Kunigaikščio Ruklio pilis, neiškastas Napoleono lobis, pagrobta skulptūra ir pradinukų streikas

Tęsiame rukliškės Julijos Ramoškienės pasakoji­mą. Ji paporino apie labai senus, dar jos proprose­nelės laikus menančius, įvykius ir apie tuos įvykius, kurių rezonansas atėjo iki mūsų laikų. Moteris pri­siminė gimtojo kaimo pradinę mokyklą, pavojingus Giedrio ežero sūkurius, rukliškių kalvariją ir kaip dingo šventojo skulptūra.

Ruklio pilis

J. Ramoškienė pasakojo, kad Ruklių kaimo pavadini­mas yra kilęs nuo kunigaikš­čio Ruklio. „Jo pilis buvo šilaly. Dabar visi šneka: „Ma­neičių pilis ant piliakalnio buvo.“ Nebuvo jokios pilies ant piliakalnio! Pilis buvo to­liau miške. Aš mačiau tą vie­tą – su seneliu buvom nuėję. Man tada buvo septyneri–aš­tuoneri. Senelis mane nusive­dė ir parodė. O ten toks kriau­šius ilgas, aplink gilūs gilūs ravai. Sako: „Čia buvo pilis, Ruklio pilis. Bet kai buvo šve­dų karas, švedai ją sudaužė. Ji buvo plytinė, tad plytų šmotų buvo pilnas visas tas kalnelis. Dėl tų plytgalių Ruklių žmo­nės negalėjo žemės arti, tad paliko šitą kampą ir jis užaugo mišku.“ Seneliui šitą pilį rodė jo močiutė. O kai buvo švedų karas, ji buvo dešimties metų, ganė karvę prie Ruklių kapų. Kai pro šalį šaukdami jojo rai­teliai, mergaitė karvę įsive­dė raistan, prie Giedrio ežero. Savaitę ten išsėdėjo. Ir kai Ru­klių kaimo žmonės jau galvo­jo, kad „nebėr mergiotės“, ji, viskam nurimus, grįžo namo. Beje, švedai toli nenujojo – juos sumušė Maneičiuose, ten ir švedų kapai yra.

Iš vaikystės senelis atsi­minė, kad „po pili subėga avelas“, vadinasi, kažkokie požemiai buvo. Kai žmonės avis išsivarė, požemį užver­tė. Kai pašnekovė ėjo į tre­čią klasę, kaimynų Sprakšių berniokai kažkaip atrado tą požemį. Kažką jie ten tur­būt aptiko, nes po kiek laiko juos susekė Daugailių skrebai ar milicininkai. Nežinia, gra­žiuoju priprašyti ar piktuoju priversti, berniokai parodė po­žemį, kurį okupacinės valdžios represinės struktūros darbuo­tojai susprogdino granatomis. Kaimo moterys stebėjosi, kad Sprakšių už galimą vagiliavi­mą iš požemio nenubaudė – atvirkščiai, pajodinėjo arkliais, baronkom pavaišino…

Neatrastas Napoleono lobis

Anot J. Ramoškienės, Ru­kliuose daug nedidelių kalne­lių, turinčių vardus (Kupalia­kalnis, Piktakalnis…). Visai netoli moters namų yra Tra­kų kalnas, nuo kurio esą Vil­nius matosi… Ant šio kalno (tada jis buvo plikas) senelis būdamas vaiku ganė karves ir „ant akmenų matė degant“. Išsigandęs, kad kas „neišlįs­tų daugiau“, nusivarė gyvulius žemyn. Kai po daugelio metų pašnekovė tai papasakojo savo vyrui, tas nuėjęs pavartė tuos akmenis, bet nieko nerado.

Eidama į darbą sandėlyje, pašnekovė atkreipdavo dėmesį į nedidelius lyg žmogaus ranko­mis supiltus kalnelius. „Maž kai čia buvo tiek daug sumušta, la­vonus laidojo?..“ – darė prielai­dą rukliškė.

Ant Ruklių piliakalnio jau­nimas anksčiau per Jonines kūrendavo laužą. Į šventę su­sirinkdavo kelių kaimų gy­ventojai. Kai J. Šapokaitė dirbo sandėlininke, senas bi­bliotekos vedėjas Povilas Ra­melis pasakojo merginai, kad ant kalno rado daug akmeni­nių sviedinių, kurių parsinešė ir namo.

Visai netoli piliakalnio yra kalnas, Mergakalniu vadina­mas. Pasakojama, kad senais laikais baudžiauninkas nuėjo pas poną prašyti leidimo ves­ti mergiotę. Tačiau tas pasiliko merginą, turbūt permiegojo su ja, o ši ant kalno pasikorė.

Iš Prancūzijos buvo atvykę žmonės iškasti Napoleono lo­bio. Pagal žemėlapį ieškomos vietos orientyrai turėjo būti upelis, dvaro (Degsnio) kam­pas ir akmuo su iškalta pasa­ga. Tačiau ieškotojai nerado akmens, sakoma, kad jis buvo panaudotas dvaro priestato pa­matui. Nors duobių prikasi­nėjo daug, ieškojimai vaisių nedavė. Apie tai J. Ramoškie­nei pasakojo kasti pasamdytas žmogus.

Šalia kalbintos moters tėviš­kės yra Stumbros pieva (ji so­vietmečiu buvo užtvindyta), už jos – Raudonoji, kita – Vajesa.

Pradinukų streikas

Iš pradžių, kol Rukliuo­se nebuvo mokyklos, šio kai­mo vaikai pėdindavo tris ki­lometrus į Sudeikius, todėl pašnekovė pirmą ir antrą kla­ses baigė Sudeikiuose, trečią–ketvirtą jau Rukliuose, o į Su­deikius vėl sugrįžo pabaigti septynmetės.

Kaip vaikai buvo prisirišę prie Ruklių pradinės moky­klos mokytojo Antano Šedui­kio, atskleidžia rukliškės pa­sakojimas. J. Šapokaitė buvo bebaigianti ketvirtą klasę, kai pavasarį mokytojas vaikams pasakė: „Mane ima armijon. Tai koks kinas pakiš kur po kelmu…“ O mergiotės kad ims balsu raudoti – taip gaila gero mokytojo! Rytojaus dieną ar­kliu atvažiuoja nauja moky­toja – Bražėnienė. Vaikai sėdi lauke, neina vidun, jiems ne­reikia šitos mokytojos, jiems reikia Šeduikio. Tačiau sena mokytoja nepasimetė, pasa­kė atvažiavusi ne mokyti, o su vaikais žaisti – taip pama­žu mažuosius prisimonijo. Nors ir išgąsdino savo moki­nius, iš sovietų armijos A. Še­duikis grįžo, mokytojavo Ute­noje. Pašnekovė sakė gavusi iš jo ne vieną laišką.

Atsiminė rukliškė ir pirmą dieną, kai pamatė visų mylėtą mokytoją. Rugsėjo 1-ąją moki­niai sėdi, laukia mokytojo. Pro gonką įeina A. Šeduikis. Atida­ro duris ir stovi. Nieko nesako. Berniokai aukštesni už mokyto­ją, visi mislija, kas čia bus. Po kiek laiko vyras klausia: „Vai­kai, būsiu jūsų mokytojas, ar gerai?“ Visi „atgiedojo“, kad gerai.

J. Ramoškienė užsimi­nė, kad kai kurie sesers Onos klasės draugai vėliau tapo ži­nomi: Romas Pakalnis (ekolo­gas, visuomenės veikėjas), Ju­lius Kruopis (matematikas)…

Sūnus, kelmu pavirtęs

Rukliškė pasakojo, kad Gie­drio ežere nuskendo tėvo bro­lis Antanas. Kai iškvietė narus, atvažiavęs „kažkoks ruskis“ priėjo prie vandens ir pasakė „Eto more“ (liet. „Tai jūra“). Ežeran nelindo. Kūną rado tė­vas. Susapnavo, kad visą eže­rą išgraibęs ir tik vienoj vie­toj kelmą ištraukęs. Nuėjęs į tą vietą ir rado sūnų. „Senelis prašė, kad neitų žvejoti, o jis labai mėgo meškerioti… Ma­tyt, ar žuvį tvėrė, ar ką, iškri­to iš laivelio… Pakrašty… O plaukti mokėjo, per visą eže­ro platumą perplaukdavo…“ – kalbėjo moteris.

Liepos mėnesį, kai Su­deikiuose vyko Elžbietos kermošius, Sinicinaitės vyras Drebulis įplaukė ir paskendo. Gyvybę čia prarado ir pašne­kovės dukters bendraklasis. Kalbama, kad ežeras turi po­vandeninių sūkurių.

Anot J. Ramoškienės, iš Gie­drio per Juodlankius (Juodalun­kius) galima išplaukti į Alaušo ežerą. Jaunystėje Sudeikių var­gonininkas iš miestelio atpluk­dydavo merginas namo.

Pašnekovės teigimu, tiek vasarą, tiek žiemą rukliškiai traukdavo tinklus, jiems vado­vavo iš svetur atvykęs Palamie­jus Sinicinas su giminaičiais. Apsigyvenęs pas Kazakevi­čius, netruko vesti šeimininko dukterį. Žūklauti mėgo ir J. Ra­moškienės vyras Petras, Valde­maras Bislys, Algis Baraišis. Jei moters tėvas nemėgo van­dens, „bijojo ir ežero“, jo bro­lis Alfonsas, J. Ramoškienės krikšto tėvas, pažvejoti atva­žiuodavo net iš Kauno.

Kryžius nuo vaidenimosi ir pagrobta skulptūra

Anot J. Ramoškienės, Ru­klių kapinėse yra palaidotas jos vyro senelis Liudvikas Ra­moška su žmona ir jų dukra Veronika Korsakienė bei jos dukra Marijona Gintautienė.

Moters teigimu, cementinis kryžius su užrašu „Ruklių mo­terų auka“, dabar stūksantis kaimo kapinėse ant Baurienės ir jos vaikų Danutės ir Vytauto kapo, anksčiau stovėjo pake­lėje, tačiau sovietiniais metais statant kuro bazę, jis buvo iš­keltas. Ankstesnėje vietoje jis buvo pastatytas todėl, kad ten vaidenosi.

Prie Giedrio ežero stovė­jo Jono Nepomuko skulptūra. Kaip įprasta – aukštai iškelta. Kas ją išdrožė, pašnekovė nega­lėjo pasakyti, tačiau ji žino, kaip skulptūra dingo: „Matė Korsa­kienė. Atvažiavo sunkvežimis, sustojo. Vienas vyras pakėlė kitą, nulaužė skulptūrą ir išsive­žė.“ Tai nutiko sovietmečiu.

Rukliuose vešėjo didelė liepa, į ją buvo įkeltas „keturkampas namelis“ su Švč. Mergelės Ma­rijos statula. Per Kryžiaus die­nas žmonės nuo moterų aukos kryžiaus eidavo į kapines, iš ten patraukdavo „in švintų Jonų“ ir galiausiai – prie Švč. Mergelės Marijos. Tačiau kryžavomis vis­kas nesibaigdavo – paskui ei­davo majavon, kuri vykdavo Šapokų kamaroje. Kryžių die­nos vykdavo, kai rukliškė dar buvo „nekokia, neženota“. Ša­pokų sodyboje auga du ąžuo­lai, ant vieno iš jų kabindavo palyčią (noragą), kurią daužy­damas pašnekovės brolis kvies­davo tikinčiuosius melstis. Ku­nigo pareigas atlikdavo dabar Kaune gyvenanti Ona Leipuvie­nė. Ji skaitydavo maldas, o gies­mes užvesdavo gražaus balso savininkė Adelė Mališauskaitė.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas