Kuktiškių miestelyje užaugęs socialinių mokslų dak­taras Antanas Čiužas mintis apie gimtinę patikėjo savo bei žmonos filologės Elenos Čiužienės 2012 m. lėšomis išleistai knygai „Muziejus Kuktiškėse“. Nors, kaip pa­žymi pavadinimas, leidinyje minimas poros įkurtas Antano Deveikio ir Liudviko Misevičiaus-Kuliešiaus muziejus-knygų prieglauda, antroji knygos dalis skir­ta vien a. a. A. Čiužo prisiminimams apie Kuktiškes. Mokslų daktaro, kaip ir jo žmonos, jau nebegalima už­kalbinti, tačiau spausdintos raidės ne pirmą kartą tapo svarbiausios ir už gyvą žodį patikimesnės liudytojos. Pasakojimas apie senuosius Kuktiškių miestelio gyven­tojus parengtas pagal antrąjį knygos skyrių.

Auklėtoja, edukatorė, vaikų draugė

Leišiai buvo Čiužų artimiau­si kaimynai. Abi šeimos tame pa­čiame name gyveno maždaug pusę amžiaus. Kaimynė Veroni­ka Leišytė, anot A. Čiužo, slaugė knygnešį L. Misevičių-Kuliešių. Šis į mirusiųjų pasaulį iškeliavo apie 1933 m., o jam priklausęs namo galas atiteko V. Leišytei, kuri ten apsigyveno kartu su savo mama Grasilda Leišiene, broliu Simonu Leišiu bei sesers sūnumi Vaclovu. V. Leišytė, A. Čiužo ži­niomis, gimė apie 1900 m. Mote­ris buvo išskirtinė – ryški, veikli, protinga bei raštinga. Iš L. Ku­liešiaus ji gaudavo knygų, kurias skaitė ir dar nedideliam A. Čiu­žui bei jo broliams. „Ypač mums patikdavo skaitymai iš šventųjų gyvenimo (iš Motiejaus Valan­čiaus XIX a. išleistos knygos). Teta Veronika mums buvo auto­ritetas, lyg kokia auklėtoja, – rašė A. Čiužas. – Ji mus (ypač mane ir brolį Stasį) vesdavosi uogau­ti į didelį Mikšryno raistą Šiluo­se (Panatričio kaime). Matyt, jai miške su mumis buvo drąsiau. Raiste buvo labai daug mėlynių, pririnkdavom kokius 12–15 li­trų (nuo ryto iki pavakarių). Bū­davo labai sunku uogas parsineš­ti namo. Rinkdavom ir bruknes. Bruknynai buvo arčiau – Pavy­žinčio, Mintaučkių miškuose. Jų taip pat pririnkdavom kibirus, ka­šeles. Sunkiausia buvo spanguo­liauti. Reikėjo braidžioti po šla­pius raistus, bijodavome gyvačių. Spanguolių pririnkdavome daug. Jas supildavome į maišą ir, pa­daliję į dvi dalis, ant pečių parsi­nešdavome namo. Taigi uogų ir uogienių mūsų namuose netrūk­davo ištisus metus.“ V. Leišytė nuo kaimynų neslėpė vietų, kur auga baravykai. Išmokė pažinti vaistažoles, apie kurias nemažai žinojo. Autorius prisimena, kaip su ja pelkėse raudavo valerijono šaknis, rinkdavo šaltekšnio žievę. Skynė jonažoles, čiobrelius, pely­nus. Kol Lietuva buvo okupuota Vokietijos, vaistažoles supirkda­vo, tad Kuktiškėse veikė jų su­pirkimo punktas. Į supirktuvę nu­nešę žaliavą gyventojai gaudavo talonų, už kuriuos įsigydavo defi­citinių daiktų. V. Čiužo žiniomis, V. Leišytė priklausė katalikių mo­terų – tretininkių – organizacijai, buvo uoli tikinčioji. Moteris užsi­prenumeruodavo katalikišką žur­nalą „Žvaigždė“ ir ne tik pati jį skaitydavo, bet ir pasidalydavo su greta gyvenusiais. Pamaldžio­ji kaimynė entuziastingai švęsda­vo didžiąsias metų šventes. Per šv. Kalėdas ji Čiužų vaikus apda­lydavo kūčiukais, kuriuos šie va­dindavo šližikais arba kleckeliais.

Partizanas, knygrišys, patriotas

Pasak autoriaus, V. Leišytė la­bai rūpinosi savo sesers sūnu­mi Vaciuku. Kaimynė jam atsto­jo mamą. Vaciuko tikroji motina buvo jau mirusi. „Jos dėka Vaclo­vas išaugo labai geras, kultūrin­gas, darbštus žmogus“, – pažy­mėjo A. Čiužas bei pridūrė, kad V. Leišiui, kaip ir jo tetai, pati­ko skaityti. Jis prenumeruodavo žurnalus bei laikraščius, mokėjo juos surišti. „Aš stebėdavau, kaip jis, įsitaisęs specialius įrankius, kruopščiai atlikdavo knygrišio darbą. Uždėdavo kartoninius kie­tus viršelius, apklijuodavo spal­votu popieriumi, sutvirtindavo nugarėles“, – rašė A. Čiužas. Įriš­tų spaudinių neišliko, tačiau mu­ziejuje galima apžiūrėti kaimyno stakleles – knygų rišimo įrankį. V. Leišis nebuvo namisėda – da­lyvaudavo jaunimo sueigose, va­karėliuose, gegužinėse bei pri­klausė organizacijai „Pavasaris“. Jaunuolį apie 1937 m. pašaukė į Lietuvos kariuomenę. „Sakė, kad sekėsi tarnauti labai gerai, gau­davo viršininkų paskatinimus. Gavęs atostogų, parvyko į Kuk­tiškes. Gražiai atrodė, uniforma labai tiko. Mums, vaikams, la­bai norėdavosi su juo pabendrau­ti. Grįžus iš kariuomenės, netru­kus prasidėjo karas“, – pasakojo A. Čiužas.

Prieš nelaimę V. Leišis dar dir­bo Švenčionyse – autorius spė­jo, jog vadovavo vaisių ir daržo­vių supirkimo punktui. Sukūręs šeimą ir su žmona Brone susilau­kęs dukrelės, Kuktiškių vyras ne­pamiršo. Šalį okupavus sovietų valdžiai, V. Leišis tapo partizanu. Kovotojas žuvo nesulaukęs gim­tinės laisvės. „Lietuvos patriotas. Jam tebuvo 30 metų. Liko žmona ir mažametė duktė“, – apgailes­tavo mokslų daktaras, prisiminęs ir jo močiutę, kaimynę Grasildą. „Tai buvo nedidukė, kiek palin­kusi raukšlėto veido senelė, visa­da rami. Daugiausia sėdėdavo ant lovos, žiūrėdavo pro langą į ke­lią ir kalbėdavo poterius – rožan­čių. Mes, vaikai, dažnai palangė­je dūkdavom ir triukšmaudavom, bet ji mūsų nebardavo, – tęsė jis, apibūdindamas kiekvieną greta gyvenusios šeimos narį. – Vero­nikos brolis Simonas Leišis – tai darbštus, tvarkingas ir kultūrin­gas žmogus.“

Kaimynas, kurio nematė girto

S. Leišis, pasak A. Čiužo, turė­jo auksines rankas. Anot jo, rei­kalingiausia specialybė kaime vokietmečio, karo bei pirmaisiais pokario metais buvo batsiuvio. „Jis pasiūdavo gražius aulinius batus iš chromo odos. Jais pui­kuodavosi ne vienas Kuktiškių turtingesnis bernas, – pristatė au­torius. – Simonas padarydavo la­bai gražius medpadžius (batus su mediniais padais). Karo metais tokiais Simono padarytais batais aš lankiau mokyklą. Vaikščioti būdavo nelabai patogu, ypač žiemą, nes prie medinių padų labai lipdavo sniegas. Bet ką padarysi, prisitaikydavo­me, nudaužydavome sniegą ir vaikščiodavome, kol vėl su­sidarydavo sniego prielipos. Bet žiemą kojoms būdavo šil­ta.“ S. Leišis buvo geras stalius, statybininkas. Taip pat jam sekėsi žemės ūkio darbai. Laisvalaikiu jis mėgdavo gaudyti žuvis – prie ežero iškeliaudavo labai anksti. Vėlgi be kaimynų draugijos ne­apsieita – kartu iš Gilužio ežero parsinešdavo lynų, kuojų, ešerių, lydekų. „Simonas mėgo bendrau­ti su žmonėmis. Sekmadieniais po pamaldų ateidavo pas Simo­ną keletas kaimynų pasišnekė­ti. Nebuvo mados gerti alkoholį. Galiu pasakyti, kad girto Simono nesu matęs. Laiką vyrai leisda­vo lošdami kortomis“, – apibūdi­no A. Čiužas, kuris užsiminė, jog S. Leišis vedė ramią moterį var­du Agnieška, kuri ir šeimininkė buvo neprasta. Mokslų daktaras įsidėmėjo, jog Agnieškos darže gerai derėjo svogūnai. Poros sū­nus Jonas pasižymėjo darbštumu.

Šeimininkės ir davatkos

Už dabartinio muziejaus – pra­žuvusio namo pėdsakas. Jį va­dino Buivydyčios nameliu, mat ten šeimininkavo senutė Buivy­dyčia. A. Čiužas paspėliojo, kad namas galėjo būti pastatytas arba XIX a. pradžioje, arba viduryje. Nenuostabu, kad tų laikų pasta­tas buvo dengtas šiaudais, suręs­tas iš apvalių rąstų ir, it pasakų namelis, turėjo tik tris langelius. Gyventoja buvo kiek atsiskyru­si – jai nelabai patiko bendrau­ti su artimiausiais kaimynais. A. Čiužas rašė, kaip jo tėvas tarmiš­kai pajuokaudavo: „Jeigu iš ryta sutiksi Buivydyčių, tai tų dienų nesiseks.“ Pasak autoriaus, Bui­vydyčia, kuri jo atmintyje išli­ko iki Antrojo pasaulinio karo, priklausė vadinamųjų bažnyčios davatkų grupelei. Per šventes ji bažnyčioje gaudavo labdaros, o versdavosi kaip ir dauguma kitų tikėjimui pasišventusių moterų – uogaudavo, ravėdavo, verpdavo. Po milžiniško didžiąją miestelio dalį supleškinusio gaisro, pele­nais pavertusio davatkų namelius ant kalno šalia mokyklos, į Bui­vydyčios namelį atsikraustė Pe­trulia, Adaliūtė, Stankelienė bei Levasia. Smalsiose vaiko akyse jos atrodė labai jau senos. Viena iš moterų – Petrulia – buvo raš­tinga. „Spaudos draudimo metais daraktoriavo – mokė lietuviško rašto ir kalbos. Be to, ji buvo pa­tyrusi slaugytoja, padėdavo ser­gantiems žmonėms, žinojo daug liaudiškų gydymo būdų. Į ją pa­tarimo kreipdavosi žmonės iš ap­linkinių kaimų. Gyvenimo pabai­goje (gal apie 1945–46 metus) ji jau pati buvo reikalinga slaugos. Ją slaugė mano mama. Ji kurį lai­ką pas mus ir gyveno. Su mama labai gerai sutardavo“, – teigė mokslų daktaras, kuris pridūrė, jog buvusi mokytoja pasidžiaug­davo, jog jis siekia išsilavinimo. Jam buvo maloni. Vėliau Buivy­dyčios namelyje gyveno buvu­si Kuktiškių klebono Kazimie­ro Daukšos šeimininkė Antanina Voločkaitė. Pasak A. Čiužo, ji at­rodė ori, tvarkinga bei išsilavi­nusi, nelabai norėdavo bendrauti su davatkėlėmis, šalinosi jų – lai­kas, praleistas išsimokslinusių kunigų ir klierikų draugijoje pa­darė savo. „Ji ateidavo, ypač žie­mą, į zakristiją (bažnyčia buvo nekūrenama) ir atnešdavo klebo­nui karštos arbatos su pyragu“ , – teigė pasakotojas, kuris trumpai įvardijo dar dvi namelio gyven­tojas – Žemasuolyčią bei siuvėją Kriaučiūnienę.

Galbūt vienintelis Dievą netikintis kuktiškietis

Kuktiškėse gyveno nors vienas žmogus, kuris, kaip bebūtų keis­ta, susiformavęs ten, kur nemažą vaidmenį atliko bažnyčia, netikė­jo Dievą ir maldos namuose nesi­lankydavo. Tai Kavaliauskas, da­vatkų pramintas Balzebubu. Anot amžininko, greičiausiai jis retai prausdavosi ir neskalbė drabužių, o smalsuoliams aiškindavo, kad skalbiant baltiniai greičiau su­plyšta. Į savo namus gyventojas ne žengdavo pro duris, o ropšda­vosi pro langą, lyg nenorėdamas vaikščiojimu trukdyti kaimynų šeimai. Balzebubas nebuvo lin­kęs leistis į kalbas su kiekvienu prašalaičiu – bendravo daugiau­sia su savo klientėmis – moteri­mis, kurios užsakinėjo jo gamina­mas statines. Tai buvo statinaitės, kuriose šeimininkės raugdavo agurkus ar kopūstus. Už darbą neretai būdavo atsilyginama maistu. Įpročiais išsiskirian­tis Kavaliauskas buvo laikomas keistuoliu. Vėliau jis persikėlė į pirtį – ten gyventojams rūkyda­vo lašinius. „Buvo pasakojama, kad kartą susirgęs Kavaliauskas išėjęs iš pirtelės ir pabalyje šau­kęs: „Balzebubai balzebubai, pa­imk mano dūšią!“ Gal iš čia ir jo pravardė – Balzebubas. Atsiti­ko taip, kad Kavaliauskas susir­go iš tikrųjų. Žmonės, pamatę, kad apie pirtį jis nevaikštinėja, iš­kvietė greitąją medicinos pagal­bą. Utenoje Kavaliauskas buvo išpraustas, aprengtas švariais dra­bužiais ir apgyvendintas sene­lių namuose. Matyt, jam ten ne­patiko, todėl pabėgo. Bet senelių namų administracija bėglį surado ir susigrąžino. Tolesnis šio keis­tuolio vienišiaus likimas nežino­mas, niekas juo nepasidomėjo“, – apgailestavo kuktiškietis.

Dingusių portretų – daugybė

A. Čiužas įvardijo ne vieną as­menį ar dėmesį patraukusį įvykį. Čia rašoma ir apie iš namų išėju­sią apie 1945–1946 m. be žinios dingusią mergaitę Valę Kirdei­kaitę – žmonės taip ir neįminė jos dingimo paslapties. Minimas kailiadirbys Kazimieras Pelėda, raugdavęs avikailius. Jis nusipir­ko radijo imtuvą ir, tarsi anų lai­kų novatorius, programos klausy­davosi per ausines. Prisimenama jo žmona, akiniuota siuvėja Vero­nika Pelėdienė. Ji buvo Lietuvos kariuomenės savanorio Anupro Misevičiaus-Kuliešiaus sesuo. Paminima savanorio devynioli­kmetė duktė Stanislava, kuri su tėvu po karo neaiškiomis aplin­kybėmis žuvo. Sedrisovų šeima – du Jefimai – tėvas ir sūnus. Ki­tos atžalos: Viktoras, Vera, Povi­las, Valerijus. Jefimo vyresniojo žmona, kurios vardą ištrynė lai­kas. J. Sedrisovas ne vieno Kuk­tiškių kapinių paminklo autorius. Skulptorius akmenį skaldė nuo ryto iki vakaro. Čia pat prisime­namas žydų kilmės kuktiškietis Joselis – tragiško likimo, kaip ir visa jo šeima. Joselis buvo links­mas vaikinas. Paslapčiomis nuo tėvo jis paragaudavo ir kiaulie­nos. Per šabą, kai žydai negalė­davo dirbti, lietuvių vaikai neatsi­tiktinai atsidurdavo šalia jų namų – gal gi šeimininkai išeis, papra­šys įžiebti degtuką. Už paslau­gą mažieji gaudavo dešimt centų – už tiek buvo galima nusipirkti saldainių. Vėliau Joselio dukte­rį, Kapkę, autorius matydavo su pritvirtinta Dovydo žvaigžde ant nugaros… Neįmintos tragedijos, pralietas kraujas ir sulaužyti liki­mai – tai vien tų, kuriuos autorius pažinojo. Balzebubo, Vaclovo, Kapkės, Joselio ar Valės – visų jų neįmanoma suskaičiuoti. Ar įvar­dyti, ar ne – jie sukūrė dabartinį Kuktiškių miestelio paveikslą.