Iš Gerveliškės (Vidiškių sen.) kaimo kilusi ir dabar tėvų ir senelių sodyboje vasaras leidžianti ilgametė mokytoja, Lietuvai pagražinti draugijai priklausanti visuomenininkė Birutė Žemaitienė, nors jau ir sulaukusi garbingo devyniasdešimtmečio, vis dar pilna veiklos, planų ir darbų. Meile viskam, kas lietuviška deganti moteris puoselėja patriotizmą ir diegia jį visiems sutiktiems žmonėms, o savo senoje sodyboje augina daržus, prižiūri bites, saugo obels, po kuria kažkada, anot jos, ruseno pagonių aukuras, strampą, kadaise visą sodybą juosusios akmeninės tvoros liekanas, šimtamečius ąžuolus, versmės maitinamą seną šulinį, senelio kastą tvenkinį, molinį pečių ir kitus laiko nugludintus, bet vis dar išlikusius protėvių reliktus.

Kad velnias kamino neužkimštų…

Pirmiausiai kartu su šeimininke apėjome garbės ratą aplink visą sodybą, po gerą pusvalandį trukusios ekskursijos galiausiai prisėdome, pasak B. Žemaitienės, klėtelėje prie puoduko šalto ožkos pieno pokalbiui.

Pašnekovė porino, jog jos tėvas Klemensas Raginis atėjo į šią sodybą užkuriom – vedė sodybos savininkų Onos ir Nikodemo Luneckų dukrą Marijoną. M. ir K. Raginiai susilaukė keturių vaikų – Onos, Lionės, Birutės ir Antano.

B. Žemaitienė gimė 1931 m. gruodžio 8 d., per švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo šventę. „Buvau pakrikštyta gruodžio 20 d., todėl, kad diedukas sakė: „Reikia vaikas kaip galima greičiau krikštyti, o tai velnias apie namus sukas – per Kalėdas įsisuks dūmtraukin ir užkiš kaminą“, – pasakojo moteris. – Mano krikšto tėvais buvo jauniausias tėvo brolis Baliesius Raginis ir motinos sesuo Liudvika Luneckaitė-Panavienė.“

Anot ilgametės mokytojos, per pačius šalčius nuvežus ją krikštyti, Daugėliškio kunigas lenkas iš pradžių atsisakė atlikti apeigas, nes, neva, vardas Birutė netinkamas – jis taip savo šunį vadina. Kunigo gaspadinei pagailo šaltyje laikomo mažo kūdikėlio, tad leido visai krikštynų svitai laukti prieškambaryje. Kunigas vis ateidavo ir perklausdavo, kokiu vardu krikštys. Išgirdęs vėl tą patį vardą – Birutę – spjaudydamasis išeidavo. B. Žemaitienės teta jam pasakiusi: „Mano anytėlė mane iš namų išvarys, pasakė, kad krikštyt Birute, tai ir krikštysim. O jeigu nekrikštysit, nuvažiuosim Kazitiškin, Rimšėn ar Dūkštan ir ten pakrikštys.“ Kunigas nenoriai, bet pakrikštijo, tačiau nedavė prie pagoniško pridurti dar ir švento vardo, pasakė, kad bus gerai ir taip.

Aš – mažas lenkas

„Kai gimiau, buvau didelis vargas savo mamai, – pasakojimą tęsė pašnekovė, – todėl, kad diedukas jau gulėjo ant patalo – o ūkis didžiausias. Samdėm berną, mergą, piemenį, pusbernį. Reikėjo dirbti didžiulius plotus žemės. Mama buvo labai darbšti ir stipri. Kai paaugau, paskui lazdomis besiramsčiuojantį dieduką bėgdavau ir prašydavau: „Dieduk, dieduk, paimk gi mani“. Diedukas labai mylėjo vaikus. Bobutė mirė anksti, keturiasdešimt dvejų metų, o jis daugiau nesiženyjo. Sakydavo, aš neapsiratysiu.“ Kai B. Žemaitienė šiek tiek paaugo, mama su teta pasidalino senelio žemes – mamai teko 22 hektarai, likusi dalis – tetai L. Panavienei. Daugiau vaikų O. ir N. Luneckai neturėjo, tiksliau, gimė septyni, bet išgyveno tik dvi dukros.

Paaugusią dukrą tėvai išleido į mokyklą – į maždaug tris kilometrus nuo namų nutolusią lenkišką Seniškyje (dabar Naujojo Daugėliškio sen.). „Mus šešerių metų lietuvius pasodindavo palei sieną ant žemės ir liepdavo sėdėti bei pratindavo prie lenkų kalbos, – porino senolė. – Kartą liepė išmokti lenkiškai: „Co ty? Jesteś polakiem małym. Jaki znak orzeł biały.“ (lenk. Kas tu? Tu mažas lenkas, kurio ženklas – baltas erelis.)“ Anot pašnekovės, ji nesuprato, ką tai reiškia, todėl parėjusi namo vis kartojo šią frazę. Tuo metu buvo kryžavos dienos, todėl po sodybos kryžiumi buvo suėjęs visas kaimas. Išgirdę taip Raginių dukrą šnekant, tik pradėjo moterys prijuostes kiloti, o mama šaukti, kad mokykloje lenkina vaikus. Moters teigimu, nuėję kaimiečiai tada taip nudavė velnių mokytojui, kad tas daugiau nedrįso lietuvių lenkinti. Bet mokykloje vis tiek buvo draudžiama kalbėti lietuviškai, už tai buvo baudžiama. Kartą už netyčia ištartą lietuvišką žodį B. Žemaitienei teko ilgai klūpoti ant aštrių akmenukų – net keliai kruvini liko. Lenkas mokytojas vietoj paguodos atrėžė: „Jeigu būtum lenkė, kraujas netekėtų. Čia todėl, kad tu lietuvė.“ Ir šiaip lietuvius lenkai visaip engdavo, pavyzdžiui, už kaime gyvenantį lenką lietuviams reikėdavo mokesčius sumokėti.

Slėptuvė knygoms

Tuo metu buvo uždrausta ir lietuviška spauda, iš visur surinktos ir atimtos lietuviškos knygos. Jų sodyba, senolės teigimu, visada buvo lietuvybės židinys. Čia buvo tinklinio aikštelė, į kurią rinkdavosi aplinkinių kaimų lietuviai ir žaisdavo, pasak jų, futbolą, nes nežinojo tikrojo šio žaidimo pavadinimo. Taip pat jaunimas eidavo ratelius, dainuodavo. B. Žemaitienės seserys labai mėgo vaidinti lietuviškus spektaklius, jos važinėdavo po aplinkinius kaimus ir rodydavo savo vaidinimus žmonėms.

Kai B. Žemaitienei buvo šešeri, atvažiavo dėdė Padvalskas iš Sabališkės (Kazitiškio sen.) ir sakė: „Mes su policininkais turim gerų handelį (sandėrį – aut. past.), reikia drųsaus vaiko. Jį nusiųsma, prikiš jam knygų ir parneš.“ Po mergaitės suknele, pūsta nuo krūtinės, prisiuvo daug kišenių. Dėdė taip aprėdytą vaiką nuvežė į Akriemių (Kazitiškio sen.) miškelį, liepė vaikščioti ir nieko nebijoti. „Man sakė: „Ateis policininkas su gražia lietuviška kepure, tu jo neišsigųsk, tu gi drųsi“, – prisiminimais dalijosi moteris. – Einu, neva renku gėles. Išlindo iš krūmų policininkas, prikišo man į kišenes knygų. Aš pabėgom pas dėdę, jis mane į ratus, apklojo šienu, pasidariau tik plyšelį, kad neuždusčiau.“ Taip mergaitė atvežė seserims draudžiamų ir labai slepiamų knygų, kad jos turėtų iš ko vaidinimus statyti.

Kelias į mokslus

Baigus lenkišką mokyklą šeima išleido šustriausią ir gabiausią Birutę toliau mokytis – ji baigė Dūkšte penkis skyrius, Ignalinoje šešias gimnazijos klases. „Tada atvažiavo kažkoks ponas, rinko gabius vaikus, kad kuo greičiau būtų kadrai, – prisiminė senolė. – Iš mokyklos išrinko mane vieną. Prie Vilniaus universiteto buvo įsteigti parengiamieji kursai tiems gabiems mokiniams. Mokiausi labai gerai, geometrijos vadovėlį mokėjau visą atmintinai. Ir dabar dar galiu išvardyti teoremas, apibrėžimus.“ Po kursų B. Žemaitienė labai norėjo rinktis agronomiją, bet šios studijos buvo tik Kaune, todėl pasirinko mokslus Vilniaus universitete, Gamtos mokslų fakulteto Fiziologijos-biochemijos skyriuje – Vilniuje gyveno sesuo, norėjosi būti arčiau savųjų.

Kaip prisiminė pašnekovė, po mokslų ją norėjo siųsti dirbti į Charkivo alaus misos gamyklą, bet ji labai norėjo likti Lietuvoje, todėl sutiko dirbti bet kurioje nuošaliausioje kaimo mokykloje, kad tik gimtinėje. Buvo paskirta į Jonavą rusų kalba dėstyti chemiją poligone tarnaujantiems kareiviams. Po pusės metų tapo tos mokyklos direktore, bet, pasak jos, buvo labai sunku ten dirbti, nes kolektyvas nesutarė ir nepriėmė lietuvės vadovės. Taigi, persikėlė dirbti į Dūkštą Ignalinos rajone, dirbo Švietimo skyriaus Metodinio kabineto vedėja. Ištekėjusi su šeima persikėlė į Uteną.

Utenai – daugiau nei pusė gyvenimo

Utenoje B. Žemaitienė praleido apie šešiasdešimt metų. Iš pradžių dirbo tuometinėje Utenos 3-ioje vidurinėje mokykloje chemijos mokytoja, mokė rusų kalba, vėliau – tuometinėje Utenos pagalbinėje mokykloje-internate (dabar – Utenos Krašuonos progimnazijos „Versmės“ skyrius), ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas. Po kurio laiko buvo perkelta į Utenos 1-osios vidurinės (dabar Utenos „Saulės“ gimnazija) direktoriaus pavaduotojos pareigas. Vyras Vytautas Žemaitis buvo mokyklų inspektorius Utenoje.

Darbas moteriai tiko ir patiko, anot jos, jam ji skyrė labai daug laiko ir jėgų. Gal todėl, o gal dar ir dėl to, jog gana anksti liko našle – vyras mirė 1962 m., susilaukė tik vienos dukros Jūratės Petkevičienės, šiuo metu gyvenančios Vilniuje ir dirbančios matematikos mokytoja. Dukra susilaukė dviejų sūnų Donato ir Dainiaus. Donatas turi dukrą Akvilę, o Dainius dvi – Mėtą ir Ūlą.

„Lietuviais esame mes gimę…“

Pašnekovė tikino, jog jai lietuvybė – viskas. Be to, ji tiesiog nenustygsta vietoje, nes nepaisant garbaus amžiaus vis dar nori aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, be jos nevyksta nė vienas kraštiečių renginys. Naujajame Daugėliškyje jos iniciatyva Lietuvos kariuomenės šimtmečio proga buvo pastatytas paminklas trims K. Žemaitienės bobutės O. Luneckienės broliams. Jame įamžinti Ignalinos krašto karininkai pulkininkas Kazys Abaravičius Abaras, šaulių vadas Nikodemas Abaravičius ir juos išmokslinęs kunigas Krištapas Abaravičius. Pasak B. Žemaitienės, jos bobutės brolis K. Abaravičius buvo prelatas. Lietuviai daugėliškiečiai nupirko Yvijos (kitaip – Vijos) mieste, Baltarusijoje (netoli Lydos), daug žemių, ten jis išvažiavo kunigauti, skleidė lietuvybę ir savo nuoširdumu labai patiko parapijiečiams. Kunigas Vijoje ir palaidotas.

Labiausiai už meilę Lietuvai pašnekovė dėkinga savo diedukui, kilusiam iš gretimo Markiniškės (Naujojo Daugėliškio sen.) kaimo. „Jie buvo keturi broliai, – pasakojo senolė. – Žemės turėjo nemažai, gal keturiasdešimt hektarų, bet kalbėjo, kad jei išsidalins, tai liks ubagais. Diedukas buvo labai prajavas (komunikabilus, sumatus, verstas – aut. past.), tai užsiėmė prekyba – supirkdavo vagonus sėmenų ir parduodavo. Užsidirbo pinigų, pradėjo su juo skaitytis ir ponai, ir kunigai. Taip prakutęs nupirko diedukas Gerveliškę.“

Anot B. Žemaitienės, kadangi diedukas buvo patriotiškas, labdaringas, teisingas ir darbštus žmogus, vietiniai kartu su kunigu jį išsirinko Daugėliškio parapijos sudzia (teisėju – aut. past.). „Kai važiuodavo diedukas su arkliu bažnyčion, įsidėdavo ąžuolinę lazdą, – porino moteris. – Jeigu sutikdavo kaimietį, kuris pasisveikindavo lenkiškai, iškeikdavo jį ir per kuprą lazda užvoždavo. Jis buvo ir labai religingas. Ir jis, ir mano mama – man labai stiprus lietuvybės pagrindas. Lietuvybė mums brangiau už viską.“

Autorės nuotr.