Keliaujant po Ignalinos kraštą vertėtų užsukti ir į Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Palūšės filialą (toliau – Biblioteka). Pastate, kuris skaičiuoja 95 metų istoriją, šalia Bibliotekos įsikūrusi Palūšės krašto muziejinė ekspozicija (toliau – ekspozicija). Čia visus pasitinka vyresnioji bibliotekininkė, ekspozicijos įkūrėja bei organizatorė Rita Ramanauskienė, kviečianti pakeliauti istorijos vingiais, pasigrožėti išsaugotomis 1920–1939 metų laikotarpio vertybėmis.
Šimtmečio istorija
Namas, kuriame veikia Biblioteka ir ekspozicija, yra 1927 metais iš Meironių kaimo pervežta ir Palūšėje palei pagrindinį kelią pastatyta ūkininko Blažio troba. Joje prieš 95 metus „Ryto“ draugija buvo įkūrusi lietuvišką pradinę mokyklą. 1931 metais mokykla buvo uždaryta. Vėliau, dar lenkmečiu, šiame pastate veikė „Ryto“ draugijos bei šv. Kazimiero draugijos skaityklos. Iki 1999 metų čia gyvavo Palūšės pradinė mokykla. Ją uždarius patalpos buvo perduotos Bibliotekai.
Buvusios Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorės Leonoros Pakalnienės iniciatyva 2000-aisiais čia buvo atidaryta ekspozicija. Morališkai šią idėją palaikė ir Palūšėje kunigavęs Albertas Ulickas. Jis džiaugėsi, kad buvusioje mokykloje bus tęsiama kultūrinė veikla ir pastatas netapstraktyriumi.
Bibliotekininkė R. Ramanauskienė daug metų rinko medžiagą apie Palūšės istoriją. Didžioji dalis eksponuojamos medžiagos buvo surinkta remiantis šiame krašte gimusios šviesuolės, lenkmečiu gyvenusios Vilniuje, Genovaitės Kisielytės atsiminimais bei jos pačios perleistais saugoti eksponatais. „Jos asmeninių dokumentų, nuotraukų pagrindu ir buvo įkurta ekspozicija“, – pasakojimą pradėjo R. Ramanauskienė.
G. Kisielytė buvo Stepono Batoro universiteto studentė, švietėja. Ji buvo gimusi Palūšės kaime, o atvažiuodama į tėviškę atveždavo lietuviškos spaudos. „Ji mėgo kaupti, rinkti vertingą medžiagą. Čia jos atvežta ir saugoma studentiška to meto kepurė, gimnazijos baigimo atestatas, dokumentas apie paso konfiskavimą, pareiškimas lietuviškam pasui gauti, krikšto liudijimai ir kt. dokumentai. Dauguma jų rašyti lenkų kalba“, – dėstė R. Ramanauskienė.
2012–2013 metais pastatas buvo atnaujintas. Nors ekspozicijų salė nedidelė, joje sutalpinta daug eksponatų. Čia saugomas žemėlapis, kuriame pažymėta demarkacinė linija, nuotraukos, galima susipažinti su istorijos faktais, liudijančiais mūsų valstybės padalijimo pasekmes Palūšės, Meironių ir kitų apylinkių kaimų gyventojams, kai buvo ne tik atimta dalis Lietuvos, bet ir užgniaužta lietuvybė. Čia eksponuojami įvairūs išlikę originalūs to meto dokumentai – leidimas (propuskas) kirsti demarkacinę liniją, gimnazijos baigimo atestatas, prašymas išduoti lietuvišką pasą, vietos gyventojų asmeninės nuotraukos ir pan.
Eksponatas, sulaukiantis daugiausiai dėmesio
Skyrelyje, skirtame mokyklai, jos istorija, mokytojų nuotraukos, 1934 leidimo metų žurnalas „Jaunimo draugas“, varpelis, kviesdavęs vaikus į pamokas, medinė mokinio skrynelė, kuri susilaukia bene daugiausiai lankytojų dėmesio. Kaip pasakojo R. Ramanauskienė, mokiniai tokias skryneles naudodavo ne tik mokymosi reikmenims susidėti. Eidami iš mokyklos vaikai pasidėję ją po užpakaliu smagiai pasičiuožinėdavo nuo kalnelio per sniegą. Tėvai, kaip teigė pašnekovė, ir tais laikais nespėdavo suniokotų „kuprinių“ remontuoti.
Ekspozicijoje įkurtas ir skyrelis bažnyčiai bei šv. Kazimiero draugijai. „Kai lenkai uždarė lietuviškas mokyklas, steigėsi draugijos, kurios platino lietuvišką spaudą, steigė lietuviškas skaityklas. Šv. Kazimiero draugija vykdė švietėjišką veiklą, atliko tautinio jaunimo auklėjimo funkciją. Tai buvo atsvara lenkinimo politikai. Tuo metu praktiškai viskas buvo lenkų kalba. Palūšės bažnyčioje lenkmečiu kunigavo kunigas Petras Prunskis, kuris lietuvius skatino bendrauti tik su lietuviais. Jis buvo nacionalistas ir vykdė lietuvinimo veiklą. Tai padėjo žmonėms nenutautėti“, – istorijos atspindžiais dalijosi pašnekovė.
Išliko senoviniai apatiniai drabužiai
Ekspozicijoje akį traukia saugomi ir puikiai išsilaikę drabužiai, kuriems netrukus bus 100 metų. Tai vietinių siuvėjų siūti drabužiai, išlikę skaros, prijuostės ir retai kur sutinkami, baltumo nepraradę, moteriški apatiniai drabužiai. Juos, anot pašnekovės, moterys dėvėdavo tik sekmadieniais eidamos į bažnyčią. Viena čia saugoma prijuostė priklausė kraštietei G. Kisielytei. Prijuostę jai 1938 metais padovanojo iškili šio krašto asmenybė – žymus Lietuvos dainininkas Kipras Petrauskas.
Ekspozicijoje saugomas ir išskirtinis 1939 metais pasiūtas tautinis kostiumas. „Palūšiškė G. Kisielytė iš sutaupytų pinigų pasisiuvo vilnietiško stiliaus su baltarusiškais motyvais tautinį kostiumą. Drabužyje dominuoja burgundiško vyno ir mėlyna spalvos. Šis kostiumas daug metų buvo dėvimas bažnyčioje procesijų metu, tačiau 1998 metais jis buvo atiduotas į ekspoziciją“, – pasakojo R. Ramanauskienė.
Saugomos ranka rašytos sentencijos
Ekspozicijoje įkurtas ir skyrelis buičiai, kuriame – knygos, to meto žurnalai, šimtmetį skaičiuojantys ranka rašyti atminimai. „Daryk gera kuo geriausia ir kiek galima tyliausia“, „Man nepatinka meilę minėti, geriau, kad užimtas mintis turėti. Bet be meilės būt pasaulis negalėjo, nes pirmas Adomas pats Ievą mylėjo. Na nieko, Adomo minėti neverta, turėk savo širdį nuo meilės aptvertą“ – tokias sentencijas anuomet mėgdavo rašyti draugės draugėms. Šie žodžiai neprarado prasmės ir šiandien“, – tikino pašnekovė.
Ekspozicijoje galima pamatyti ir vietinio meistro Gedimino Kisieliaus blizgių, kurias anuomet jis gamindavo ir pardavinėdavo poilsiautojams iš Peterburgo, kolekciją.
Sulaukiama svečių iš užsienio
Lankytojai ekspoziciją gali apžiūrėti kiekvieną ketvirtadienį nuo 14 valandos. Čia apsilankančių lankytojų gausumas, kaip sakė pašnekovė, priklauso nuo oro sąlygų. Jeigu oras lietingas ar žvarbus, ekspozicijos apžiūrėti ir pasiklausyti istorinių pasakojimų užsuka nemažai čia poilsiaujančių turistų. Saulėtomis dienomis turistai mieliau renkasi poilsį vaizdingose apylinkėse. Per metus apsilanko per pusantro šimto lankytojų ne tik iš Lietuvos.
Ignalinos rajono savivaldybės viešoji biblioteka įgyvendina tarptautinį ERASMUS+ projektą „Europa skaito ir kuria. Pirmoji Europos skaitmeninė knygų anonsų ir suaugusiųjų kūrybinių išraiškų biblioteka“. Vykdant šį projektą sulaukiama svečių iš užsienio valstybių – Italijos, Graikijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Slovėnijos. Atvykę jie nepraleidžia progos apžiūrėti ir ekspoziciją. Taip pat sulaukiama ir nemažai tikslinių mokinių grupių. Čia jiems vedamos netradicinės istorijos pamokos.
Pasakoja apie Lietuvos padalijimą
Kaip sakė R. Ramanauskienė, atvykusiems įdomiausia išgirsti pasakojimus apie mokyklinius laikus. „1918 metais, kai buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, labai trūko mokytojų. Šioje mokykloje yra nutikę taip, kad mokinys už mokytoją buvo raštingesnis. Mokyklą pradėjusi lankyti G. Kisielytė jau mokėjo gerai skaityti, tačiau čia dirbusi mokytoja Rozalija Viškelytė jai liepdavo tik skiemenuoti, nes pati skaityti nelabai mokėjo“, – viena to meto istorija pasidalijo pašnekovė. Užsukantys turistai jų išgirsta ir daugiau.
Meironių kaimo gale buvo pasienio postas ir ėjo demarkacinė linija. 1923 metais kovo 15 dieną ambasadorių konferencijos nutarimu žemėlapyje buvo nubraižyta demarkacinė linija, padalijusi Lietuvos teritoriją. Buvo perskirti kaimai. Dalis kaimo priklausė Lietuvai, o kita dalis jau buvo Lenkijos teritorija. Todėl netgi eidami į laukus pas gyvulius žmonės turėjo turėti leidimą.
Demarkacinė linija ėjo per Kazitiškį, Dūkštą. Puziniškis, dalis Antalksnės kaimo, Kirdeikiai, Ginučiai buvo dar Lietuvos teritorija. Palūšė priklausė Lenkijai, Linkmenys buvo padalyti, dalis priklausė Lenkijai, dalis liko Lietuvos teritorijoje.
Vien pasigrožėti apylinkėmis nepakanka
Bibliotekininkė ir ekspozicijos įkūrėja bei organizatorė R. Ramanauskienėdžiaugėsi, kad gali atvykėlius supažindinti su šio krašto istorija ir tikėjosi prasmingą veiklą tęsti, mat sulaukia nemažai gerų atsiliepimų. Žmonės sako, kad jei tik pasigrožėtum Palūšės apylinkėmis ir kraštovaizdžiu, nesužinotum šio krašto istorijos. Nors ir trumpam užsukus į ekspozicijos salę ir susipažinus su istorija, šis kraštas nušvinta visai kitomis spalvomis.
Bibliotekos archyvo, Vytauto Ridiko nuotr.