Kūdikystė XX a. pradžios Kuktiškėse: vietoje buteliuko – tuščias degtinės butelis

Ir laikai pasikeitė, ir vaikai – Kuktiškių kiemuose nesigirdi gaudynių klegesio, o stumiamą kūdikio ve­žimėlį XXI a. gatvelėse išvystame rečiau, tačiau apie pačių mažiausių vietinių gyvenimą XIX a. pabaigo­je bei XX a. pradžioje daug informacijos gali suteikti Kazio Valiulio knyga „Kuktiškių žemės balsas“ (išlei­do BĮ „Baltijos kopija“, Vilnius, 1999 m.). Tie, kurių vaikystė pralėkė Kuktiškėse, geriausiai juto anuometį pasaulį be elektrinio paspirtuko, įmantraus plastiki­nio žaislo ar be greitosios medicinos pagalbos automo­bilio žaidimų metu įsipjovus ranką. Miestelio kamarų prieblandą prisodrindavo iš kartos į kartą perduo­damų prietarų šnabždesiai. Straipsnyje remiamasi K. Valiulio knyga, jo užrašytais faktais, kuriuos buvęs Kuktiškių vaikas paliko ateities kartoms.

Prietarai, turėję prasmę

Knygos autorius, panardinda­mas skaitytojus į senovę, pasako­ja apie daugelio kuktiškiečių, tarp jų ir savo, vaikystę. Jis pabrėžė, kad nors dauguma šeimų buvo gausios, į pasaulį ateisiantis dar vienas kūdikis būdavo laukiamas bei sutinkamas su džiaugsmu. „Mes – tik vaikais ir bagoti. Bie­dnam Dievas nedavė turto, užtat davė vaikų. Tokie ir panašūs prie­žodžiai ir patarlės rodo liaudies požiūrį į gausias šeimas, mei­lę vaikams“, – susiejo jis. K. Va­liulis teigė, kad šeima, kurią ne­trukus papildys dar vienas narys, nesigarsindavo – naujos gyvybės žinią saugodavo artimiesiems. Tuo pačiu jis pripažino, kad šį faktą nuo visa žinančių aplinki­nių buvo sunku nuslėpti. Gimęs kūdikis būdavo „įsupamas“ į tuo­metinę aplinką – kad būtų gyvas bei sveikas, tėvai pasitelkdavo prietarus, kurių naudą, autoriaus duomenimis, dabar pripažįsta ir mokslas. „Motinos neigiamos emocijos – išgąstis, pasibjaurėji­mas, piktumas, pavydas, kerštin­gos mintys – neigiamai veikia ir kūdikio psichiką. Motina turėjo būti dora, rami, rimta. Juk kuri gi motina norės, kad jos vaikas tu­rėtų gaisro dėmę, kad jam dvok­tų iš burnos, būtų su perskelta lūpa? Todėl ji stengėsi nežiūrėti į gaisrą, neiti pro padvėsusį dvo­kiantį gyvūną, nelipti per tvorą, nesipykti su kaimynais ir t. t.“ – aiškino K. Valiulis.

Vystyklams – minkšti skudurėliai

Autorius užsiminė, kad ant motinystės slenksčio atsidūru­sios moterys kaupdavo minkštos medžiagos atraižas (nudėvėtus marškinius, paklodes), kad vaike­lis turėtų vystyklų. „Sako, kad ki­tos, vos ištekėjusios, tokius dra­bužius dėdavosi į skrynios dugną, sakydamos – bus vystyklams“, – rašė kraštotyrininkas, pasak ku­rio, kūdikius suvystydavo labai kietai. „Ištiesdavo žemyn ranky­tes, jas suvyniodavo, paskui iš­tiesdavo kojytes – susukdavo tvirtai į vystyklus, o paskui visą vaikelį apvydavo valiniu ir suriš­davo (panašiai kaip dabar subin­tuoja). Vaikas pasidarydavo kaip kočėliukas. Sakydavo, kad taip kietai suvystytas auga tiesus, ne­iškrypsta nugara, kojos, o be to, geriau miega. Iš to kilęs ir priežo­dis: miegojau kaip suvystytas (ge­rai), – pasakojo rašytojas ir paaiš­kino, kad valinys tai kelių metrų ilgio bei maždaug 15 cm pločio juosta, kurios vienas galas dvi­šakas. – Mažas vaikas gulėdavo lopšyje. Tai keturkampė pailga, iš lentelių sukalta dėžė, kampuo­se su skylėmis, už kurių užner­tos virvės. Lopšys kabo ant lin­gės, perkištos ar parištos prie balkio. Į lopšį įdėtas šiaudų ar šie­no čiužinėlis, apklotas paklodėle. Turėdavo porą čiužinėlių: vienas džiūdavo ant tvoros, žiemą – ant pečiaus, o kitas – lopšy. Lopšys apdengtas paklode, kaip palapi­nė, kad musės vaiko nekąstų ir blogos akys nenužiūrėtų. Lop­šys būdavo prie motinos lovos, kad ji ir naktį galėtų supti ar pri­žiūrėti vaiką. Lopšio apačioje pri­taisyta virvės kilpa, į kurią įkišus koją, galima vaiką supti. Ranko­mis ką nors dirba – siuva, verpia, o koja supa. Vaikas taip įprasda­vo supamas, kad kitaip ir neuž­migdavo. Supdamos dainuodavo lopšines, daugiau improvizacinio pobūdžio: čiūčia liūlia mažučiu­ką, gražučiuką, sūnaitėlį, dukte­rytę, aukso žiedą, rūtų kvietką ir t. t.“

Namų gamybos čiulptuke – iškramtyta duona

Autorius rašo, kad vaiką kuk­tiškiečiai prausdavo geldoje, jo žodžiais tariant – niekotėlėje, į kurios vidų įklodavo vystyklų. Jo žiniomis, kūdikį paprastai žindy­davo iki vienų metų amžiaus ir la­bai gailėdavo, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių reikėdavo nu­traukti natūralų maitinimą. Vie­toje čiulptuko nakčiai tėvai nau­dojo skudurėlį, kuriame būdavo iškramtytos duonos bei cukraus. „Vėliau girdydavo pienu iš love­lio su speneliu, aprištu drobe, arba iš buteliuko. Buteliukus labai tau­sodavo, saugodavo, kad nesudau­žytų. Jei namuose kas gerdavo degtinę, tai buteliukas pasilikda­vo vaikui“, – prisiminė K. Valiu­lis, toliau pažindindamas skai­tytojus su mažylio primaitinimu šeimos valgomu kietesniu mais­tu. Autorius rašė, kad anų laikų šeimininkės kūdikiams virdavo kruopų košes, pagardintas pienu ir sviestu, duodavo pačiulpti la­šinio gabalėlį, pagraužti obuolio.

Ir mergaičių, ir berniukų suknelės

Pasak K. Valiulio, kūdikio tūp­čiojimas, judrumas šiose apylin­kėse buvo laikomas sveikatos požymiu. Jį, dar nevaikštantį, sta­tydavo į stovylą, kuriame mažy­lis galėdavo demonstruoti savo judėjimo įgūdžius. Kūdikio rai­da, regis, buvo apipinta iš kartos į kartą perduotais pastebėjimais – sakyta, kad mergytė pradeda juoktis sulaukusi keturių savai­čių amžiaus, o berniukas dviem savaitėmis vėliau. Jau nebevys­tomam, kiek vyresniam kūdikė­liui pasiūdavo marškinius arba suknelę, kurią šis nešiodavo net kelerius metus. Suknelę dėvėda­vo ne tik mergaitės, bet ir berniu­kai, kurie savo pirmąsias kelny­tes gaudavo tik sulaukę penkerių ar septynerių metų amžiaus. Ava­lynė taip pat būdavo rankų dar­bo ir, nors vaikas vasarą bėgioda­vo vien basas, stropios miestelio motinos šaltesniam metų laikui numegzdavo ir kojines, ir batu­kus, kuriuos, pasak autoriaus, va­dindavo paputėmis.

Vaizduotės galia ir sviedinys iš karvės plaukų

Akivaizdu, kad senovės vai­kų ir tėvų gyvenime svarbų vai­dmenį atliko vaizduotė, be ku­rios nebūtų buvę nei savadarbių papučių, nei žaislų, kurių, pasak kraštotyrininko, vaikus išmo­kydavo pasigaminti tėvai. Vai­kų žaidimai – tarsi suaugusiųjų buities atkartojimas. „Žaisdavo žiemą ant pečiaus su balanėlė­mis, darydavo iš jų kryželius, su molio gabaliukais, su pupo­mis ir žirniais – tai jų karvės, avys ir kiti gyvuliai. Iš skare­lės ar kitokių skudurėlių mamos padarydavo mergytėms lėles. Vasarą vaikai kapstėsi smėly­je, iš drėgno smėlio statėsi pe­čius, namus, apsodindavo „me­džiais“, aptverdavo „tvoromis“. „Pečiuje“ kepdavo „duoną“. Sviedinį pasiūdavo iš skudu­rų arba didesni vaikai nusivel­davo iš besišeriančios karvės plaukų. Išsidžiovindavo kiau­lės pūslę, į kurią pripildavo žir­nių – tai barškutis. Žirnių pilda­vo į žąsies stemplę – išeidavo lyg barškantis riestainis. Labai paplitęs buvo žaidimas akme­niukais, kurio būdavo daugybė variantų, – rašė autorius, var­dydamas šiandienos ausiai neį­prastus žaidimų pavadinimus. – Žaidė pleikų, laptų, kiaulę varė, čižiką mušė ir kitus neįmantrius žaidimus.“ Pasak K. Valiulio, dar kalbėti besimokančiam vai­kui pirštų pavadinimai būdavo įvardijami konkrečiais vardais. Fantazuojant piršteliai tapdavo indais. Mažąjį vadino šaukščiu­ku, bevardį – puoduku, didįjį – bliūdžiuku, smilių – pavoriuku. Nykščiui teko duonos kampe­liuko pavadinimas.

Nemokė tik sveikintis ir atsiprašyti

Pasaulio pažinimas, gėrio bei blogio supratimo ugdymas, kaip prisiminė K. Valiulis, vyko per sekamas pasakas. „Lapei blo­gai pasibaigė, ko ji visus skriau­džia, apgaudinėja“, – paaiškino rašytojas. – Nuo pat kūdikystės pamažu buvo skiepijami gėrio idealai, baisėjimasis blogiu. To­dėl ir gyvenime drausdavo ka­muoti kačiuką ar šuniuką, kan­kinti vabalą, musę, liepdavo vienam su kitu pasidalyti, mylė­ti mažesnį broliuką, jo nerėkdy­ti, jam duoti, iš jo neatimti, ne­mušti, neskriausti.“ Įdomu tai, jog nors, autoriaus duomenimis, vaikus mokydavo padėkoti vy­resniems, gerbti juos, nesijuokti iš senelių, dviejų dalykų – svei­kintis bei atsiprašyti – jų nemo­kė. „Todėl gatvėje ar kelyje vie­ni kitų nesveikindavo, ką bloga padarę, neatsiprašinėjo, tik rei­kalavo, kad baudžiamas pasiža­dėtų daugiau taip nedaryti“, – dėstė jis.

Nemėgstami vaikų darbai

Rašytojas teigė, kad jau nuo septynerių metų vaikai pradėda­vo ganyti gyvulius. Šis darbas, anot jo, buvo itin nemėgstamas, tad vyresnieji laukdavo, kol ga­nymą perims jaunesnis brolis ar sesuo – ganydavo ir berniu­kai, ir mergaitės. Vaikai laukda­vo, kol paaugs – geriau jau dirb­ti sunkesnius vyresniųjų darbus, kad tik neganytų… Nemėgdavo, pasirodo, jie ir plunksnų pagal­vėms plėšyti. Šį darbą dirbda­vo žiemos metu. Pasak K. Va­liulio, plunksnas plėšydavo ir maži, ir dideli. Vaikai prigalvo­davo būdų, kaip plunksnų krūvą sumažinti – nemačiomis paleis­davo jas baltame žiemos kieme pavėjui arba pakišdavo daugiau plėšymo „kompanionui“, kuris, žinoma, pykdavo, tad bandy­mas baigdavosi konfliktu. „Įdo­miau būdavo plėšyti, jei ateida­vo vakarais koks nors dėdė ar teta, kaimynas. Išgirsdavo nau­jienų, naujų pasakojimų, nes iš saviškių vaikai jau visa po ke­lis kartus būdavo girdėję. Ypač įdomūs būdavo pasakojimai apie vaiduoklius. Ir visi jie bū­davo tikri įvykiai, atsitikę tam ir tam, pažįstamiems, kaimynams, jų dėdėms ir seneliams. Vaikai sužinodavo, kokiose pirkiose ar klojimuose vaidenosi, kuo pasi­vertusius velniukus žmonės su­tikdavo, kaip visą naktį ar net dieną jie žmones vedžiodavo“, – prisiminė autorius. Po tokių pasakojimų „terapijos“ motina migdydavo įsibaiminusius ma­žuosius, nes šiems kiekvienas tamsesnis trobos kampas atrodė pilnas kapinių numirėlių, baidy­klių, velnių…

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas