ligonis iš lovos nebesikėlė ir po keleto dienų buvo nulydėtas į tą kalne­lį, iš kurio niekas nebegrįžta“, – dėstė mintis knygos autorius čia pat prisiminęs, veikiausiai, arti­mųjų perpasakotą įvykį, kaip jo teta susidūrė su vienu iš pirmųjų į Kuktiškes užsukusių automo­bilių. K. Valiulis perteikė gy­ventojų reakciją: žmonės puolė prie langų ir durų, sekė paskui greitį prilėtinusį automobilį. Buvo ankstyvas rytas. Nematy­tas įrenginys riedėjo miestelio keliu – iš namų išpuolė vis nau­ji neseniai pabudę smalsuoliai. „Moterys paliko besikūrenan­čius pečius, neišvarytus gyvu­lius. Triukšminga eisena trau­kė paskui mašiną. Treinio Pranė (mūsų mamos sesuo), paauglė merga, miegojo svirne prie to vieškelio. Išgirdusi triukšmą, iššoko iš lovos, atidarė duris ir pamatė mašiną. Daugybė žmo­nių lydėjo lėtai važiuojančią mašiną apie 1 km. Paskui auto­mobilis pradėjo greitai važiuo­ti, o žmonės grįžo atgal. Kai ėjo paskui mašiną, visų dėme­sys buvo prikaustytas prie ne­matyto daikto, bet kai grįžo – pamatė, kaip kas atrodo. Ypač gėda buvo Pranei visų žmo­nių akivaizdoje eiti vienmarš­kinei, apsisupusiai raudona va­tine antklode. Juokėsi žmonės, bet juoką stelbė nuostabi maši­na, sukėlusi daug kalbų bei spė­liojimų“, – rašė K. Valiulis pri­siminęs, kad pirmųjų mašinų baidydavosi arkliai, o kad jų ne­matytų ir išsigandę keleivių ne­sužeistų, gyventojai drabužiais žirgams apdengdavo galvas.

Smetonos laikų „baikeris“

Stebuklingas miestelio vai­kams atrodė motociklas, ku­riuo atvykdavo neįvardintas zarasiškis. Autorius rašė, kad motociklininkas tapdavo visų kuktiškiečių svečiu, prie jo su­sirinkdavo jaunimas. Anuo­metinis „baikeris“, matyt, dėmesiu mėgavosi – po Kuk­tiškes pavėžindavo merginas. Kartą metuose pro Kuktiškes pravažiuodavo žydai – gavę valdžios leidimą jie vykda­vo susitikti su savo bendratau­čiais Lenkijoje, demarkacine linija padalintose Linkmeny­se. „Apie 20 autobusų ir len­gvų mašinų važiuodavo per mūsų miestelį. Tą dieną vai­kai nieko nedirbdavo, tik sto­vėdavo prie kelio, žiūrėdavo į mašinas, skaičiuodavo jas, stebėdavo padangų marginius smėlyje“, – pasakojo autorius, kuris teigė, kad žydų transpor­to priemonių laukusiems vai­kams nė mintis į galvą neatėjo, jog ir jie patys kažkada galės taip važinėtis uosdami benzi­no kvapą…

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas