Pokalbis su kunigu Ričardu Doveika apie praeitį, dabartį, ateitį ir civilizacijos rytojų

Birželio 26 dieną Salako miestelyje (Zarasų r.) buvo švenčiami Petrinių atlaidai, į kuriuos atvyko ir tikrai gerai visiems katalikams pažįstamas kunigas Ričardas Doveika, šiuo metu tarnaujantis Vilniaus šv. Juozapo parapijoje, Pilaitėje. Šv. Mišias akmeninėje Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje, pastatytoje 1911 metais, laikęs dvasininkas mielai sutiko pasikalbėti su laikraščio „Ignalinos diena“ žurnaliste ir šiek tiek papasakoti apie save bei savo požiūrį į aplink vykstančius įvykius.

Apie Jus jau daug rašyta – spaudoje išėjo daug straipsnių, ir netgi knyga, kalbėjote ne vienoje radijo laidoje – tad norėjau Jūsų asmenybę, matymą, požiūrį į aplinką atskleisti šiek tiek iš kitos pusės. Paliesime ir Jūsų asmenybę, ir religiją, ir aktualius pasaulio įvykius. Pirmiausia norėčiau Jūsų paprašyti išduoti paslaptį, kurios dar niekas nežino.

Manau, žmonės tikrai žino, jog man patinka maisto gamyba, baigiau prekybos-verslo mokyklą – esu virėjas. Labai smagu karts nuo karto prie to dalyko vėl prisiliesti. Pernai net specialiai dalyvavau tobulinimosi kursuose pas garsųjį virėją Liutaurą Čepracką.

Esu mokykloje lankęs ir man labai patiko šokiai – ir tautiniai, ir pramoginiai.

Gal vis dar šokate kur nors? Ar dažnai atrandate savyje kažką naujo?

Dabar šokiui lieka vis mažiau laiko, bet kai televizija rodo šokių konkursus, smagu pasižiūrėti.

Nors esu užaugęs mieste, labai vertinu kiekvieną galimybę ištrūkti į gamtą, nes manau, kad buvimas gamtoje atskleidžia ir gilius tikėjimo slėpinius, ir Dievo kūrybą, ir tuo pačiu santykius su žmogumi bei žmogaus gebėjimą įeiti į santykį su gamta.

Tie visi dalykai yra žinomi ir paprasti. Manau, kad patys sau esame atradimas. Kartais būna, kad vienoj ar kitoj identiškoje situacijoje tu pasielgi labai skirtingai, turbūt, pajausdamas kitus žmones, kitų žmonių poreikius.

Atsakant į šitą klausimą galima pastebėti, kad visuomet savyje atrasime kažką naujo, jei visą gyvenimą sąmoningai gyvensime kiekvieną savo kasdienybės dieną. Jei mes sąmoningai eisime į santykius su žmogumi, mums atsivers klodai, kurie mus pačius nustebins. Kodėl mes kartais susierziname dėl elementarių dalykų, o kartais sugebame rasti savyje kantrybės ten, kur kiti, atrodo, tuoj pat išeitų iš savęs?.. Įdomiausia, kad savęs pažinimo, atskleidimo istorija kiekvieną dieną vis kažką prakalba, primena, padeda atrasti, įvertinti. Visi mes esame gyvenimo įvykių sūkuriuose – ir asmeninės patirtys, ir tarnystė žmonėms, bažnytinė, darbų ir asmeninė buitis visuomet parodo kiek mes galim, kiek mes dar galėtume, kur turime nuo ko pailsėti, neperdegti, kur reikia atsitraukti ir duoti kažkam laiko. Laimingas žmogus, kuris visada sugeba patirti savęs supratimo ir brandos istoriją. Kartais vyras ar žmona šeimoje pasako – čia mano žmogus, aš apie jį viską žinau. O paskui pamatai, kad žmogus visiškai kitaip pasirodo, kitaip atsiskleidžia. Aš žinau, kad aš pats apie save dar daug ko nežinau.

Minėjote, jog vis dar retkarčiais pasimėgaujate maisto gamyba. Gal turite savo firminį patiekalą, kuriuo vaišinate savo draugus, pažįstamus?

Vasarą dažnai gaminu šaltibarščius ir iš tikrųjų mėgstu eksperimentuoti, vaišinti susirinkusius draugus ar brolio šeimą. Atradau naują ingredientą – į lietuviškus šaltibarščius man labai įsiderėjo turkiškas airanas. Dabar visuomet įdedu šį ingredientą, kai juos gaminu. O šiaip dar mėgstami mėsos patiekalai, šonkauliukai, antiena. Bet, turbūt, nuo pat vaikystės taip yra ar tiesiog taip tėvai išauklėjo – nėra patinka, nepatinka, tiesiog su kiekvienu maistu bandai atrasti savo asmeninį santykį. Bet jei būtų didelis vaišių stalas, prie kurio būnant reikėtų kažką pasirinkti, tai pirmas mano pasirinkimas, turbūt, būtų iš saldaus stalo.

Štai klausimas kaip tik apie tai. Tikriausiai, kaip kiekvienas mirtingasis, turite kažkokių silpnybių. Kokios jos? Gal, pavyzdžiui, kaip minėjote, dievinate saldumynus, kasdien maudytis arba kažką panašaus?

Visada maudausi atsargiai. Nors moku plaukti ir važiuodavome mano vaikystėje į kaimą, visgi jaučiuosi saugesnis, kai jaučiu dugną po savim. Esu, turbūt, vienas iš tų daugybės žmonių, kurie galėtų sakyti, kad santykis su vandeniu yra labai džiugus, o santykis su plaukimu – galbūt vidutiniškas.

O dėl saldėsių… Neįsivaizduoju savo organizuotų tikėjimo švenčių be savo pagamintos želė arba želė torto, ledų.

Vasarą, kai pasitaiko retos progos ištrūkti į gamtą, skubu prisirinkti grybų ir uogų. Man labai džiugu atitrūkus nuo darbų praleisti pusdienį miške, prisirinkti žemuogių, mėlynių ar bruknių, išsivirti uogienės.

Tikriausiai Jums, kaip kiekvienam žmogui, kartais kyla klausimas – ar tuo keliu einu, ar tą gyvenimo tikslą pasirinkau, ar nesuklydau?

Tikriausiai šiame pokalbyje ne kartą girdėsite: laimingas, laimingas, laimingas žmogus, kuris iš tikrųjų sąmoningai savo gyvenimą laikydamas savo rankose, tas rankas gali laikyti ir Kūrėjo delnuose.

Aš esu iš tiesų laimingas žmogus, nes vertinu ir suprantu žemišką gyvenimą, žemiškojo gyvenimo grožį, civilizacijos privalumus, buities pokyčius, patogumą, kurį šiandienos žmogus sugebėjo sukurti, ir kuris yra skirtas pasinaudoti, džiaugtis, gėrėtis, dalytis. Taip, čia slypi suklupimo akmuo, kai žmogus tampa gobšus, pavydus, egoistas. Ta riba yra labai slidi, bet aš noriu žiūrėti iš pozityviosios pusės. Mes turime išmokti pozityvaus santykio su tuo, ką pati civilizacija yra sukūrusi.

Taip, esu laimingas žmogus. Manau, kad sąmoningas tas žmogus, kuris kelia klausimą: kokia mano gyvenimo misija, ką aš turiu, ką aš turiu padaryti? Manau, kad laimingi tie žmonės, kurie tarp savęs ir savo tarnystės, specialybės arba gyvenimo būdo gali padėti lygybės ženklą. Tokiems žmonėms labai pasisekė.

Šiandieniniame pasaulyje net ir jaunoji karta yra, galima sakyti, išsiveržusi iš tam tikros vaidmenų paletės – turiu užaugti, gauti specialybę, sukurti šeimą, ypatingą gyvenimą. Ir tada tiesiog ateina tas scheminis, trafaretinis gyvenimas – atitinku tam tikras socialines normas, darau kaip visi, gyvenu kaip visi, nieko asmeniško. Žmogus tada patenka į uždarą ratą. Ir tas ratas jį taip suspaudžia, kad prarandami žodžiai džiaugsmas, laimė, esu pilnavertis.

Yra dar viena galimybė – visuomet kelti klausimą ir ieškoti. Aš ir pats po 24 metų kunigystės kiekvienais metais savęs klausiu: ar aš tikrai savo kunigiškos tarnystės kelyje? Atrodo, stengiesi eiti į žmones, į visuomenę, nešti evangelijos žodį, skiepyti žmonėse vertybinę, kultūrinę, tautinę sąmonę. Iškeli klausimą, ar tikrai esi savo vietoje, ar tikrai padarai viską, ką nori padaryti? Kartais tie klausimai turbūt kyla dėl to, jog ateidamas su gėriu į tam tikrą erdvę, kuri nepripažįsta gėrio, o pripažįsta tik vartojimą, piktnaudžiavimą ir tam tikrų interesų, naudos pastatymą centre, tampi labai nepatogiu it rakštimi po nagu.

Tokia savotiška pasipriešinimo ir atmetimo visa dabartinio pasaulio kultūra – jeigu neatitinki tam tikro naudingumo, žaliavinės visuomenės mąstymo – kaip visi ir kaip pas visus, jei esi aukščiau pavydo, intrigų, jei tavęs nėra apkalbų pasaulyje, tai tu esi labai svetimas.

Anksčiau žmonės į savo gyvenimo centrą statydavo skirtingus dalykus. Buvo laikotarpis, kai buvo statoma „noriu–nenoriu“, kitu metu buvo statoma vertybė „nuodėminga–nenuodėminga“, „gera–bloga“, „balta–juoda“. Dabartinis žmogus šiame civilizacijos etape į centrą stato žodį „naudinga“. Jeigu man naudinga, tai bus ir moralu, ir teisinga, ir leistina, ir priimtina, ir įstatymiškai apsaugota. Ir dar, žinoma, būtų labai gerai, kad būtų įrašyta į žmogaus teisių sąrašą. Bet jeigu man asmeniškai tai nenaudinga, tai bus ir nemoralu, ir nereikalinga. Ir šiame skirstyme atsiranda ne tiktai daiktai, ne tiktai santykiai, bet ir pats Žmogus.

Bet tikriausiai tas susvetimėjimas, kitų, nenaudingų žmonių atmetimas labiau būdingas didmiesčių gyventojams?

Bet kai į didmiesčius suvažiuoja universitetuose studijuojantis jaunimas iš visos Lietuvos, į didesnius miestus atvažiuoja čia dirbantys žmonės, visą šitą nuotaiką jie norom nenorom parsiveža į savo mažesnes bendruomenes, į savo miestelius, kaimus. Tas atmetimo kultūros mirties šešėlis savo apsiaustu praeina visą mūsų tautą. Ir tada nutinka taip, kaip rašė antikos filosofai: „Išėjau sekmadienį į turgų, užsidegiau žvakę ir ieškojau žmogaus.“

Lygiai tas pats vyksta šiandien. Po kelių tūkstančių metų žmonės prasilenkia vienas pro kitą, nekreipdami dėmesio vienas į kitą, nes jie turi vieną tarpusavio nesuderinamumą – jų naudos turinys, statomas gyvenimo centre, nėra bendras.

Bijau, kad tai vyksta ne vien Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje…

Aš ir kalbu apie visą pasaulį, apie krikščionišką civilizaciją. Ten, kur, mūsų supratimu, toli iki tam tikros pažangos, bet kur yra stiprūs santykiai, stiprios bendruomenės, kurias mes vadinam pirmykštėmis, atsilikusiomis, neišsilavinusiomis, yra kitaip. Mes žiūrim į tai kaip į atrakciją. Keliaujame po pasaulį, stebimės. Jordanijos beduinų palapinėse, kur miegama žiūrint į dangų, mes klausiame – o kur muilas, kur dušas, indaplovė, kur mano mylimiausias patogiausias čiužinys?..

Pats esu keliavęs po Afriką, Indiją. Ten dalijamasi viskuo, ten viskas labai paprasta, bet kokie tikri santykiai…

Tada tokia susiskaldžiusi individualistinė visuomenė žiūri tai kaip į avangardą. Gurkšnodama burgundišką vyną ir valgydama austres ji jų bijo ir specialiai laiko būtent tokiame lygmenyje, nes ten yra tokia stipri kitokio santykio ir gyvenimo mokykla, jog tavo individualistinį naudos pagrindu pastatytą pasaulėlį gali labai ženkliai pastumti į šoną.

Pakalbėkim apie šiandienos įvykius pasaulyje, apie karą Ukrainoje, ten vykstančius žiaurumus. Kaip Jūs juos matote? Kaip manote, kuo tai gali baigtis, kas vyksta pasaulyje?

Galima žvelgti iš įvairių – politinių, geopolitinių, tikėjimo – rakursų, bet manau, kad kiekvienas sveiko proto žmogus supras, jog kiekvienas karas, kiekviena situacija, kurią mes dabar turime, iš tiesų yra to atmesto santykio su kitu žmogumi rezultatas. Mes visi suprantam, kad karas yra blogai, matome visą tą brutalumą ir iš tikrųjų karas, kuris dabar vyksta Europoje, nes karai vyksta visuomet, palietė mus labiausiai, nes yra čia pat, šalia mūsų. Turime karo pabėgėlius, siunčiame humanitarinę pagalbą, karas persmelkė net mūsų Bažnyčios vidų. Mūsų parapijiečiai Pilaitėje net keletą kartų pynė maskuojančius tinklus ukrainiečiams. Mums tai labai asmeniška.

Bet karai vyksta visame pasaulyje. Kiek šiandien Afrikoje, Azijoje, Indijoje smėlynuose, pakrūmėse bus surasta negyvų vaikų kūnelių, nes jie neturėjo tinkamo maisto, negavo gėlo vandens? Mes, atrodo, šiandien esame taikos kraštas, bet irgi turime savo genocido getus. Turime vaikų namus, kuriuose gyvena apie penkis tūkst. našlaičių. Nemaža dalis yra tų, kurie turi tėtį ir mamą, bet jie yra tėvų konfliktų, tėvų tarpusavio karo aukos. Mes turim vienišų senelių, įkalintų namuose, bet dabar stebimės, kad pasaulyje fronto linijose tiek daug įkalintų žmonių. Bet tas frontas yra ir pas mus.

Karas Ukrainoje apnuogino tai, kad mes vaidindami taiką kariavom tarpusavy negatyvų partizaninį karą, kuriame aukos buvo mūsų vaikai, seneliai, moterys, prieš kurias smurtaujama, nepalaidoti visuomenės nariai.

Karas vyksta tik tada – pasikartosiu, kada žmogus išima tiesą iš savo gyvenimo centro, kai jame nebėra tiesos „Dievas ir žmogus“. Tada žmogus tampa laukiniu ir gali viską pateisinti, viską daryti, nes jam yra arba naudinga, arba nenaudinga.

Aš tikiu, kad šis karas, jei mes būsim sąmoningi žmonės, mūsų praregėjimui bus brangus ir šis praregėjimas jau vyksta. Bet jis vyksta nekaltų vaikų, senelių, sugriautų miestų ir likimų kaina. Sugriautus miestus galima atstatyti, galima naujai sukurti infrastruktūras ir aš tikiu, kad tie sugriauti miestai prisikels kaip feniksai iš pelenų. Ten vėl skambės klegesys, vaikų juokas, bus tuokiamasi, švenčiama, liūdima, ten vėl vyks gyvenimas. Bet ar mes nepamiršime, kad visa tai toliau tęsis vien dėl tų, kurie šiandien stovi priešakinėse fronto linijose. Ukrainoje, kur vyksta fizinis karas, ir neva taikoje gyvenančių valstybių visuomenėse, kuriose vyksta paslėpti karai.

Nesinori baigti tokia liūdna gaida, nors šios mintys ir turėtų daug ką priversti giliai susimąstyti. Gal pokalbio pabaigai galite pasakyti ką nors šviesiau ir linksmiau, palinkėti ko nors visiems mūsų skaitytojams?

Šiandien esame Salake, švęsim Petrinių atlaidus. Džiaugsmas švęsti džiaugsmą. Šiandien turbūt girdėsim ne kartą ištartą kvietimą – švęskime gyvenimą. Norisi visiems žmonėms, visiems čia susirinkusiems krikščionims pasakyti – nesupasaulėkime. Švęskime gyvenimą ne taip, kaip siūlo švęsti pasaulis – pastūmus, užgožus, nukonkuravus kitą, save pastačius į centrą, tiesiog čepsintį ir vartojantį gyvenimą. Mes, krikščionys, švenčiame gyvenimą, kurio centre yra ir Dievas, ir žmogus.

Jeigu mes saugosime atmintį, istoriją, jeigu skiepysime tradiciją sugrįžti į savo protėvių, senelių, tėvų erdves, net jeigu čia nebėra tėvų namo, jeigu ant senelių sodybos pamatų kažkas kitas pasistatė naują, modernų namą. Bet aš galiu grįžti į konkrečią žemės vietą prie savo istorijos, prie savo šaknų – nuo čia aš prasidėjau.

Jei aš tos istorijos nepamiršiu, jeigu ji manyje rusens, aš niekada nenužmogėsiu. Šiandien norima tai užmiršti, kalbėti, kad mūsų protėviai gyveno primityviai. Bet… Aš nežinau, kiek šiais laikais architektų ir konstruktorių suktų galvas, kaip pastatyti bažnyčią vien tik iš akmenų be kranų, be traktorių, be šiuolaikinių technologijų. Mes pavadiname tai praeities reliktu. Ne. Jie mums sukūrė ateitį.

Laimingas žmogus, kuriam, kai jo gyvenimas pasiekia savo saulėlydį, kitas, žvelgdamas į jį, pasako – tu man sukūrei ateitį. Mes tie, kurie švenčiame gyvenimą su žmogumi, Dievu ir bendryste, kuriame ateitį. Kiekviena gimusi gyvybė dar viena diena pratęsia šią civilizaciją.

Dėkoju už pokalbį.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas