Prie Labanoro girios eglynų, tarp Aiseto, Lamės­to bei aibės greta telkšančių kitų ežerų, įsikūrusio Saldutiškio miestelio apylinkės kaitriomis vasaros dienomis vilioja gamtos mėgėjus ir turistus – neto­li nuo miestelio lankytojams duris atveria ne vie­na kaimo turizmo sodyba. Tačiau nedaugelis žino, kad Saldutiškis kaip miestelis dar jaunas, o greta nutiestas siaurasis geležinkelis paskatino bei su­tvirtino gyvenvietės kūrimąsi. Geležinkelio linijos iniciatorius buvo inžinierius Boleslovas Jaloveckis (1846–1917 m.) – gyvenvietės centre dar dabar akį traukiančio dvaro savininkas, pirmojo įsigijusio dvarą Jaloveckių giminės atstovo Antano Jalovec­kio (1772–1852 m.) anūkas. Metams bėgant Saldu­tiškis tapo seniūnijos centru, glėbyje glaudžiančiu nemažai dar gyvų kaimų ir kaimelių…

Parko vertybė – liepos

Pirmojoje straipsnių serijos dalyje užsiminta apie B. Jalo­veckio šalia dvaro įkurtą den­drologinį parką. Straipsny­je „Saldutiškio dvaro parko ir kitų miestelio želdinių analizė“ (straipsnis išspausdintas Jūratės Baltrukaitienės sudarytoje mo­nografijoje „Saldutiškis“ (38-oji serijos „Lietuvos valsčiai“ kny­ga), leidykla „Versmė“, Vilnius, 2019 m. Toliau bus remiamasi šioje knygoje pateiktų straipsnių ištraukomis – aut. past.) gam­tos mokslų daktaras Romualdas Šimkūnas užsiminė, kad Sal­dutiškio dvaro parkas įvertin­tas vietinės reikšmės gamtos pa­minklo statusu. Pasak straipsnio, parko paminklinės teritorinės ri­bos nėra nustatytos. „Didelė par­ko vertybė – siauros mažalapių liepų alėjos, susikertančios sta­čiais kampais, dalijančios par­ką atskirais sodų sklypais. Įdo­mus ir saugotinas šiaurinis dvaro sodybos perimetras – dviguba alėja. Svetimžemiai egzotiniai medžiai sutelkti centrinėje re­prezentacinėje dalyje tarp dvaro centrinių rūmų ir buvusio svirno, dabar bažnyčios“, – remdamasis įvairiais šaltiniais rašė R. Šimkū­nas. Minimos įvairios parko medžių rūšys: virgininis kadagys, sidabrinis kėnis, trikamienės va­karinės tujos, plačialapis klevas, Švedlerio klevas, vinkšnos, kal­ninės guobos, paprastieji kle­vai, uosiai, paprastosios alyvos, japoniniai maumedžiai… Anot R. Šimkūno, greičiausiai, mau­medžius B. Jaloveckis labai mėgo – jais apsodintas visas Saldutiškio miestelis: „Mieste­lio žmonių pasakojimais, dvari­ninkas turėjęs ir didžiai vertinęs, gerbęs dvaro eigulį, sodinin­ką Baroną. Jo rankomis ir so­dinti, išpuoselėti senieji Saldu­tiškio medžiai (Barono anūkės pasakojimas).“

Laukiamoji salė – šeimoms su vaikais

Siaurojo geležinkelio atsi­radimas – vienas iš veiksnių, padėjusių susikurti miesteliui. Dainius Guobis ir R. Šimkū­nas straipsnyje „Geležinke­lio stotis“, parengtame pagal geležinkelio istorijos tyrinė­tojo Algirdo Trinkūno knygą „Aukštaitijos krašto siaurie­ji geležinkeliai“, pastebėjo: „Nors nemažai geležinkelių ėjo per Lietuvą, bet didžiuliai plotai liko be plieno kelio, tarp jų ir Rytų Aukštaitija. Todėl 1895 m. privati akcinė ben­drovė pradėjo siaurojo gele­žinkelio Pastovys–Švenčionė­liai–Utena–Panevėžys statybą. Jis pirmiausia buvo reikalingas medienai iš šio miškingo kraš­to išvežti.“ Anot autorių, trau­kinių eismas prasidėjo 1899 m. rugsėjo 28 d., o oficialiai – tik 1901 m. gegužės 13 d. „Iš Pa­nevėžio traukiniai važiuoda­vo iki Saldutiškio. Ketvirtadie­niais važiuodavo automatrica iki Kiauneliškio ir veždavo į Utenos turgų žmones, vakare parveždavo atgal iki Kiauneliš­kio“, – rašė autoriai. Rašoma, kad Saldutiškio stotis pastatyta kiek vėliau, nei pradėjo važinė­ti traukiniai. Prie stoties pastato statybos, greičiausiai, prisidėjo dvarininkai: „Lietuvos geležin­kelių vadovai stoties geografi­nėje padėtyje įžvelgė labai di­delę ekonominę naudą, nes stotis yra prie ilgiausio Lietu­voje Aiseto ežero, kuris beveik visu ilgiu susilieja su Labano­ro girios spygliuočiais miškais. Pagal visą ežero ilgį (apie 16 km) bet kurioje vietoje Lietu­vos geležinkelių valdyba pirko medieną. Vasarą plukdė, o žie­mą ledu vežė prie prekinių va­gonų ant geležinkelio atšakos (nuo Trinkūnų kaimo kapinių link Antakalnio (Vilnakiškės) kaimo).“ Stoties pastatas buvo slaviško stiliaus – jame gyveno stoties viršininkas. Kaip mini šaltiniai, viduje buvo keli lau­kiamieji kambariai. Vienas jų – skirtas keleiviams su vaikais. „Antras pagrindinis pastatas – darbuotojų namas, kuriame trumpesniam ar ilgesniam lai­kui apsistodavo iešmininkai,

sargai, kelio priežiūros ir re­monto darbininkai bei vago­nų krovikai. Taip pat buvo vir­tuvė, miegamieji kambariai ir, žinoma, valgomasis bei sargės kambarys. Ji būdavo už šeimi­ninkę, nes dauguma darbininkų – vyrai“, – teigė autoriai. Ne­toli buvusios Saldutiškio sto­ties pastatytas koplytstulpis. Ant jo išraižyta Lietuvos istori­jai skaudi data (1941 m. birže­lio 14 d.), primenanti masinius sovietų valdžios organizuo­tus gyventojų trėmimus į Si­birą. Traukinių vagonai, pilni pasmerktųjų, į Rusijos gilumą riedėjo ir iš Saldutiškio stoties.

1975 m. siaurąjį geležinke­lį pakeitė paleistas platusis geležinkelis.

Traukiniu ramindavo vaikus

Keleivinis traukinys Vilnius–Utena pro Saldutiškį kursuoda­vo iki 2001 m. – pasak vietinių žmonių, jį buvo itin pamėgę grybautojai bei žvejai. Viena Saldutiškio apylinkių gyvento­ja kažkada prasitarė, kaip mo­terys, norėdamos pamaloninti vaikus, sėsdavo su jais į trauki­nį ir vykdavo į Uteną. Mažyliai, dairydamiesi į pro langus plau­kiančius vaizdus, pradžiug­davo bei nusiramindavo. Už nuopelnus geležinkeliams B. Jaloveckiui 2007 m. Lentu­pyje (Lentupis – miestelis šiau­rės Baltarusijoje, nutolęs 16 km nuo Švenčionių – aut. past.) pastatytas biustas. B. Jalovec­kis nutiesė geležinkelio liniją Novosventsyany–Berezvechye. Remiantis Baltarusijos interne­to svetainių duomenimis, pro­jekto iniciatoriai buvo vietos verslininkai bei etnografai.

Įamžino dabar sugriuvusius dvarus

Parko bei geležinkelio ini­ciatorius B. Jaloveckis turė­jo tris vaikus – dvi mergaites ir berniuką. Pastarasis, Mečis­lovas Jaloveckis, užaugęs pa­liko įspaudą ir Lietuvos meno istorijoje – jis piešdavo, nulie­jo akvarele tuometinius dva­rų sodybų vaizdus. Pagal išsi­lavinimą M. Jaloveckis buvo agronomas, tačiau jo piešiniai, praslinkus daugybei metų, su­teikia galimybę pamatyti, kaip keitėsi dvarai, kokie jie buvo anksčiau. Ne vienas iš šių pas­tatų šiandienos nesulaukė. Kiti – apgriuvo ar buvo neatpažįs­tamai pakeisti. Išlikę autentiš­ki statinių, kiemų vaizdai tapo vertinga medžiaga tyrėjams: architektams, dvarų kultūros puoselėtojams. Verta paminėti, kad kūrėjo motina Anelė Vit­kevičiūtė, B. Jaloveckio žmo­na bei dvaro ponia, buvo gar­saus lietuvių kilmės Lenkijos dailininko Stanislovo Vitkevi­čiaus sesuo, kilusi iš garsios giminės. Kas gali paneigti, kad sūnaus Mečislovo išreikšti ga­bumai dailei nebuvo paveldėti iš Vitkevičių giminės, o gal tai – motinos indėlis lavinant bei skatinant sūnų?

Buvo labai išsilavinęs

Kaip savo straipsnyje lygi­no kultūros paveldo eksper­tas Petras Kanevičius (straips­nis „Mečislovo Jaloveckio Lietuvos piešiniai“ pateik­tas minėtoje knygoje, M. Ja­loveckį galima minėti gre­ta šalia tokių iškilių dailininkų kaip Napoleonas Orda (1807–1883 m.) ir Juozapas Ka­marauskas (1874–1946 m.). Meno mokyklų mokiniai bei Vilniaus dailės akademijos stu­dentai girdėję šiuos dailininkus meno istorijos pamokose ir pas­kaitose, kadangi jų perpieštų pastatų vaizdai naudojami mo­kytojų bei dėstytojų kaip svarbi vizualinė medžiaga – aut. past.). „Mečislovas pradžios moks­lų sėmėsi iš namų mokytojų, o nuo 1885 m. lankė Britų misi­jos bendruomenės mokyklą Pe­terburge, kurioje tobulino anglų kalbos žinias. Vėliau priimtas į Carskoje Selo licėjaus konsulinį ekonomikos skyrių, kurį baigė su pagyrimu. 1895 m. pradėjo studijuoti Rygos politechnikoje, iš pradžių Inžinerijos, vėliau – Mechanikos, Žemės ūkio fakul­tetuose. 1901 m. studijas baigė su pagyrimu ir gavo agronomo diplomą. Studijuodamas Rygos politechnikoje daug piešdavo pieštuku, spalvindavo akvare­le. Šitaip įamžino studijų gyve­nimo įvykius, gimtojo krašto buitį, gimtinės apylinkių nepa­kartojamą grožį. Galima many­ti, kad, studijuodamas Rygoje, Jaloveckis ne tik įgijo piešimo technikos įgūdžių, bet ir susi­pažino su Johano Kristofo Bro­cės (1742–1823 m.) piešinių kolekcija, kurioje meistriškai pavaizduoti Kuršo, Latvijos, Estijos kraštovaizdžiai, heraldi­ka, miestų, dvarų architektūra, miestelėnų ir kaimiečių buitis“, – rašė P. Kanevičius. Jis pridū­rė, kad M. Jaloveckio studijų laikų piešiniai saugomi Varšu­voje, studentų sąjungos „Arko­nia“ archyve. Rašoma, kad dar­bo reikalais M. Jaloveckis daug keliavo – jo pareigos buvo įkai­noti dvarų ir palivarkų turtą, dėl to apie Lietuvos ir aplinkinių šalių ekonomiką bei kultūrą jis žinojo daug.

Sugrįžo, ir vėl pabėgo

Istoriniuose verpetuose – karų, negandų akivaizdo­je – dvaras tai atgaudavo, tai prarasdavo šeimininkus. P. Ka­nevičius rašė, kad M. Jalovec­kis baigiantis Pirmajam pasauli­niam karui sugrįžo į Saldutiškį, iš kurio, kaip jau pasakota, artė­jant karo frontui, anksčiau buvo išvykęs jo tėvas. Rašoma, kad M. Jaloveckis iš vokiečių val­džios atgavo dvarą su visu jo turtu – gyvuliais, žemės ūkio padargais: „Mečislovas, numa­tęs ūkininkauti iš tėvų paveldė­tame dvare, gavo dar vieną žinią, kad bolševikų kariuomenė artėja prie Saldutiškio ir jo ieš­koma. Nustvėręs dokumentus ir kas pakliuvo po ranka, vos spė­jo pasiekti siaurojo geležinkelio stotį ir išvykti motoriniu vago­nu.“ Vėliau M. Jaloveckį gyve­nimas gainiojo po įvairias šalis. Ne vienos užsienio kalbos mo­kėjimas nesunkiai jam leisdavo įsitvirtinti įvairiose tarnybose.

Kaip rašė R. Šimkūnas, val­džia dvaro žemę iki 1924 m. iš­nuomojo net 12 nuomininkų. Pasprukęs nuo persekiotojų, M. Jaloveckis kurį laiką rašė valdžios institucijoms prašy­mus ir bandė atsikovoti nusa­vintą dvarą bei sustabdyti jo niokojimą. Laikmetis buvo pai­nus bei sutapo su vykdyta že­mės reforma (Lietuvoje tar­pukariu, 1919–1939 m., buvo vykdoma žemės reforma, ku­rios pagrindinis tikslas buvo išdalyti dvarams priklausiu­sią žemę bežemiams ir maža­žemiams valstiečiams – aut. past.). Vėliau, prasidėjus Antra­jam pasauliniam karui, M. Jalo­veckis remdamasis tėvo B. Ja­loveckio autoritetu dar prašė Prezidento Antano Smetonos malonės. „Paskirti jam iš Salgu­diškio centro papildomą normą iki 70 ha arba 34 ha miško, be to, atlyginti už nusavintus miš­kus ir žemę. Žemės ūkio mi­nistro pavestas, nusavinimo re­ferentas atsakė, kad prašymas paliktas be pasekmių, o atly­ginimui už nusavintą žemę ir miškus trūksta kreditų“, – rašė R. Šimkūnas.

Gyslomis tekėjo ir škotiškas kraujas

Kaip Jaloveckių šeima, siejan­ti save su garsia Riurikovičių gi­mine, atsidūrė Lietuvos teritori­joje, tuo metu buvusioje carinės Rusijos valdžioje? Anot M. Jalo­veckio prisiminimų, jo močiutė iš tėvo pusės buvo škotė, o Ru­sijoje šeima jautėsi, kaip jis rašė, truputėlį lenkais. Močiutė jam papasakojo, kaip jos škotų gimi­nės protėviai, pralaimėję mūšį su anglais, gavo lenkišką pilie­tybę. M. Jaloveckis rašė: „Bū­damas studentas, sužinojau, kad […] McDavidsonų giminė jau XVIII a. pabaigoje figūruoja Su­ginčių parapijos bažnyčios kro­nikose, kaip sugebėjo praturtė­ti palivarkais, miškais, malūnais, varyklomis, kaip McDonaldai, McDavidsonai XIX a. pradžio­je apleido Suginčius. McDonal­dai iš Ranaldų klano. Jų šūkis „Gainsay who dare“, ką menu iš vaikystės, įsitvirtino Liliškiuose, Anomysle ir kituose palivarkuo­se, karta iš kartos uoliai supirki­nėjo žemes, miškus, ežerus, visą Suginčių parapiją ir didelę dalį Kuktiškių. Žmonės jų bijojo, nes buvo žiaurūs, laikėsi išdidžiai ir savo skriaudų neprisiminė (Su­ginčiai, Anomislis ir Liliškiai, arba Valančiai, – kaimai Molė­tų

rajone. „Gainsay who dare“ liet. – „Tegul prieštarauja, kuris išdrįs“ – aut. past.)“ M. Jalovec­kis prisiminė, kad šeimoje buvo vengiama kalbėti apie 1863–1864 m. sukilimą bei jo aukas, kadangi tai sunkino santykius su rusais. M. Jaloveckio močiutė iš motinos pusės Elvyra Šeme­taitė-Vitkevičienė po sukilimo buvo nuteista mirties bausme, ta­čiau, kaip rašoma prisiminimuo­se, tarpininkaujant jos pusbro­liui Beržano dvaro šambelionui Adolfui Čapskiui (šambelionas – Europos dvarų aukštas parei­gūnas. Beržanas – kaimas Kel­mės r. Dabar vadinamas Beržė­nų I kaimu – aut. past.), mirties bausmė buvo pakeista tremti­mi į Sibirą. Ten pat buvo ištrem­ta ir daugiau giminių – jų turtai konfiskuoti.

Leisdamas dienas toli nuo gimtinės, M. Jaloveckis rašy­davo prisiminimus, piešdavo. 1961–1962 m. jo sukurtas pieši­nys „Nostalgiška vizija apie so­vietinę gimtojo krašto realybę“ vaizduoja keturis staugiančius vilkus apsnigtuose laukuose, ša­limais – takas į dvarą, stūksantį ant kalvos. Aplink taką išsidėstę kelmai ir pasviręs kryžius.

Atvaizdas piešinyje primena Saldutiškyje likusį dvarą, ant kal­vos apsuptą medžių, paliktą be savininkų, kurie juo rūpinosi. Mi­rus žmonai, anot P. Kanevičiaus, M. Jaloveckis vedė antrą sykį. Rašoma, kad vedęs ūkininkavo žmonos ūkyje netoli Kališo mies­to (Lenkijoje – aut. past.). Po an­trosios žmonos netekties iki savo dienų pabaigos jis gyveno Di­džiojoje Britanijoje – netoli Lon­dono ir mirė.

Autorės nuotr.