Šiandien retas jaunuolis pasirenka pedagogo specialybę, o jei ir pasirenka, ne visi drįsta praverti mokyklos duris. To negalima pasakyti apie uteniškę Ievą Kamarauskaitę, kuri kiekvienam dvejojančiam, ar pasirinkti pedagogo kelią, turi atsakymą: geru mokytoju būti nelengva, tačiau pažinimo jausmas ir mokėjimas prisibelsti į mažas širdeles turi neįkainojamą vertybę. Mergina, pernai Utenos Dauniškio gimnaziją baigusi pačiais geriausiais įvertinimais, o už lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą pelniusi šimtuką, neabejoja savo pasirinkimu: ji bus mokytoja ir būtinai sugrįš į Uteną dirbti.

Įkvėpė pirmoji mokytoja

Būsima pedagogė pasirinko studijas Vilniaus universitete, pirmą studijų pusmetį daugiau laiko praleisdavo sostinėje, tačiau Utenos nepamiršo – čia atvažiuodavo nuolat, nes labai ilgėdavosi savo artimųjų, su kuriais turi tvirtus ryšius, taip pat ir gamtos, kuri merginai teikia itin didelį džiaugsmą. Šiuo metu ji praktiką pasirinko Utenos Krašuonos progimnazijoje, vienoje pradinėje klasėje. Dar besimokydama Tauragnų pradinėje mokykloje Ieva buvo itin aktyvi mergaitė, o labiausiai į atmintį įsirėžė pirmosios mokytojos Aldonos Tartilienės pamokos, kurių ji be galo laukdavo. „Nuo pirmojo savo rugsėjo susižavėjau šia savo mokytoja. Mano pasirinkimą ir lėmė pirmosios mokytojos vaidmuo mano gyvenime. Ji buvo mano autoritetas. Nuo pirmųjų dienų troškau eiti į mokyklą, o susirgus grauždavo sąžinę dėl praleistų pamokų. Mane labiausiai žavėjo A. Tartilienės begalinė meilė savo darbui ir mums, vaikams. Ji buvo kaip antroji mano mama, nes užmezgėme itin stiprų ryšį“, – su dideliu dėkingumu mokytojai kalbėjo pašnekovė, kuri pirmoje klasėje visiems pasisakė, kad užaugusi būtinai taps mokytoja. Šią idėją ji puoselėjo visus 12 metų, per kuriuos įgijo daug žinių, stebėjo mokytojų darbą ne tik gimtuosiuose Tauragnuose, bet ir besimokydama Krašuonos progimnazijoje ir Dauniškio gimnazijoje. „Visus tuos metus iš kiekvieno mokytojo imdavau viską, ką galėčiau ateityje pritaikyti savo darbe. Fiksavau, kaip jie kalba, kokios jų manieros, daug ką užsirašinėjau“, – prisiminimais dalijosi Ieva.

Pašnekovė teigė, kad gerai mokytis ir stengtis visąlaik ją motyvavo tikslas, o kai jį turi, anot merginos, lengviau siekti užsibrėžtų tikslų.

Paklausta, ar pirmieji studijų mėnesiai nenuvylė, pradinio ugdymo pedagogiką studijuojanti uteniškė sakė, kad atvirkščiai: pradžia labai lengva, daug naudingų žinių įgijo studijuodama vaikų psichologiją, pedagogiką, bendruosius dalykus. Antras studijų pusmetis, anot jos, dar įdomesnis, nes nuo vasario pabaigos prasidėjo praktika mokykloje, kuri tęsis iki gegužės pabaigos.

Būsima pedagogė visąlaik svajojo praktiką atlikti savo mokykloje, todėl pasirinko Krašuonos progimnaziją, kurios pedagogai ir visa bendruomenė jauną merginą priėmė labai šiltai. „Kartais vedu pamoką ir negaliu patikėti, kad aš čia, savo mokykloje. Mane apima tikra euforija“, – džiaugsmu netvėrė Ieva, kurią labai palaiko, gerų patarimų negaili pradinių klasių mokytoja A. Tartilienė ir kiti šios ugdymo įstaigos pedagogai, merginą vadinantys savo kolege. Būsima mokytoja pasidžiaugė ir smalsiais antrokais, kuriems paruošė linksmų bei įdomių užduotėlių.

Mokydavo ne lėles, o pusbrolius

Paklausta, ar niekada nebuvo abejonių dėl pasirinkimo tapti mokytoja, Ieva iškart papurtė galvą. „Tikrai ne. Pildosi mano svajonė. Žinoma, aš matau, kad būti mokytoju – ne tik atsakinga pareiga, reikia ir labai daug dirbti, yra daug papildomos veiklos. Tačiau tai manęs nė kiek nebaido. Atvirkščiai, motyvuoja. Turiu labai daug idėjų, kurias, tikiuosi, pavyks įgyvendinti“, – kalbėjo uteniškė ir pridūrė, kad dirbant klasėje labai svarbu mokėti ją suvaldyti, užimti vaikus taip, kad jiems būtų įdomu.

Nors ir tėvai, ir kiti artimieji nėra pedagogai, jie Ievą nuo mažens ragino puoselėti šią idėją ir visuomet palaikė. „Visi tvirtai žinojome, kad būsiu mokytoja“, – šypsojosi mergina, kuri, kaip įprasta mažoms mergaitėms, vaikystėje mokydavo ne savo lėles, o jaunesnius pusbrolius. – Namuose turiu lentą, tad pusbrolius kviesdavau mokytis taisykles, abėcėlę ar ragindavau žaisti edukacinius žaidimus. Kartais jie bėgdavo nuo mano pasiūlymų, kartais ir nusileisdavo man.“

Pašnekovė teigė, kad kantrybė mokytojui yra kone svarbiausia asmeninė savybė, taip pat labai svarbus ir gebėjimas susitvardyti įvairiose situacijose, nepykti. „Mano manymu, vaikams bus įdomu, jei mokytojas liepsnos meile darbui, norėjimu tobulėti. Be to, jeigu mokytojas myli savo darbą, manau, tikrai ras būdų, kaip sudominti mokinius“, – svarstė ji ir pridūrė, kad šiais laikais iš tiesų tapti mokytoju rengiasi tikrai ne kiekvienas studentas – kiti mokosi dėl stipendijos ar diplomo. Toks mokytojas, atėjęs dirbti į mokyklą, anot merginos, tikrai nebus geras pedagogas.

Kalbėdama apie nelengvą pedagogo kelią Lietuvoje, profesijos prestižą, Ieva pabrėžė, kad prestižiniu mokytoju gali jaustis tik tas žmogus, kuris yra nusprendęs įvykdyti savo iškeltus tikslus. Ji įsitikinusi, jog atlyginimas, kad ir nemotyvuojantis, apsisprendusiam tapti mokytoju jaunam žmogui negali tapti kliūtimi. Mergina tiki, kad kiekvienas mylimą darbą dirbantis žmogus gali užsidirbti papildomai ir visuomet sugalvos kitų veiklų.

Patarė nebijoti svajoti

Palaikymas, pašnekovės teigimu, yra labai svarbus tiek dirbant, tiek mokantis. Ji prisiminė ir geru žodžiu minėjo ne tik pirmąją savo mokytoją, bet Dauniškio gimnazijos pedagoges, kurios visąlaik tikėjo gimnazistės lūkesčiais. „Dauniškio gimnazijos istorijos mokytoja Snieguolė Taraškevičienė buvo tikra įkvėpėja, nuolat iš jos sėmiausi idėjų ir gerų pavyzdžių, kaip dirbti su vyresnių klasių mokiniais. O mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Snieganienė įskiepijo meilę knygai, nes visuomet rasdavo, ką įdomaus pasakyti. Visi mokytojai, kuriuos sutikau savame kely, buvo labai geri ir paliko pačius puikiausius prisiminimus“, – prisipažino Ieva.

Šiuo metu Utenoje praktiką atliekanti studentė stengiasi domėtis viskuo, kas vyksta pamokoje, įdėmiai stebi mokytojos A. Tartilienės darbą, jai talkina, o kartais tenka ir pačiai vesti pamokas.

Mergina sostinę, kur dabar studijuoja, vadina savo gyvenimo tarpine stotele – čia nežada pasilikti, pabaigusi studijas būtinai grįš gyventi ir dirbti į Uteną, mat jai nepatinka greitas tempas Vilniuje, be to, ir gamta Utenos krašte gaivesnė, mielesnė.

Fotografija besidominčios uteniškės nepalieka mintis, kad pradėjusi dirbti mokykloje imsis ir papildomos veiklos – stengsis įamžinti mokyklinio gyvenimo akimirkas iš įvairių renginių.

Džiaugsmu ir entuziazmu deganti būsima pedagogė tiek sau, tiek kitiems patarė daugiau svajoti, nes svajonės, anot jos, tikrai pildosi. „Iš pradžių maniau, kad geriau garsiai nesakyti savo svajonės. Tačiau metams bėgant supratau, kad visgi geriau ją ištarti garsiai. Kai pasakai, jauti atsakomybę jos siekti. O gal daugelis ir palaikys tave. Svajokit ir nebijokit!“ – patarė Ieva.

Autorės nuotr.