Kuktiškių miestelyje išgydyta difterija sutvirtino profesoriaus tikėjimą medicina

Tęsiame pokalbį su Vilniaus Gedimino techni­kos universiteto prof. habil. dr. Algirdu Vaclovu Valiuliu. Kaip rašėme praėjusioje dalyje, pašneko­vas – Kuktiškių miestelį aprašiusio kraštotyrinin­ko Kazio Valiulio sūnus. Jis pasakojo apie Kuktiš­kių įvykius taip, tarsi jie būtų įvykę prieš savaitę. Toliau – ne vien apie partizanų vadą, kuris kvietė­si žmones pasikalbėti. Gyventojų galbūt juokais pa­kurstytus sovietų armijos karius, kirpėją bei senovi­nius difterijos gydymo metodus.

Sovietų karių susidūrimas

Valiulių šeima gyveno toliau nuo miestelio. Ten, kur veda kelias į Tauragnus – netoli nuo vadinamojo Urbano dvaro. Jo pagrindiniai pastatai per karą sudegė. A. V. Valiulio vaikystės sodyba seniai parduota – ten įsi­kūrė kiti. „Kartą į senuosius na­mus buvo nuvykęs mano brolis. Jis norėjo tik prisiminimais pa­sidžiaugti. Tie žmonės nenorėjo nieko pasakoti. Nepavyko jam gražiai pasišnekėti, – užsiminė pašnekovas. – Mano prisimini­muose netoli sodybos stūksojo didelis kalnas. Dabar nuvykus į tą vietą tarsi viskas pasikeitę – ir tas kalnas mažiukas, ir miš­kelis visai nedidelis.“ Profeso­rius pasakojo, kad ant to kalno po karo kareiviai statė triangu­liacijos bokštą – buvo atliekami geodeziniai matavimai žemėla­piams. Kariai gyveno Valiulių namuose. Anuometinis vaikas prisiminė, kaip šie retkarčiais pavaišindavo amerikietiškais konservais. „Vieną naktį jie la­bai sukruto ir triukšmavo. Mies­telyje stovėjo kariuomenės įgu­la, kurios kariai apsupo mūsų namą. Jie nebuvo informuoti, kad čia gyvena kiti kareiviai. Pasirodo, kažkas miestelyje pa­sakė, kad namuose partizanai. Šaudyti nepradėjo – išsiaiški­no, kad tai irgi kareiviai, tik kiti. Nežinia, kuo tai būtų pasi­baigę“, – konstatavo jis.

Bekojis Stalinas ir parašai krauju

A. V. Valiulis teigė, kad apy­linkėse partizano nė vieno ne­matė, tačiau tėvas yra pasakojęs, kad kai apskrityje dirbo agrono­mu, teko su jais susidurti. „Par­tizanai neskyrė man kokių nors konkrečių užduočių, bet ir ne­paleido iš savo akiračio. Kar­tą partizanų ryšininkas praneša: Treiniui Jonui (Jasiui), matinin­kui Sirgėdui ir man atvykti į nu­rodytą vietą. Iš bunkerio išėjo aukštas vyras civiline apranga, mus, pasisveikinęs, pakvietė į vidų. Šį vyrą mačiau pirmą kar­tą: tai buvo jų vadas, uteniškis Lietuvos karininkas Vladas Mi­kulėnas. Iš laikysenos, manie­rų ir kalbos jautėsi, kad jis išsi­lavinęs vyras. Kalbėjo santūriai ir glaustai. Svarbiausia, iš ma­nęs norėjo sužinoti apie žemės ūkio kooperacijas, apie jų užda­vinius“, – savo prisiminimuo­se rašė Kazys Valiulis. Jo sūnus pastebėjo, kad buvo girdėjęs iš kitų, jog žmonės ten pasirašyda­vo krauju. „Bet nežinau, ant ko jie galėjo pasirašyti. Tėvas nie­ko man neprasitarė. Turbūt dėl to, kad negalėjo nieko pasako­ti“, – neabejojo pašnekovas, ku­ris pats kartą yra gavęs lupti dėl to, kad iš partizanavusių kaimy­nų Salickų vaikų išmoko dai­nelę. „Sėdėjau šalikelėje ir dai­navau: „Mačiau dangų, mačiau rojų, mačiau Stalinų be kojų…“ Kaimynas išgirdo ir įspėjo tė­vus – už tokius dalykus galė­jai staigiai į Sibirą išbildėti. Jei­gu vaikas taip šneka, vadinasi, visi taip šneka“, – kalbėjo pa­sakotojas. Anot profesoriaus, jo agronomas tėvas nedaug lai­ko praleisdavo namie, nes buvo užsivertęs darbais. „Vartydamas tėvo prisiminimus sužinojau, kad visko labai trūko, net lei­dimą valstiečiui nusipirkti plū­go noragą išrašyti galėjo tik at­sakingas asmuo.“

Apie mamą – mažai žinių

Profesorius sakė, jog apie savo mamos Stasės Valiulienės (Kotavičiūtės) šaknis žino ne­daug. „Ji nebuvo lietuvė. Kar­tą varčiau latvišką pasą – ten ji buvo Kotovič. Mama kilusi iš Daugpilio. Kartą, apie 1952 m., važiavome pas jos gimines Baltarusijoje – jie gyveno kaž­kur prie Vidžių. Ji nieko nieka­da nepasakodavo, – apgailesta­vo jis. – Ant močiutės antkapio iškalti tokie pat metai, kaip ir mamos gimimo, tačiau mama niekada neatskleidė, ar ji mirė gimdydama, ar vėliau susir­gusi.“ Pašnekovo tėvas tarna­vo Lietuvos kariuomenėje. Kai Vilnius buvo grąžintas Lietu­vai, jų dalinį perkėlė į Vilnių, o pasibaigus tarnybos laikui K. Valiulį įdarbino Lietuvos policijoje. Ten jis tvarkė gyven­tojų registracijos dokumentus. Policijoje A. V. Valiulio tėvai ir susipažino – abu dirbo toje pa­čioje įstaigoje.

Kirpėjas? Avių kirpimo žirklėmis!

Paklaustas apie Kuktiškių miestelio įdomybes ar atmin­tyje pasilikusius gyventojus, A. V. Valiulis sakė, jog jam įsi­minė J. Treinys, rašytojo Pra­no Treinio tėvas, kurį aplinki­niai vadino Jasiumi. „Jis buvo šposininkas, labai bendraujan­tis, mėgstamas žmonių. Už­kalbindavau: „Treiny Jasiau!“ Jam atsakius „ką?“ sakyda­vau „tabaką!“. Abiem buvo juokinga. Ir dabar nežinau, ką šis žodis reiškė, gal iš ka­reivių išmoktas žodis „soba­ka“. Pokario laiku dar prisime­nu žydų tautybės kaulų, odų ir šerių rinkėją, kuris važinėda­vo po kaimą. Surinkęs, matyt, gabendavo į supirkimo punk­tą“, – tęsė pasakotojas. Ar­timi Valiulių kaimynai buvo Kratuliai. Jie augino dvi mer­gaites – Mildą ir Nijolę. Šali­mais buvo Meškauskų sodyba. Jie vaikų neturėjo. „Kai nuei­davai, Meškauskienė pavaišin­davo sviestu užtepta kaimiškos duonos rieke. Duonos buvo ir namuose, bet kaimynės duo­ta būdavo daug skanesnė“, – prisiminė pašnekovas. Jo atmintyje išliko ir prie Nepri­klausomybės paminklo gyve­nęs kirpėjas, vaikus kirpdavęs avikirpėmis žirklėmis – kitų, matyt, neturėjo. „Su styran­čiais kuokštais atrodydavai kaip avinėlis. Iš pradžių bū­davo negražu, bet kai plaukai paauga – nebesimato, – teigė A. V. Valiulis. – Dar mūsų namuose kurį laiką gyveno va­žinėjantys siuvėjai, kurie per­siūdavo senus arba daug dė­vėtus rūbus. Man iš motinos palto pasiuvo paltelį. Buvo ne­paprastai didelė gėda, kad ber­nioką moterišku paltu aprengė. Mama pati turėjo „Zinger“ siu­vimo mašiną, bet jeigu reikė­davo ką sudėtingesnio pasiū­ti ar persiūti, siuvėjas greičiau darbą atlikdavo…“

Išlikusi gatvinio kaimo struktūra

„Kuktiškių žmonės buvo ir te­bėra šviesūs, darbštūs, teisingi, sąžiningi. Karas, gaisrai siaubė miestelį, bet jį vėl greitai atsta­tydavo. Visi pažino vienas kitą, vadinosi vardais, žinojo vie­ni kitų darbus, pomėgius, vie­nas kitam padėdavo darbe, ypač varge, nelaimėje, drauge links­minosi šventėse, vestuvėse – buvo kaip viena šeima. Per pa­skutinį pusšimtį Kuktiškės labai pasikeitė: elektra nušvietė mies­telio ir vienkiemių trobas, „stan­cijos“ virto gražiais kambariais, žmones jungia telefonas, švie­čia televizorių ekranai, asfal­tas išdžiovino kelio purvą…“ – savo prisiminimuose rašė K. Valiulis. Pasak jo sūnaus, ir tada, senovėje, ir dabar žmonės užsiima žemės ūkiu, veši tie pa­tys augalai, tik anksčiau gyven­tojai buvo sėslesni. Dabar daug naujakurių, kuriuos mažai kas sieja su miesteliu. „Nėra natū­ralaus kartų pasikeitimo – pri­siminimų, tradicijų perdavimo. Bet kai nėra vaikų – kam per­duosi. Tačiau dabar gyvenimas akivaizdžiai geresnis. Prie kie­kvienų namų stovi mašina ar net kelios, – pamąstė, prisiminęs, kaip pavasarį galėdavo žaisti išsemtame, tuščiame aruode. – Kuktiškės – tai nelabai derlin­gos žemės kraštas, todėl ir ne­turtingo miestelio pavyzdys. Miestelio pastatai pastatyti iš to, ką žmonės turėjo. Daugiausia iš medžio. Mediniai namai, sulau­kę daugiau kaip šimto metų, su­nyksta. Istorija išlieka tuomet, kai ji išsaugota ilgaamžiškes­nėje medžiagoje – akmenyje ar plytoje. Pavyzdžiui, akmens ir mūro Saldutiškio miestelio dva­ras. Dar ir dabar galima pama­tyti mūro pastatą. Jis atrodo ge­rai. Medinės Kuktiškės neturėjo seno mūrinio dvaro centro. Išli­kę tik keli akmens ir mūro buvu­sių dvarų ūkiniai pastatai. Mies­telio niekas neplanavo, o plėtėsi jis pagal tuometinius kelius, to­dėl ir dabar centre dar matoma vietomis išlikusi gatvinio rėži­nio kaimo struktūra“, – kalbėjo pašnekovas.

Matė kuktiškiečių tremtį

Po kraštotyrininko mirties, at­radę šūsnį ranka rašytų K. Va­liulio sąsiuvinių, artimieji nu­sprendė išleisti knygą. Anot A. V. Valiulio, kas užrašyta, taip greitai neprapuls ir nepranyks tarsi nieko nebuvę. „Kartais žmonės prisiminimams neskiria dėmesio, nenori rašyti. Natūra­lu, kad keičiantis kartoms daug kas užsimiršta, todėl raštu pa­minėti įvykį ar žmogų yra svar­bu, nes taip tas įvykis ar žmogus yra savotiškai įamžinami“, – teigė jis. Pašnekovas prisiminė matytą kuktiškiečių tremtį. Jis bei kiti tądien iš pamokų anks­čiau paleisti vaikai, nubėgę prie bažnyčios, stovinčio sunkveži­mio kėbule pamatė ir sėdinčius savo klasės draugus. Vaikai su­prato, kad vyksta kažkas bai­saus. 2014 m. Kuktiškių mies­telio parko atidarymo iškilmių metu profesoriui teko trumpai pasikalbėti su vienu žmogumi, tų dienų masinių tremčių auka. Buvęs tremtinys nenorėjo atvi­rauti ir prisiminti patirto siaubo.

Maldos difterijos neišvarė

A. V. Valiulio teigimu, visgi senajame kaime tikėjimas moks­lo šviesa buvo gyvas. Vaistai nuo dabar beveik išnykusios difteri­jos pasakotojui anuomet išgelbė­jo gyvybę. Tokia patirtis, pasak jo, sutvirtina tikėjimą mokslu, o po karo medicinos pagalba buvo labai ribota – daug vaikų sirgda­vo ir mirdavo. „Susirgus, kaimy­nės motinai patarė: „Panešiok vaiką per devynis kalnus, kal­bėk tiek ir tiek maldų ir tai pa­dės.“ Mama tą darė, bet man buvo dar blogiau. Laimei, tuo­met Kuktiškėse ji gavo reto to laikais penicilino – žmonės tetu­rėjo vieną ampulę ir ja pasidali­jo. Suleisti vaistai man, ko gero, išgelbėjo gyvybę! Negali atsiste­bėti, kai dabar, jau XXI amžiuje, yra žmonių, kurie netiki mokslu ir kuriems už jų gelbėjamą gyvy­bę valstybė dar turi siūlyti kokią nors priemoką. Matyt, visais lai­kais buvo ir ateityje bus žmonių, kuriems mokslas davė ar duos žinių, bet nepridėjo ar nepridės proto“, – stebėjosi pašnekovas.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas