Važiuojant iš Utenos Kuktiškių link visai neto­li nuo Pačkėnų (kiek atokiau nuo plento) įsikūręs Kimėnų kaimas (Utenos sen.). Nors sovietmečiu kai­mo vienkiemiai išnyko, o ir pats kaimas buvo atsi­dūręs ties išlikimo riba, šiuo metu Kimėnuose vieni po kitų dygsta naujakurių namai ar pirtys. Iš sen­buvių Kimėnuose dabar gyvena tik Gintautas Kve­daras, kuris, nors turi butą ir mieste, išėjęs į pensiją pasirinko tėviškę.

Gyvenimą suėdę ruskiai

72-erių G. Kvedaras pasako­jo, kad senoji Kvedarų sodyba anksčiau stovėjo prie pagrin­dinės kaimo gatvės, paskui skirstant ūkininkus į vienkie­mius, Juozapas Kvedaras, se­nelis, pasistatė ne tik namus, bet ir kitus trobesius kiek to­liau. Pasak pašnekovo, visi pastatai, kuriuos vėliau baigė statyti jo tėvas, atsirado 1930–1935 metais. Medieną arkliais vežė iš Ąžuolijos, Kuktiškių miškų. Iš senųjų pastatų neiš­likusi tik pirtis, kuri sudegė. Jos vietoje atsirado nauja, o ankstesniais laikais, nors pir­čių kaime netrūko, kaimynai eidavo praustis vieni pas kitus.

Pasak vyro, jo tėvas Alfon­sas Kvedaras prieš karą dirbo Vilniuje, prie geležinkelių – ėjo palydovo (konduktoriaus) pareigas. Kilęs karas vis­ką sujaukė. Ir nors darbo vie­tą sugebėjo išlaikyti dar ir prie vokiečių, vėl grįžus ru­sams prarado butą (prieš tai jis buvo ir apiplėštas), kilo pavojus, kad gali būti ištrem­tas, todėl nieko nelaukęs išva­žiavo į tėviškę. Čia ūkininka­vo jo tėvas, valdęs 18 hektarų šaltinuotos Kimėnų žemės. Ir nors Kvedarai Sibiro išvengė, „čemodanai buvo sukrauti“. Anot pašnekovo, jo tėvas, tur­būt buvo atsargus žmogus, niekada nekeikė rusų, bet vis dėlto prieš pat mirtį prasitarė, kad „ruskiai suėdė gyvenimą“.

Nuobodus buto gyvenimas

G. Kvedaras pradinę moky­klą lankė Pačkėnuose (Ute­nos sen.). Pagyvenusios mo­ters Žulienės viename gryčios gale mokytoja Biržietienė vie­nu metu mokė visus pradinu­kus. Vėliau, kai kolūkio pir­mininku tapo Petras Gaivelis, dvi pradinės klasės (3–4) buvo perkeltos į šalia esantį Kovy­nės kaimą, pas Šapoką – taip atsirado darbo vieta pirminin­ko žmonai…

Baigęs pradinę pašnekovas Šnieriškėse (Utenos sen.) lan­kė septynmetę mokyklą, įsi­kūrusią buvusiame Šnieriš­kių dvare (tada dar buvo išlikę visi dvaro pastatai). Moky­tojai daugiausia atvažiuoda­vo iš Utenos. Lietuvių kalbos mokė Antanas Gasperaitis, an­glų – būsima jo žmona Galena Gimžauskaitė, o Povilas Las­tauskas taip gerai mokėjo iš­aiškinti matematiką, kad, anot G. Kvedaro, nuėjęs į pirmąją vidurinę, jis nebuvo žioplys. Septintos klasės kimėniškis Šnieriškėse užbaigti nespėjo, nes „kai pastatė pirmąją vi­durinę, visas aplinkines sep­tynmetes uždarė ir visi ėjo pas Puodžiuką (Vytautas Puodžiu­kas – mokyklos direktorius – aut. past.)“.

Pradines ir septynmetę, anot vyro, jis pasiekdavo pėsčiomis, o į Uteną važiuodavo ir iš jos grįždavo autobusu. Jei šis sto­telėje nestodavo (nes būdavo pilnas), tekdavo į mokyklą kul­niuoti pačiam. Pirmą pamoką praleisdavusių mokinių moky­tojai nebardavo – žinojo situ­aciją. Tiesa, pasak G. Kveda­ro, dabartinėje Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonijoje anuomet veikė mo­kinių bendrabutis, bet po dvie­jų mėnesių kimėniškiui jis taip įgriso, kad nusprendė geriau vaikščioti pėsčiomis, nei jame likti.

Baigęs vidurinę G. Kveda­ras įstojo į Kauno politech­nikos institutą. Priešingai nei humanitariniai, tikslieji moks­lai sekėsi gerai, tačiau trūko stropumo – buvo pašalintas iš instituto ir iškart paimtas į so­vietų armiją. Po instituto su leitenanto laipsniu būtų tekę tarnauti dvejus metus, o išmes­tas iš aukštosios tarnavo me­tais ilgiau. Ir tik kaip eilinis. Pamoką, šypsojosi G. Kveda­ras, išmoko ir grįžęs mokslus pabaigė pažangiau.

Paskyrimą pašnekovas sten­gėsi gauti Utenoje, nes ne­sinorėjo senų tėvų palikti vienų. „Dabar vaikai ir į už­sienį lekia, o mano karta gal ir durnai galvojo, bet darė ki­taip“, – sakė kimėniškis.

G. Kvedaras tikino, kad nie­kada nuo kaimo taip ir nebuvo nutolęs: „Nuo tada, kai išėjau į pensiją, bute miegojau gal 10 kartų. Nepatinka man ten. Ką ten veikti?.. Nuo lango prie lango vaikščioti? O čia dirbu kada noriu ir kiek noriu – man geriau su šakėmis pasikrapšty­ti (pašnekovas tuo metu kaip tik ant sklypelių vežė mėšlą – aut. past.). Labai gera. Puikus gyvenimas.“

Paltis vogė savi…

Anot G. Kvedaro, tiek tėvai, tiek kiti seni kaimo gyvento­jai sakė, kad vietiniai parti­zanai buvo „taukuotom nuga­rom“. „Visi partizanai buvo pažįstami. Tik jie su ginklu, o tu be. Ateina ir vedasi iš tvarto ar avį, ar kiaulę. Ir tu nepasi­priešinsi, o jei pasipriešinsi – nušaus. Tai va toks čia gyveni­mas buvo, kaip man pasakojo tėvai“, – kalbėjo kimėniškis.

Kartą kaimynai paskun­dė, kad pas Kvedarus lanko­si partizanai, sodybą ėmė sup­ti skrebai. Partizanai įsitaisė daržinėje, aukštai pastogėje, ant dobilų. Šiaudiniame stoge pasidarė angas, pasiruošė atsi­šaudyti. Skrebai ieško, krečia, šeimininką (senelį) visur prie­šais stumia, kad rodytų trobe­sius. Atėjo ir į daržinę, tačiau viršun nelipa – ant grėbliako­čio ar šakių užmovę kepurę pakėlė ją iki pastogės. Laimei, partizanai nešovė, priešingu atveju, G. Kvedaro manymu, kilus susišaudymui, sodyba galėjo lengvai supleškėti.

Pasak pašnekovo, Kimė­nuose ir jų apylinkėse klai­džiojo ir paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Krauje­lis. G. Kvedarui neteko jo pa­matyti, tačiau jis girdėjo, kad miškinis ateidavo į Kovynė­je įsikūrusią pradinę, Šnie­riškių pagrindinę mokyklą, klausinėdavo mokytojų, pa­vyzdžiui, kiek klasėse yra spaliukų. Apie A. Kraujelio apsilankymus Kvedarai suži­nodavo ir iš „tiesioginio šalti­nio“ – pas juos apgyvendintos mokytojos Gaivelienės.

Apie A. Kraujelį iš kimėniš­kių pašnekovas girdėjo ir tokį pasakojimą. Anksčiau žmo­nės į turgų Utenoje veždavo parduoti ką turėjo. Važiuo­davo arkliais, vežime vežda­vo kas paršiuką, kas šiaip ką, o ne vienas po sėdyne slėp­davo ir samagoną. Taip kartą ryte nuo Kuktiškių bevažiuo­jančius kaimiečius nusprendė patikrinti ir mėgstantis išgerti „Lenino keliu“ kolūkio pirmi­ninkas P. Gaivelis. Vienu ve­žimu važiavo ir A. Kraujelis. Jį lyg tyčia ir užsipuolė vie­tinės valdžios atstovas: „Ką veži? Rodyk!“ Partizanas tik automatą po sėdyne parodė ir to bailokam pirmininkui vi­siškai užteko…

G. Kvedaro teigimu, apie A. Kraujelį žmonės kalbėjo „šiaip sau“, nebuvo apie jį la­bai geros nuomonės.

Vis dėlto, pasak vyro, ne visi aplinkiniai partizanai buvo „taukuotom nugarom“. Gre­timame Trečialaukio kaime (Utenos sen.) bunkerį turėjo Barisos, kuriuos pašnekovas įvardijo rimtais kovotojais.

Žuvis ant pirmininko stalo

Anot G. Kvedaro, meliora­cija Kimėnus palietė tada, kai jis tarnavo armijoje, 1970–1973 metais. Vienkiemius su­naikino, o valdžios sumany­mu gatviniame kaime likusios sodybos dėl sukeltų tyčinių sunkumų turėjo pačios sunyk­ti. Žodžiu, valdžios planuose, norint, kad Kimėnai išnyktų, buvo stengiamasi šį kaimą pa­daryti nepatogia gyventi vie­ta. „Vienu metu vienintelė šiame kampe gyveno tik mano mama (tėvas jau buvo miręs). Tik ji buvo registruota šiame kaime“, – apie beveik pavy­kusį valdžios sumanymą pa­sakojo kimėniškis ir pridūrė, kad vis dėlto kaimas sugebėjo neišnykti, o dabar jame kuria­si daug naujų gyventojų.

Vyras teigė, jog anksčiau ežeras Vazbys buvo žuvinges­nis, kaimynas „seniokas Guo­bys“ turėjo didelį tinklą, tad su juo kiti kaimo vyrai vakarais eidavo žvejoti, nors žuvinges­nis buvo ir gausesniu laimikiu pasižymėjo Šnieriškių ežeras (Bevardis). „Į brakonieriavi­mą tarybiniais laikais valdžia žiūrėjo atlaidžiai, ne taip, kaip į spekuliaciją, už kurią iškart sodindavo į kalėjimą. Be to, kolūkio pirmininkas buvo val­džia, kuriai irgi reikėjo žuvies svečiui pavaišinti…“ – šypso­josi pašnekovas.

Kimėnų neveikiančios ka­pinės – nedidelis kalnelis, apaugęs medžiais, kažka­da tvertas akmenų siena, ku­rios likučiai dar matomi. Vei­kiančių kapinių G. Kvedaras jau nebeatsimena. Jis kasdien pro jas eidavo į mokyklą Pač­kėnuose. Jam, kaip vaikui, ka­pinaitės įsiminė, nes ant šlaitų rasdavo laukinių braškių.

Iš vietovardžių kimėniškis atsiminė tik jo žemės pakraš­tyje šlapią vietą ant kalvos, vadinamą Velniaraisčiu. So­dyboje ošia ne vieną šimtmetį skaičiuojanti didžiulė liepa, į kurią ne kartą kėsinosi žaibas.

Vyras pasakojo, kad ten, kur dabar gyvena Arbočiai, anks­čiau šeimininkavo Petras Žu­lys. Jis bene pirmasis kaime įsigijo radiją, pas jį žmonės ei­davo klausytis „Amerikos bal­so“ (eidavo ir pašnekovas su tėvu). Buvo šviesus žmogus. Savo vaikų neturėjo, sodybą paveldėjo sūnėnas. Petro bro­lis Juozapas buvo pirmojo Ki­mėnų kolūkio pirmininku.

Beje, Žulių kaime buvo bent trys–keturios šeimos. Vienus (pagal šeimininko vardą) va­dino Kazimiero Žuliais, kitus (pagal šeimininkę) – Kasčiu­vienės, trečius – Prancisio­kų. Kazimiero Žulio vienas iš šešių vaikų, Bronius, Ute­nos bažnyčioje buvo zvanyku. Kurį laiką sodyboje gyveno kitas vaikas – Jonas. Jis vėlai vedė, paskui išsikėlė į Vyžuo­nėles (Vyžuonų sen.), sodyba pamažu sunyko.