„Utenos diena“ jau skelbė apie tai, kad trys Lietuvos pilotai rugpjūčio 11 d. iš šalia Vilniaus esančio Paluknio aerodromo pakilo į kelionę oru per Europą. Algirdas Šimoliūnas, Sakalas Uždavinys ir Ignas Bitinaitis į skrydį iš Lietuvos į Portugaliją susiruošė sklandytuvais be variklių. Kelionė, kurią rėmė ir AB „Utenos trikotažas“, turėjo trukti dešimt dienų, bet dėl prastų oro sąlygų užsitęsė. Visgi, užsispyrusiai ir atkakliai siekdami tikslo, tryliktą skrydžio dieną, rugpjūčio 23-ią, jau tik du pilotai – komandos kapitonas A. Šimoliūnas ir I. Bitinaitis (S. Uždavinys, leisdamasis tarpiniame aerodrome, susižalojo nugarą ir nebegalėjo tęsti kelionės) – pasiekė Portugalijos centre esantį Coimbra aerodromą. Skrydžio, kuris įeis į sklandymo istoriją, metu sklandytojai įveikė net 3,5 tūkst. kilometrų, aplankė 13 aerodromų, išbandė pačias įvairiausias oro sąlygas, sugebėjo perskristi Alpių ir Pirėnų kalnynus bei skleidė garsią žinią apie sklandymą visai Europai ir pasauliui. Mūsų skaitytojų dėmesiui – interviu su abiem pilotais, pasiekusiais galutinį kelionės tašką.

Pirmiausia šiek tiek papasakokite apie save – kuo užsiimate be sklandymo? Kaip ir kada susidomėjote sklandymu?

Algirdas: Šiuo metu turiu mažą privatų verslą, įmonę „SoulWood LT“. Gaminame pirteles, namukus, namukus ant ratų.

Mano santykis su aviacija labai ankstyvas, galima sakyti, sklandymas įaugęs man į kraują. Mano tėtis buvo sklandytojas, todėl į aerodromą ateidavau turbūt nuo kokių penkerių metų. Pats tėtis manęs neskatino sklandyti, bet ir netrukdė. Buvo toks momentas, kai skaičiau daug knygų apie aviaciją, sklandymą, pirmuosius sklandytojus, sklandžiusius ant kopų Nidoje, sklandymo entuziastus, įsikūrusius Kulautuvoje šalia Kauno. Beskaitydamas labai įsijaučiau ir nusprendžiau pradėti pats. Pati pradžia buvo Panevėžio aeroklube, nes esu kilęs iš Panevėžio. Nuo šešiolikos galima pradėti sklandyti, tai ir buvo mano pradžia. Dabar jau sklandau dvidešimt metų, nes man šiemet suėjo trisdešimt septyneri.

Ignas: Man dvidešimt šešeri. Studijuoju fizikos doktorantūrą, dirbu darbą, susijusį su lazeriais. Laisvalaikiu dar groju elektrine ir bosine gitara keliose grupėse, piešiu, konstruoju įvairius audio ir kitokius aparatus.

Nuo pat mažens mėgau konstruoti visokius modeliukus – iš pradžių nevaldomus, vėliau – valdomus. Dalyvaudavau jų varžybose. Vaikystėje sudalyvavau keliose stovyklėlėse, kuriose nuo devynerių metų mokoma sklandyti sklandytuvais – pakilti ir leistis, pilotuoti. Nebūdavo, kad jose labai aktyviai skraidyčiau. Kai man suėjo keturiolika metų, senelis pasiūlė važiuoti pasklandyti. Praskridau sklandytuvu. Tuomet mane užrašė į sklandymo kursus. Išsilaikiau visas licencijas ir penkiolikos metų jau sklandžiau ir, man atrodo, net sudalyvavau pirmose varžybose.

Kas ir kodėl sugalvojo skrydį į Portugaliją? Kodėl būtent taip sugalvojote pagerbti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą devyniasdešimtąsias metines?

Algirdas: Organizuojame jau ne pirmą skrydį. Žiemą kilo mintis, kad norime ilgesnio skrydžio. Buvau svečiuose pas Sakalą ir pasiūliau skristi per Europą – juk yra Europos Sąjunga, Europos Ekonominė Erdvė, Šengeno erdvė, kurioje galioja bevizis režimas. Esame europiečiai, mylime savo žemyną, todėl norėjome ne tik paminėti legendinių Lietuvos lakūnų skrydį, bet ir pabrėžti Europą, tam tikra prasme ją suvienyti, pažinti kitas Europos šalis, kartu ir save pristatyti, pabendrauti su kitų šalių sklandytojais, pasidalyti su jais patirtimi ir mintimis.

Kodėl į kelionę susiruošė būtent šie trys sklandytojai? Kada pradedate planuoti savo keliones?

Algirdas: Esame kartu prieš tai skridę du skrydžius, tad ir trečiam skrydžiui susirinko ta pati komanda – geriausiai pažįstame vienas kitą, galime kartu skristi, bendrauti ir tarp mūsų užsimezgusi stipri draugystė.

Ignas: Pirmą kartą organizavome skrydį per Baltijos šalis. Antrą kartą, kažkur prieš penkerius metus, skridome į Ukrainą su palaikymo akcija. Dabar – skrydis per Europą. Nėra taip, kad savo keliones planuotume labai iš anksto, net ir šiai pradėjome ruoštis likus pusei metų iki išvykimo.

Papasakokite apie pačią kelionę. Kaip sekėsi, kokie nesklandumai ištiko, kaip sprendėte iškilusias kliūtis?

Algirdas: Sekėsi, sakyčiau, gerai. Skridome kiekvieną dieną, nors buvo įvairių orų. Skrendant per Lenkiją, Vokietiją daug lijo, sutikom ir audrų. Dėl to teko vieną dieną neplanuotai nusileisti Čekijoje. Vėliau pasitaikė ir karščių, kurie tuo metu buvo užklupę ir Lietuvą. Buvo visko, bet labai faina, kad kiekvieną dieną, nors ir kaip sunkiai, kilome į priekį. Kartais planuodavome nuskristi 400 kilometrų, o pavykdavo įveikti tik 200, bet vis tiek skridom. Skrisdami sunkesniais maršrutais pažinome daugiau oro uostų.

Pasiekus Šveicariją pagerėjo oras. Sprendėme, kur skristi, nes planavome skrieti per centrinę Prancūziją, per Dižoną, kad išvengtume Alpių kalnų, bet supratome, kad per lygumas bus labai sudėtinga sklęsti, nes tvyrojo didžiuliai karščiai ir buvo sunkios sąlygos kilti. Tad nusprendėme skristi per Alpes, ir šis sprendimas labai pasiteisino. Kalnuose buvo labai geras oras, todėl viskas pavyko ir sklandžiai perskridome. Per Pietų Prancūziją, Ispaniją skridosi labai gerai, per dieną įveikdavome po 500 kilometrų ir labai greitai pasiekėme Fuentemilanos aerodromą Ispanijoje prie Madrido. Iš ten nuskridome tiesiai iki Atlanto vandenyno. Tada jau laukė greitas finišas.

Viskas sekėsi smagiai, kelionė pavyko.

Kas kiekvienam jūsų visos kelionės ir skrydžių sklandytuvu metu buvo sunkiausia, o kas – lengviausia?

Algirdas: Sunkiausia, kai kiekvieną dieną reikia anksti keltis ir ruoštis skrydžiui. Antžeminė komanda atvažiuoja tik naktį. Taigi – mažai miego, mažai poilsio ir daug kelionės. Tad sunkiausia atlaikyti fiziškai. Kartu sudėtinga ir psichologiškai, nes gerai nepažįsti vietovės, pavyzdžiui, nėra tekę skristi per kalnus, todėl buvo neramu ar pavyks, ar perskrisim, ar rasim kur nusileisti. Toks jaudulys lydėjo visą kelionę.

O lengviau nei tikėjausi buvo susiderinti su Europos dispečeriais skrydžio planus. Buvau nusiteikęs, kad kažkur neleis skristi, reikės aplenkti didžiules teritorijas, bet taip nenutiko.

Ignas: Net sunku pasakyti, nes kaip ir kiekvienoje kelionėje būna ir lengvumų, ir sunkumų, bet jie visi išsprendžiami. Kartais iš anksto galbūt pasirodo, kad bus labai sunku, o taip nenutinka. Sunkiausia turbūt buvo nuspėti ir planuoti orus ar kelius. Mes šiek tiek užstrigome bandydami pasiekti Alpes, kur pasitiko geresni orai, galbūt galėjome jas pasiekti greičiau. Tačiau kiekvienam sklandytojui prisitaikyti prie esamos situacijos yra įprastas reiškinys, nes orai – nenuspėjami.

Galbūt galėjome šiek tiek anksčiau pradėti koreguoti savo kelio kryptį. Kiekvieną dieną nežinojome, kur leisimės, reikėjo planuoti maršrutą žiūrint ne tik to, kuris kelias trumpiausias, bet ir į ateitį, kur bus geriausi orai. Sakyčiau, įspūdingiausi mūsų skrydžiai buvo per Alpes ir Pirėnus, nes turbūt kiekvieno sklandytojo svajonė yra ten pasklandyti. O tokiems Lietuvos lygumų atstovams, kaip mes, galimybė pasklandyti Ispanijos stepėse ar ten, kur aukštos temperatūros, stiprūs termikai, išties žavi. Tai neeilinė proga.

Ar sėdint sklandytuve arba jau nusileidus ant žemės nors kartą buvo kilusi mintis – koks velnias mane nešė į tą galerą?

Algirdas: Ne, nebuvo kilusi. Kai pats sugalvoji, pats darai, tokios mintys nelabai ir kyla.

Ignas: Buvo labai įdomi kelionė, todėl tokių minčių nebuvo kilę. Panašus jausmas buvo apnikęs tik dėl orų, ypač kai startavome – sklandymui jie buvo labai netinkami. Šie metai buvo gal patys sunkiausi skaldytojams per paskutinį dešimtmetį – daug lietaus, daug apsiniaukusio dangaus, kai saulė neprašviečia viršutinio debesų sluoksnio. Tokie orai nelabai tinkami sklandymui. Tas etapas buvo gana sunkus – nuskrisdavome daug mažiau nei įprastai su sklandytuvu nuskrendama per dieną. Orai buvo labai varginantys, skrydžiai – labai lėti, pažemiais ir tuo pavojingi.

Pradėjome atsilikinėti nuo savo plano. Matėme, kad skrendame dvigubai–trigubai lėčiau, nei norėtume. Tada kilo baimių, ar spėsime nuskristi, kiek užtruks kelionė. Jei tvyro geri orai, suplanuotą atstumą galima įveikti per savaitę, gal net greičiau, bet mes užtrukome beveik dvi savaites.

Ką įspūdingiausio ir gražiausio matėte per sklandytuvo langą? O gal kažkas, ką tikėjotės išvysti įspūdingesnio, nuvylė?

Algirdas: Viskas patiko – Europoje labai skirtinga gamta. Labai nustebino Vokietija – ten labai gražu, nes, atrodo, šalis panaši į Lietuvą, bet jos miesteliai, kalneliai iš aukštai atrodo kaip iš pasakos. Artėjant link kalnų labai graži Šveicarija. Ispanijoje gal kiek nykiau, nes vasarą išdegę geltoni laukai atrodo nuobodokai. Bet vis tiek gražu, nes kitaip. Vaizdas pro langą visą laiką buvo gražus, nebuvo nė vienos šalies, kuri būtų nuvylusi.

Ignas: Didžiausią įspūdį turbūt paliko Alpių kalnynas. Aukšti kalnai – labai netipiška mums, lygumų sklandytojams. Įveikti Alpes ir Pirėnų kalnyną buvo labai įdomu. Tačiau pavyko patirti ir kitų reiškinių, kurie yra labai neįprasti sklandant ir kuriuos labai norėjau išbandyti. Tai jūros brizo konvergencijų linija, kuri susidaro šaltam jūros orui, judančiam pažeme, susidūrus su šilta žemynine oro mase, judančia link jūros. Susidūrus oro masėms, jos pradeda kilti aukštyn, kur suformuoja pirmuosius debesis. Susidaro ilgos, krantą imituojančios debesų linijos-gatvės, 20–30 kilometrų atstumu nutolusios nuo kranto. Jomis praskristi visad norėjau, bet tai yra retas reiškinys – tam reikia jūrų. Kas sklando Žemaitijoje, dar kartais praskrenda šiomis linijomis. Bet turime tarptautinį Palangos oro uostą, kuris neleidžia prisiartinti labai arti jūros, todėl pasitaiko tikrai reta proga išbandyti šį reiškinį. O čia gavome galimybę pralėkti tokiomis linijomis kone palei visą Viduržemio jūrą. Nuostabu patirti naujus, neįprastus reiškinius!

Spaudoje kitų šalių sklandytojai jūsų skrydį vadino avantiūra. Ką patys apie tai galvojate?

Algirdas: Taip yra todėl, kad šiame skrydyje buvo nemažai tam tikros nežinomybės. Pavyzdžiui, ispanai sklandytojai mums sakė, kad net nedrįsta perskristi per visą savo šalį, nes yra tam tikrų vietovių, kurios sunkiai įveikiamos sklandytuvu – dėl orų ar nusileidimo aikštelių trūkumo.

O mes ryžomės perskristi visą Europą. Metėme iššūkį, prisiėmėme tam tikrą riziką, turėjome sukaupti drąsą. Taip, galbūt galima sakyti, kad tai avantiūra, bet daug kas pamatuota. Visada turėjome kelis variantus, kur tūpti. Užklupus labai prastam orui ar per blogas vietoves neskrisdavome – matuodavome, skaičiuodavome įvairius variantus.

Ignas: Mūsų skrydis nėra kažkas stebuklingo ar neįmanomo, mes parodėme, kad tai įgyvendinama. Visgi susiplanuoti skrydį iš anksto ir sugalvoti, kad nuskrisime beveik 4 tūkst. kilometrų, nėra dažnas reiškinys. Yra sklandytojų, kurie sklando aplink Vakarų Europą ir apskrenda nemažą ratą. Apskristi didesnę šalį užtrunka 4 tūkst. kilometrų, tai ganėtinai panašu. Bet niekas neskrenda tokių atstumų tiesia linija, nes tai reikalauja išties didelio projekto ir tai yra tam tikra prasme avantiūra. Įdomiausia, kad tenka perskristi labai skirtingus reljefus ir patirti įvairius reiškinius – turbūt visą spektrą, kurį įmanoma patirti sklandant. Visa tai turėjome išbandyti ir įveikti šioje kelionėje. Pradedant nuo tikrai prastų orų, baigiant labai gerais. Skrendant per kalnus ir išbandant jau minėtas jūros konvergencijas. Labai neįprasta planuoti tokias keliones.

Yra ir kitų sklandytojų, organizuojančių panašias keliones, tik gal kiek trumpesnes, nes ilgai kelionei reikia turėti labai stiprią antžeminę komandą. Džiaugiamės, kad mums pavyko tokią surinkti ir turėti.

Kokie jausmai užplūdo pasiekus galutinį kelionės tašką Portugalijoje? Galbūt iškart galvoje pradėjo kirbėti ateities planai, kiti iššūkiai, kelionės?

Algirdas: Pasiekus tikslą visada apima tam tikras tuštumos jausmas, bet jis užsipildo mintimis apie praeitį ir ateitį.

Dabar norisi pailsėti, grįžti į savo rutiną, darbus (keliautojai į Lietuvą grįžo rugpjūčio 29 d. – aut. past.). Dar kol kas susiguli mintys, kaip viskas pavyko. Po truputį jau galvoju, kur dar norėtųsi skristi. Galbūt vėl planuosime įdomų skrydį ar dalyvausime kokiame nors renginyje. Vis tiek, žmogus nerimsti (šypsojosi).

Ignas: Tik nusileidęs pagalvojau, kad buvo visai graži kelionė. Pats nusileidimas nėra tikslo pasiekimas. Man buvo graži visa kelionė – nuo pačių pirmųjų dienų iki pabaigos. Kiekviena diena buvo skirtingai ir savaip graži bei žavi. Pasiekus Portugaliją buvo keista, kad rytoj nekilsim ir kad tikrai pasiekėm tikslą. Bet kažkokio didžiulio nusėdimo ar ypatingai didelio džiaugsmo nebuvo. Smagu, kad pasiekėme, bet aš to ir tikėjausi, todėl tai nelabai nustebino.

Kartais visai gerai ir tiesiog pailsėti. O kas įkvėps ir ką sugalvosim, bus matyti ateityje.

Kaip ir kas jus pasitiko Portugalijoje, kai pasiekėte paskutinį savo kelionės tašką?

Algirdas: Portugalijoje mus sutiko labai draugiškai. Itin jaukiai priėmė Terres Vedras aerodromo vadovas Joao Francisco, pasveikinti atvyko miesto merė Laura Rodriguez, taip pat telefonu kalbėjome su Lietuvos ambasadoriumi Portugalijoje Eitvydu Bajarūnu, kuris nors ir negalėjo atvykti, tačiau labai stipriai palaikė viso skrydžio metu. Pasitiko aeroklubo atstovai, vietiniai sklandytojai, buvo Portugalijos lietuvių. Jiems mūsų skrydis labai patiko, todėl mus priėmė labai šiltai, daug bendravome. Ilgai mūsų nepaleido.

Ignas: Galiu papildyti, kad kiekviename aerodrome mus sutikdavo labai gražiai. Niekada nepranešdavome, į kurį aerodromą tiksliai nusileisim, paprastai turėdavome suplanavę kelis variantus. Net ir paskutinis aerodromas buvo pasirinktas, kai jį jau beveik priskridome. Buvo žinančių, kad atskrisime, bet kad nusileidome būtent ten, visi sužinojo jau post factum. Tad pasitikimas nebuvo iš anksto planuojamas. Sklandytojai visada stengiasi prisitaikyti prie esamos situacijos.

Labiausiai mane nustebino, kad sutinkantieji žinojo apie mūsų skrydį, jį stebėjo, sekė. Tarkim, nusileidžiame Vokietijoje ir mūsų klausia – jūs gal tie, kurie skrenda per Europą? Vadinasi, sklandymo bendruomenė domisi ir žino apie tokias keliones, galbūt tai įkvepia juos pačius keliauti.

Labai smagu, kad ir Lietuvos žmonės domėjosi, sekė kelionę. Mūsų tikslas ir buvo pasiekti, kad kažkas susidomėtų sklandymu, daugiau apie jį sužinotų.

Žinoma, mes, kaip sklandytojai, turėjome ir asmeninių tikslų, tokių kaip perskristi visą regioną, pamatyti, kaip keičiasi reljefai, kokie žmonės gyvena svetur, kokie aerodromai kitose šalyse veikia. Tokią galimybę ne kiekvienas sklandytojas gyvenime gauna.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi JURGITA ULKIENĖ

ulkiene@utenosdiena.lt

nuotraukos Laikaski.lt archyvo