Verbūnų palivarkas (Utenos sen.), vietinių vadina­mas tiesiog dvaru, buvo tapęs namais ne vienai gau­siai šeimai. Deja, dvaras virto ir kai kurių žmonių kapu. Apie siaubingus įvykius, besidėjusius poka­rio Verbūnuose, papasakojo buvęs dvaro gyventojas Albinas Kazanavičius (gim. 1940 m.). Jis papasako­jo ir apie savo brolį partizaną, kuris nepražuvo po­liariniuose sniegynuose.

Prisiplėšusi valdžia

Pasak A. Kazanavičiaus, gy­venimas Lietuvoje buvo sun­kus, todėl vieni lietuviai laimės ieškojo Amerikoje, o kiti, kaip jo motinos vyriausia sesuo, su­gebėjo puikiai įsitaisyti Odesoje (Ukraina). Ten nuvyko ir šešio­likmetė pašnekovo gimdytoja Uršulė Januškevičiūtė. Ji tarna­vo pas ponus. Ten susipažino ir ištekėjo už Juozapo Kazanavi­čiaus, ten jauną šeimą užklupo ir Spalio revoliucija, kurią šiaip ne taip išgyvenę, pasiryžo grįž­ti į Lietuvą. Iš pradžių jų neno­rėjo išleisti, o, kai galų gale lie­tuviams buvo duotas leidimas ir jie atsidūrė Odesos geležinkelio stotyje, gimdytojai nuo pirštų buvo numaustyti žiedai, nuo ka­klo nutraukta grandinėlė. Api­plėšti Kazanavičiai buvo įstum­ti į vagoną ir taip su pirmagimiu Jonuku (gim. 1921 m.) ant ran­kų grįžo į tėvynę.

Anot pašnekovo, Kurkliuo­se (Anykščių r.), netoli gimtųjų Užušilių, tėvas įsidarbino vals­čiaus raštininku, vėliau tapo valsčiaus viršaičiu. Po kiek lai­ko Kazanavičiai persikraustė į Nemuniškį (Sudeikių sen.) pas Strazdus (Drazdauskus), dar vė­liau – į Verbūnus, į dvarą.

Nuo turtingos nuotakos – pas Zosytę

Pasak A. Kazanavičiaus, jo vaikystėje medinis Verbūnų dvaras buvo didelis, gražus, tik vėliau, kai jo gyventojai išsi­kėlė ir pastatai aptuštėjo, dva­ras neatsakingų naujų gyvento­jų buvo nugyventas. Anksčiau tvartą naudojo kaip grūdų san­dėlį, o vėliau, jau prie sovietų, pastato „grindys“ buvo pakel­tos privežtomis žemėmis ir tapo kiaulių ferma. Pagrindiniame dvaro pastate, be Kazanavičių šeimos (4–6 asmenys), dar gy­veno Urbanavičiai (7) bei Bag­donai, tarnų name – Aniūkščiai (4), Griškevičiai (7–8) ir Zabie­lai (4). Tvartas tuo metu buvo bendras.

Pašnekovas tiksliai neatsimi­nė, kiek Bagdonai turėjo vaikų, bet jų buvo daug, ir Bagdonai gyveno labai biednai. Jų vaikai duonos užsidirbdavo tarnauda­mi pas kitus žmones. „Vincas Zabiela – atbėgėlis iš Anykščių rajono. Tėvai vertė jį ženytis su turtinga nuotaka, o jis mylėjo tokią Zosytę“, – sakė A. Kaza­navičius ir pridūrė, kad jauni­kis pabėgo nuo altoriaus ir su savo mylimąja paspruko iš tė­viškės. Kada bėgliai atsidūrė Verbūnuose, pašnekovas sakė nežinąs, tačiau ir čia jie ilgam ramybės nerado. Kai kurių vie­tinių įtarinėjami kaip šnipai, Zabielai pasitraukė iš Verbū­nų ir pasistatė namą Užpalių gatvėje Utenoje. Pas juos, bū­damas mokiniu, žiemomis gy­vendavo ir pašnekovas. Beje, vasarą mokinys dirbo laiški­ninku: „Iš pradžių vaikščio­davau namo pėsčiomis. Mano sesuo buvo laiškininkė. Įsitai­sėm dviratį ir kadangi mokiau­si 2-ojoje vidurinėje, o paštas tada buvo ten, kur dabar Utenos meno mokykla (pastatai vie­nas šalia kito – aut. past.), tai po pamokų, būdavo, pasiimu laiškus ir važiuoju. Tada keliu (anot pašnekovo, kai jis mokė­si vidurinėje, Zarasų kelias dar nebuvo asfaltuotas. Prisimena, kad juo apsirengęs šinieliumi (miline) vaikščiodavo sporto komentatoriaus Lino Kunigėlio senelis, gyvenęs Droničėnuose – aut. past.) važiuodavau pro Droničėnus, Vaikutėnus, ku­rių dvare veikė kolūkio konto­ra, sukdavau į Verbūnus. Ir taip kiekvieną dieną.“ A. Kazanavi­čius, 1951 m. baigęs Vaikutėnų pradinę mokyklą, mokslus tęsė Utenos 1-ojoje vidurinėje, iš kurios po trejų metų buvo per­keltas į naujai atidarytą 2-ąją vidurinę. Prieš tai, anot vyro, ten šeimininkavo kariškiai.

Siaubinga naktis Lietuvoje

A. Kazanavičius pasakojo, kad buvusio dvaro gyventojai sutarė gerai, buvo draugiški. Į tarnų namus, kuriuose dar buvo laisvas ilgas ir siauras kamba­rys, atkėlė pabėgėlę rusę su še­šiais vaikais. Pašnekovo motina juos vadino biežancais (pabė­gėliais), o kaimynai geranoriš­kai šelpdavo maistu.

Bagdonų vyriausiasis sūnus, gal septyniolikos ar aštuonioli­kos metų, išėjo į skrebus – dva­re jo daugiau niekas nematė. „Vieną naktį atėjo vadinamie­ji Lietuvos partizanai, – kalbė­jo A. Kazanavičius. – Pirmiausia Bagdonui liepė išvaryti kiaulę iš tvarto. Jis išvarė kiaulę į kiemą. Liepė papjauti, išdarinėti, o pas­kui prie kiaulės jį nušovė. Grįžo į namus. Liepė Bagdonienei išei­ti. Ir ją tarpduryje nušovė. O ka­dangi už sienos buvo mano lova, tai kulkos kiaurai per sieną lėkė man virš galvos. Mažas Bagdo­nų vaikiukas gulėjo lovytėje, jie jo nematė ir nesušaudė. Tada nu­ėjo prie rusės lango, jį išdau­žė ir pradėjo šaudyti į vaikus ir motiną. Visi žuvo, tik vyriausio­ji – gal penkiolikos metų – mer­gaitė sunkiai sužeista pateko į li­goninę, bet netrukus mirė ir ji. Suėjo visi dvaro vyrai, prida­rė daug karstelių, atvežė į Uteną ir rusų kapinėse Užpalių gatvėje palaidojo.“

A. Kazanavičiaus nuomone, Lietuvoje buvo tikrų partizanų, kurie prieškariu buvo inteligen­tai, valstybės tarnautojai, karinin­kai ar kiti susipratę žmonės, ta­čiau buvo ir tokių kaimo bernų, kurie, prisidengę partizanų vardu, susimetę į gaujas, plėšdavo ir žu­dydavo nekaltus gyventojus.

Išdavystės aukos

Anot pašnekovo, nuo sovietų armijos slapstėsi jo brolis Jonas, švogeris Steponas Kecorius ir Petras bei Jonas Ilčiukai. Pas pastaruosius bunkeryje ir laikė­si visa ketveriukė.

Buvęs dvaro gyventojas prisi­minė vakarą, kai žuvo P. ir J. Il­čiukai: „Vakare į Verbūnų dvarą su slidėmis prigužėjo baltai ap­sirengusių kareivių. Liepė ge­sinti šviesas, o patys sugulė pa­kelėje ir laukė, kol atvažiuos Ilčiukiukai. Šiems pasirodžius, vietoje tuos vargšus Ilčiukiukus ir sušaudė.“ A. Kazanavičiaus nuomone, nelaimėlius galėjo įskųsti ne kas kitas, o pats siu­vėjas, pas kurį siūdintis drabu­žių buvo išvažiavę broliai.

Žuvus Ilčiukams, S. Kecorius išėjo į mišką pas „partizanus“, tačiau, anot pašnekovo, įvardi­jusio savo svainį kaimo inteli­gentu, jis greitai grįžo namo ir slapstėsi slėptuvėje-avilyje. Kai buvo paskelbta amnestija, jis pasakė: „Geriau važiuoti į Sibi­rą, negu plėšti sodybas, žudyti savo kaimynus.“ Taip jis atsilie­pė apie savo buvusius „drau­gus“. Amnestija S. Kecoriui buvo suteikta, jokios represijos nepritaikytos – jis ramiai nu­gyveno savo amžių. Nors, anot A. Kazanavičiaus, jo svainis dėl amnestijos sulaukė „parti­zanų“ grasinimų, turbūt sugebė­jo nepakenkti buvusiems „drau­gams“, todėl šie jo nelietė.

Nepražuvęs lietuvis

Pasak A. Kazanavičiaus, nors brolis Jonas slėpėsi Ilčiukų bun­keryje, pareidavo ir namo. Kar­tą rytą tėvas liepė jam iš gany­klos pamiškėje „parjoti arklį“ namo. Ten jis pateko į kareivių pasalą, sužeistas buvo atvež­tas į Uteną. Tardytas iki sąmo­nės netekimo Utenoje, paskui Vilniuje. Vis dėlto nors, anot A. Kazanavičiaus, taip ir nebu­vo įrodyta, kad jo brolis parti­zanas, jis gavo dešimt metų ir pateko į Archangelską (Rusi­ja). „1945 metai – nebuvo mais­to, kaliniai mirdavo badu. Kartą nuo bėgių nuvirto traukinio va­gonai, kuriuose buvo vežamas rudasis cukrus. Kaliniai puolė tvarkyti tą cukrų. Mane nutvėrė vienas vyras: „Vaikeli, kentėk, bet to cukraus nevalgyk!“ Tie, kurie privalgė cukraus, išpampo ir mirė…“ – brolį citavo pašne­kovas. Pasak jo, vėliau Archan­gelske Jonas buvo paskirtas prie televizijos bokšto statybų, dirb­damas aukštuminį darbą gauda­vo dvigubą maisto davinį.

A. Kazanavičius nėra tikras, ar jo brolis atliko visą „baus­mės“ laiką, ar ne, bet jį nuve­žė į Krasnojarską (Rusija). Ten žmones (daugiausia lietuvių ir latvių tautybės) susodino į lai­vą ir Jenisiejumi nuplukdė į šiaurę, netoli Diksono (Rusija) juos išmetė į krantą ir paliko. Tačiau baltai neprapuolė: upė­je prisigaudė pro šalį plaukian­čių sielių ir pasistatė namus, susižvejodavo žuvies. Iš pra­džių vietiniai gyventojai nen­cai atvykėlių vengė, tačiau pa­mažu šie prisipratino čiabuvius, įsigijo iš jų šunų. „Kai įsitai­sė šunis, pradėjo žuvį gaudyt. Žuvį gaudė, o mums siuntiniai ėjo ir ėjo, vienas paskui kitą! Siuntė sūdytą lašišą, kuri vė­liau taip atsibodo, kad tik da­bar neseniai vėl ją pradėjau valgyti. Atsiųsdavo ir labai gra­žių nencų mokasinų. Turėjau ir aš, ir seserys. Žodžiu, brolis mums labai padėjo“, – pasakojo A. Kazanavičius.

Vyras pasakojo, kad begaudy­damas žuvį brolis užsidirbo la­bai daug pinigų. Ir nors neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, „pini­gai padarė, ką reikia“ – J. Ka­zanavičius užsiregistravo Kau­ne. Vis dėlto pargrįžėlis greitai pamatė, kad tėvynėje sunku gy­venti, ir vėl nusprendė važiuo­ti atgal, užsidirbti. Tačiau se­nosiose žvejybos vietose rado privažiavusių komjaunuoliškų brigadų ir didelį bardaką, tad apsisuko ir grįžo į Lietuvą. Įsi­darbino Kauno sporto halės di­rektoriumi, parūpino darbą ir studentui broliui – žiemą jis valė čiuožyklą, vasarą dažė sta­dioną, o dar vėliau halėje dirbo bilietų kontrolieriumi.

Nei jūreiviu, nei namų šeimininke…

A. Kazanavičius pasakojo, kad baigęs Utenos 2-ąją vidu­rinę mokyklą, nusprendė stoti į jūreivystės mokyklą: „Nuva­žiavau į Klaipėdą. Vienintelis iš 300-ų stojamuosius išlaikiau vien penketais. O buvo tokia tvarka: įstojai, tuomet turi me­tus jūroje plaukioti ir tik tada eini mokytis. Mane pašaukė į komjaunimo komitetą ir sako: „Kadangi pats labai gerai išlai­kei, ar sutiktum iškart moky­tis, be plaukiojimo?“ Sutikau. Tačiau pakvietimo negavau, paskambinęs į jūreivystės mo­kyklą sužinojau, kad nepraėjau mandatinės komisijos. Tada sėdu į autobusą ir važiuoju į Kauną, pas brolį. Sakau, kad nepaimtų į kariuomenę, reikia stoti į kokią nors proftechni­nę. Jonavoj nusiperku laikraštį: „Papildomai priimami studen­tai į Žemės ūkio akademiją.“ Agronomija. Galvoju: man ne­tinka. Hidromelioracija. Neži­nau, kas tai yra… Žemėtvarka. Matininkas. Žinau, bet man ne­labai… Namų ūkis. Op, čia man gerai! Nueinu į akademiją, sa­kau: „Noriu stoti į namų ūkį.“ Atsakė, kad priima tik mergi­nas. Išeinu nusiminęs ir sutin­ku iš Utenos 1-osios vidurinės į akademiją jau įstojusį tokį Didžiapetrį. „Stok, – sako. – Į hidromelioraciją!“ „A, kas, – klausiu, – yra ta hidromeliora­cija?“ Sako: „Važinėja trakto­riai su tokiais dideliais plūgais ir iš laukų vandenį nuleidinė­ja!“ O, gal tikrai gerai? Vai­kai, būdavo, vandenį nuo ke­lio nuleidinėjam! Ir įstojau į tą hidromelioraciją“, – šypsojosi ilgametis Utenos melioracijos statybos valdybos darbuotojas.

Pasak A. Kazanavičiaus, jaus­damas nuoskaudą, kad neįstojo į jūreivystės mokyklą, ir žino­damas, jog koją pakišo partiza­nas brolis ir viršaitis tėvas, nu­sprendė į „jokias pareigybes nesivelti“ ir į komunistų par­tiją nestoti. Vis dėlto 34 metų buvo paskirtas Utenos meliora­cijos statybos valdybos direk­toriaus pavaduotoju gamybai. Anot pašnekovo, nors ir verčia­mas tapti partiniu, savo nusista­tymo nekeitė ir kaip geras dar­buotojas su ministerijos pagalba sugebėjo net prieš Lietuvos ko­munistų partijos Utenos rajono komiteto pirmojo sekretoriaus Vytauto Tvarijono valią tapti naujai pastatytos Utenos gelž­betoninių konstrukcijų gamy­klos direktoriumi. Tai greičiau­siai buvo atpildas už sėkmingai pabaigtas gamyklos statybas.