Vyžuonos istoriniuose šaltiniuose minimos apie 1600-uosius metus, jas išgarsino Biržų ir Dubingių kunigaikščiai Radvilos. Miestelis, kaip ir aplinkiniai kaimai, yra apipintas įvairiomis legendomis, pasakojimais, prisiminimais, kuriuos svarbu užrašyti, išsaugoti ir palikti ateities kartoms. Šį kartą istorija apie Edvardą Huten-Čapskį, kuris 1856 metais buvo nusipirkęs Vyžuonų dvarą ir Vyžuonas, Vyžuonėles bei Kalnaberžės dvarus valdė iki 1863–64 metų sukilimo.

Šeima, kurioje gimė Edvardas Čapskis

E. Čapskio istorinė asmenybė iki šiol nepamirštama dėl jo po tremties parašytos knygos „Sibiriečio atsiminimai“, kurią jau šiais metais skaitytojai galės skaityti ir lietuvių kalba. Knygos vertimą į lietuvių kalbą organizavo Vyžuonėlių dvaras, rėmė Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė, vertė Kazys Uscila.

Skaitant E. Čapskio dienoraščius galima manyti, kad jo tvirtas ir net rūstus charakteris neretai jam pačiam sunkindavo gyvenimą ir galbūt net nulėmė likimą.

<…> Ir jeigu kažkada kažkas pasakytų, kad tas kietas ir bejausmis žmogus „pats kaltas“ dėl savo sunkaus likimo, gal tektų pripažinti, kad jo asmenyje išskirtinai išsipildė didžiojo Herakleito Efesiečio posakis: charakteris yra žmogaus demonas. Demonas, aišku, ne mūsų, o senovės graikų reikšme, kaip žinoma, gimininga garsiam Sokrato daimonion. <…>

Huten-Čapskiai – tai sena Pomeranijos giminė. Čapskiai nebuvo magnatai, tačiau jie buvo pakankamai turtingi ir įtakingi, kad galėtų vesti magnatų dukras. Lietuviškos Čapskių linijos pradininkas Pranciškus Stanislovas Hutten-Czapskis, kuris su sutuoktine Veronika susilaukė sūnų Karolio ir Stanislovo. Jie vedė savo pusseseres, Minsko kašteliono dukras Sofiją ir Fabijoną Obuchovičiūtes. Nuotakų kraičiu tapo Svojatičių dvaras, apie 20 km nuo Nesvyžiaus, kuriame daugiausia ir gyveno Stanislovas su Sofija. Jie susilaukė sūnų Marijono, Adolfo, Edvardo ir dukros Michalinos.

Stanislovo ir Sofijos Čapskių namuose paprastai vyravo rimtis. <…> Su vaikais buvo elgiamasi griežtai, neretai gaudavome plekštelėjimų, teisingai skiriamų mums visiems keturiems. Vyriausias buvo Marianas, paskui Michalina, labai linkusi verkti, labai rėksmingas Adolfas ir galiausiai Edvardas, šio rašinio autorius. <…>

Visą tą laiką mano Motina mirtinai sirgdama gulėjo Lipoje pas pusbrolį Aleksandrą Obuchovičių. Tėvo namuose nebuvo, jis važinėjo kontraktų reikalais, reikalai tada klojosi anaiptol ne geriausiai. <…> Vasarą motina išvažiavo prie gydomųjų šaltinių užsienyje, mus paliko prižiūrėti seneliui Filipui Obuchovičiui ir jo žmonai. Jie gyveno Janove, už kelių varstų nuo Svajatyčių. Tai buvo tikras motinos tėvo brolis, jo sutuoktinė iš Oskierkų giminės, abu seni, bet labai svetingi ir visų mylimi. Jų namai buvo senoviškai lenkiški. <…> Senelis visada su mumis pokštavo, o senelė įspėdavo ir mokėdavo sužadinti sau didelę pagarbą. <…>

Tėvo netektis ir ūkinė veikla

<…> 1828 m. visus tris brolius motina išleido mokytis į Varšuvą. <…>

Po 1833 metų naujametinių švenčių ir Trijų karalių ir kelių mėnesių pasiruošimo E. Čapskis su savo broliu Adolfu įstojo į Berlyno Joachimstalio gimnaziją.

<…> 1840 metais laimingai išlaikęs brandos egzaminą balandžio mėnesį grįžau į gimtąją šalį. <…> Pirmąkart gyvenime Vilniuje apsilankiau 1840 metais. <…>

Prieš pat mirtį tėvas mylimiausiam ir jį globojusiam sūnui Edvardui paliko Kėdainių dvarą ir prisakė vesti Eleną Tyzenhauzaitę.

<…> Atsiminimuose Edvardas Čapskis rašė: „Tėvo laidotuvės buvo Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje. Tą pačią dieną generalgubernatoriui padaviau prašymą, kad leistų palaikus pervežti į Kėdainius. Kartu su Statkovskiu nuvažiavau į Kėdainių dvarą. Apžiūrėjęs jį, radau dideles spirito, romo, degtinės atsargas, tvarkingą inventorių. Vos tik pradėjau tvarkytis, staiga netikėtai iš Miropolio atvažiuoja mano brolis Marijonas. Žiūriu, kad ponas Statkovskis savo meilę mano Amžinatilsiui tėvui perkėlė į jį, ir iš karto pareiškė, kad Kėdainius perims Marijonas, nes jis yra vyriausias, o man pasiūlė grįžti į savo tarnybą Sankt Peterburge. Persakiau jam paskutinę tėvo valią, bet tai nieko negelbėjo. Pavargęs ir prislėgtas grįžau į tarnybą.“ <…>

<…> Išstumtas iš Kėdainių, kuriuos man skyrė tėvas, išmokau apsiriboti mažais ištekliais ir nesitikėti mano artimųjų pagalbos, ir mane tai tenkino. Buvo labai sunku ūkininkauti plačiuose lygumų plotuose po to, kai krito visi galvijai, po avių maro; turiu pripažinti, kad ir avys, ir galvijai man buvo skirti labai seni, todėl ir gyvulių kritimas man buvo ne tiek skaudus, kiek būtų buvęs kitokiomis sąlygomis. Skaudino patirta skriauda, bet ji kurstė mano energiją dirbti ir taupyti. Ir po penkerių metų jau turėjau atstatytą ir gerai tvarkomą, viskuo aprūpintą ūkį, kuris 1852/53 metais jau davė man apie 9 tūkstančių rusiškų sidabro rublių.

Visus šešerius mano ūkininkavimo metus mane lydėjo nuolatinė sėkmė. Niekada nepamiršiu, su kokia baime tada ėmiausi žemės ūkio darbų, apie kuriuos neturėjau jokio supratimo. Kaip uoliai klausiausi kaimynų patarimų, kaip studijavau agronomijos vadovėlius, kaip stropiai prižiūrėdavau lauko darbus, atlikdavau kasdienius ūkio kiemo apėjimus, kaip niekada neleisdavau sau ilgiau nebūti namuose, nors anksčiau daug keliaudavau, kaip neleisdavau sau jokios nebūtinos ištaigos gyvenime, jokių nereikalingų patogumų kelionėse.

Neturėjau karietos, livrėjų, kelių žirgų kinkinių, kuriais tada puikavosi net ir mažiau turtingi mano kaimynai. Teko kęsti kandžias jų pastabas ir kritiką už tai, ką dariau dėl gerų intencijų parodyti kitiems, kad galima gyventi taupiai, kad reikia gyventi darbščiai. <…>

Vedybos su mylimąja

Neilgai trukus po tėvo laidotuvių Edvardas nuvyko į Pastovius ir paprašė grafo Konstantino Tyzenhauzo leidimo pirštis jo dukteriai. Gavęs jo sutikimą ir rekomendacinius laiškus, Edvardas išvyko į Neapolį, kur Elena Tyzenhauzaitė poilsiavo kartu su seserimi. Neapolyje jie bendravo beveik du mėnesius, kol Edvardas įsitikino, kad merginos pamilti negalės, mat ji juo nesusidomėjo ir nedovanojo šilto žvilgsnio.

Konstantinui Tyzenhauzui Edvardas parašė atsiprašymo laišką, kad jo dukters vesti negalės bei paprašė supratimo ir atleidimo. Deja, Tyzenhauzai Čapskiui niekada neatleido.

Vėliau Edvardas Čapskis vedė šambeliono Floriano Ružickio dukrą Antaniną (Antonina Róžicka), kurią nuoširdžiai mylėjo. Ją jis sutiko mėgėjiško teatro vaidinime, surengtame Koženiovskio garbei, kuriame dalyvavo Ružyckių šeima.

<…> 1852 m. lapkričio 11 d. prieš namuose įrengtą altorių įvyko šventosios Mišios, <…> Umanės klebonas surišo mus abu stula ir atidavė pašventintus sutuoktuvių žiedus. Antosė išblyškusi virpėjo lyg lapelis, bet į sakramentinius klausimus atsakinėjo aiškiai ir ryžtingai. Pats susijaudinęs iki sielos gelmių prisiekiau Viešpačiui. <…>

<…> Pirmieji gyvenimo su tuo angelu metai atvėrė mano nustebusioms akims meilės, pasiaukojimo, kantrybės ir saldumo lobius, apie kuriuos dar neturėjau supratimo. <…>

1853 metų balandžio pradžioje išvažiavome iš Dobros. <…> Mano gerbtina motina priėmė Antosę kaip savo tikrą vaiką ir per kelias dienas ją nuramino. Antosė visada labai mylėjo ir gerbė mano motiną ir jos niekada neturėjo jokių paslapčių. <…> Kalnaberžėje gyvenome mano ankštame sename namelyje, naujas mūrinis pastatas buvo dar nebaigtas. <…>

Edvardas Čapskis su sutuoktine Antose susilaukė pirmagimio. <…> Išgirdau garsų naujagimio verksmą. Joks garsas pasaulyje niekada manęs taip nesujaudino. Dukterį pavadino Marijos ir mano pageidavimu – Antoninos vardu. <…>

Sutuoktiniai susilaukė šešių vaikų, tačiau likimas E. Čapskiui lėmė išgyventi ne vienos savo atžalos netekties bei sūnaus nepagydomos ligos skausmą.

Nusipirko Vyžuonas

E. Čapskis su žmona apsigyveno Kalnaberžės dvare (Kėdainių rajonas – aut. past.), mažame ankštame name, bet netrukus ėmė statydintis naujus mūrinius pastatus.

<…> 1855 metų žiemą dažnai važinėjau iš namų pasižvalgyti parduodamų dvarų. Galų gale nutariau nupirkti Vyžuonas ir Vyžuonėlę Vilkmergės paviete. Vasario mėnesį išvažiavau į Varšuvą pas Vyžuonų savininką Ksaverą Puslovskį galutinai užbaigti sandorį. <…> Varšuvoje per dešimt dienų užbaigiau sandorį: 620 valakų žemės, kartu su ja 2 malūnus, 9 palivarkus ir 26 akalicas, trylika kaimų su 1 860 kaimiečių (vyrų) nupirkau už 300 tūkstančių rusiškų sidabro rublių su pareiga būti atsakingam už atsargų kaimiečiams sandėlio įsteigimą (grūdų rezervą bado atvejui) – šiai prievolei įvykdyti teko pakloti 18–20 tūkstančių rusiškų sidabro rublių, kuriuos iš karto sumokėjau už rugius. Taigi su išlaidomis teisiniams reikalams Vyžuonos man kainavo daugiau negu 332 tūkstančius rusiškų sidabro rublių.

Tikėdamasis perspektyvoje su nauda parduoti nemažą Vyžuonų dalį, turėdamas gautus 80 tūkstančių rusiškų sidabro rublių kraitį ir 96 tūkstančius rusiškų sidabro rublių banko amortizacinę paskolą Vyžuonoms, drąsiai ėmiausi šio darbo. Skolų mokėjimas buvo išdėstytas dalimis ketveriems metams, turėjau tokias pajamas, kad niekada nevažinėdamas pagal kontraktus sugebėjau jau 1857 metais išmokėti likusią dalį sumos už pirkinį ponui K. Puslovskiui, nors mano pagrindinis kreditorius ponas Stanislavas Montvilas nesilaikė sutartyje numatyto termino ir pareikalavo pirma laiko grąžinti jam 30 tūkstančių rusiškų sidabro rublių. <…>

Kovojo už blaivybę

E. Čapskis buvo kovotojas už blaivybę, todėl Vyžuonų apylinkėse jo pastangomis buvo uždaryta 12 smuklių. <…> Palikau tik vieną Vyžuonų miestelyje, uždariau 3 degtinės varyklas ir įsteigiau alaus bravorą. Tuo pačiu sumažinau mano pajamas 3 500 rusiškų sidabro rublių, bet atsižvelgdamas į tai, kad buvo žadama naikinti baudžiavą, norėjau būtinai – kai žmonėms stigo apšvietos ir kultūros – sudaryti sąlygas įgyti bent vieną dorybę: blaivybę. <…> Anglų ekonomistai tikina, kad atsakomybė už ydingą vartojimą visada tenka vartotojui, niekada ne gamintojui, fabrikantui ar prekybininkui; kad net ir žalingiausios prekės, jeigu jos turi paklausą, visada ras gamintojų ir prekeivių. <…> Tokiu pagrindu civilizacijos siekianti Rusija trečdalį valstybės pajamų gauna iš degtinės, tad jeigu rusų liaudis staiga taptų blaivininke, blaivybės dorybė padarytų vyriausybei 140 milijonų rusiškų sidabro rublių nuostolį. <…>

Neteisingai apkaltino ir nuteisė gyvenimu Sibire

Prasidėjus sukilimui E. Čapskis buvo apkaltintas caro valdžios administratoriaus Lebedevo pakorimu (Vyžuonose jį pakorė valstiečiai be E. Čapskio žinios) ir 1864 m. nuteistas mirties bausme.

Tik įsikišus aukštiems asmenims (jį užtarė net karalienė Viktorija), bausmė buvo pakeista 12 metų katorgos Sibiro kalėjime, o po to – gyvenimu Sibire iki gyvos galvos. Po grafo tremties, jo dvarus, dėl dalyvavimo pasipriešinime, nusavino carinė valdžia.

Sukilimas plito. E. Čapskis įžvelgė tokios santvarkos, kokia buvo carizmas, beviltiškumą.

<…> Po gana sėkmingo mūšio Sierakauskas įrengė stovyklą Debeikiuose ir atsiuntė man lapelį, kuriame grasindamas mirtimi liepė nedelsiant prisistatyti Debeikių miške. Tad nuvažiavau į stovyklą, kur buvo keli šimtai ginkluotų žmonių. <…> Tai buvo 1863 metų birželio 9 dienos sekmadienis.

<…> Žandarų karininkas, o jam įkandin častnyj pristav [policijos nuovados viršininkas] ir pareiškė man, kad jiems pavesta aukštesnės valdžios atlikti kratą mano namuose. Krata vyko daugiau negu valandą <…> Po šios ceremonijos žandaras man paskelbė, kad mane areštuoja.

Miesto puskariete mane nuvežė į tvirtovę, čia žandaras perdavė mane tvirtovės komendantui generolui Viatkinui. <…>

Buvo devinta valanda vakaro – atmintinas mano gyvenimo pirmas nelaisvės vakaras, paskutinė laisvės diena. <…> Po ilgų tardymų mane apkaltino tiesiog žmogžudyste: teisėjai man pasakė, kad būtent aš liepiau pakarti kliučvaitą Lebedevą. <…> Žandaras liepė lipti į trečios klasės vagoną, jame ilgai laukiau, kol pajudėjome iš vietos; kai jau pasigirdo švilpukai, į mūsų vagoną įsėdo 16 kazokų. <…>

Kaune būdamas pakartųjų kameroje Edvardas Čapskis gavo įspėjimą apie netrukus įvyksiančią egzekuciją.

<…> Ten ruošiausi mirti. Bet po dešimties dienų kažkas eidamas koridoriumi pro uždažytą mano langą šūktelėjo: viskas bus gerai. <…> Apie malonės Edvardui Čapskiui reikalus Emerikas Čapskis pateikė tokias smulkmenas: „Imperatorius atmetė Prūsijos kunigaikštienės Izabelės Sanguškos iš Liubomirskių, tuomet viešėjusios Londone, užtarimą; sužinojusi apie nuosprendį ji nedelsiant nuvažiavo pas ministrą Palmerstoną, buvo išsiųsta telegrama karalienei Viktorijai į Vindzorą. Karalienės užtarimas davė rezultatą, Aleksandro II išsiųsta depeša Potapovui, Muravjovo padėjėjui, buvo įsakyta pakeisti nuosprendį. <…>

<…> Mane nuteisė dvylikai metų sunkiųjų darbų ir ištrėmimu iki gyvos galvos į Rytų Sibirą, visų teisių atėmimu, turtų ir ilgainiui galinčių rastis palikimų konfiskavimu. Motyvuose buvo teigiama, kad nors neprisipažinau pakoręs kliučvaitą, tyrimas ir teismas turi tokių įtarimų. O Tobolske nuosprendžio santraukoje pirmą kartą perskaičiau: E. Čapskis nuteistas už kliučvaito pakorimą. Toks tad buvo tos žmogėdriškos procedūros teisingumas. <…> Po dešimties Tobolsko kalėjime praleistų savaičių teko išvažiuoti. Policmeisteris prancūziškai pasakė man, kad gautas aiškus imperatoriaus kanceliarijos trečio skyriaus įsakymas nedelsiant mane išsiųsti. <…> Krasnojarsko kalėjime mus sulaikė dešimčiai dienų. <…> Iš Krasnojarsko mus varė toliau, visur matėme kraštą gražų, nors laukinį, tarp vieno ir kito kaimo dvidešimt ar ir trisdešimt varstų be gerai supilto ir prižiūrėto kelio nebuvo jokio žmogaus šeimininkavimo toje žemėje ženklo. <…> 1864 metų rugpjūčio antroje pusėje atvykome į Irkutską. <…> Gegužės mėnesį atėjo įsakymas visus privilegijuoto luomo kalinius, tai yra kunigus, bajorus ir mokslininkus nedelsiant išsiųsti į Čitą, o iš ten į Sevakovą. <…>

Išgyveno mylimų moterų netektis

<…> 1867 metų pavasarį gavau žinią, kad Dresdene mirė mano šviesios atminties motina. Antosės laiškas, kuriuo ji pranešė man tą liūdną žinią, buvo trumpas. <…>

Motinos mirtis panardino mane į nebylų gedulą, kelias dienas vengiau draugų, o vienišuose pasivaikščiojimuose, klaidžiodamas beveik išdžiūvusios Ingodos krantais, nuklysdavau kuo toliausiai paverkti be liudytojų. Nebūna tiek brandaus amžiaus, kuris vaiko širdį apsaugotų nuo skaudžiausių našlaičio ašarų po tėvo ar motinos mirties. Tas smūgis, nors skaudus pagal savo prigimtį, buvo juo skaudesnis, nes kirto į tremtinio širdį. <…> Metams praėjus po mano motinos mirties gavau žinią apie mano Antosės mirtį, o dar po metų – apie mylimo sūnelio mirtį. <…>

E. Čapskio žmoną ištiko žiaurus likimas – nuo židinio liepsnos užsidegė jos drabužiai ir ji mirė nuo apdegimų.

Sunkiame gyvenimo kelyje gelbėjo tikėjimas

Tremtyje E. Čapskiui kelrode žvaigžde buvo tikėjimas. 1873 m. caras jam vis tik leido grįžti iš tremties. 1875 metais E. Čapskis perėmė Lietuvoje motinai priklausiusį dvarą Svojatičiuose.

<…> Ir senatvėje apsigyveno palociuje, kuriame prabėgo dalis jo spindulingos vaikystės. Čia vėl aistringai ėmėsi žemvaldžio veiklos; mėgo daržininkystę, sodino, skiepijo ir prižiūrėjo medelius, kaip kitados prie Ingodos upės. Stebino įvairiapusėmis žiniomis, jaunatvišku įkarščiu, jaunoji karta jausmingai žiūrėjo į jo liekną, iškilią baltaplaukę figūrą, senesnių laikų asmenybę. <…>

<…> Kai po daugelio tremties metų pirmą kartą važiavo į mylimą Lietuvą, geležinkelio stotyse jį smarkiai žeidė visur įsigalėjusi rusų kalba. <…> Dar Sibire įgytas širdies negalavimas ir plaučių uždegimas baigė jo gyvenimą. <…>

E. Čapskis savo gyvenimo kelionę užbaigė gyvendamas Svojatyčių dvare, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse, kur ilsisi šalia žmonos, su kuria jį išskyrė Muravjovo prievarta.

<…> Yra dvi panašios istorinės epochos: Didžioji revoliucija Prancūzijoje ir ne Aleksandro II, o rusifikatorių partijos valdymo Lenkijoje, Lietuvoje ir Rusioje valdymo dešimtmetis (1863–1873). Panašūs tuo, kad joks aukštesnis protas, jokia tyra širdis negalėjo tada apverkti brangių mirties aukų be to skaudaus įsitikinimo, kad mirusieji buvo laimingesni, negu gyvieji. Šitaip ir mūsų dienomis, nors su kruvino sielvarto ašaromis, galime sveikinti mūsų brangius, širdimi ir protu aukštesnius giminaičius, kad lengvai pakilo į aukštesnius tyrų dvasių kraštus ir nusigręžė nuo ašaromis ir krauju patvinusios žemės, suterštos nugalėtų suniekšėjimo ir nugalėtojų triumfo. <…>

Knygos leidimas, kurio ištraukomis remiantis parengtas šis pasakojimas, sudarytas pagal autorinį rankraštį, kuris, kaip manyta, buvo dingęs, o vėliau atsirado pas E. Čapskio vaikaitį Edvardą Poninskį.

Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ