Viena iš nedaugelio Ruklių senbuvių Julija Ra­moškienė (Šapokaitė) gyvena labai sename name, turinčiame ilgą istoriją. Nepaprastos atminties mo­teris daug papasakojo ne tik apie kaimą, bet ir apie savo senelį, tarnavusį paskutiniam Rusijos carui Nikolajui II, jo grįžimą į gimtąjį kaimą, ankstyvą tėvo mirtį.

Pranykusi namų šlovė

J. Ramoškienė teigė, kad na­mas, kuriame ji gyvena nuo 1972 metų, yra „neteisingas“, t. y. neatitinka savo pirminės statybų „kryžavinės“ formos – buvo du gonkai, iš kurių išli­ko vienas. Kitą visai apgriuvusį Ramoškai nugriovė. Aplink ce­mentinius laiptus stovėjo gele­žiniai suolai.

Namas, anot pašnekovės, statytas tūkstantis aštuoni šim­tai kažkelintaisiais, kai turtin­giesiems buvo leista pirmie­siems išsikelti iš kaimo. Toks buvo ir šių namų statytojas bei savininkas Antanas Drobe­lis, gavęs šioje vietoje apie 40 hektarų žemės. Rukliškės tei­gimu, nors dabar aplink visur veši miškas, tada jo čia nebu­vo nė padujų. Drobeliai laikė daug gyvulių, sodyboje turė­jo pieninę, supirkinėjo pieną. Buvo ir didelis klojimas, ir po vienu stogu dvi klėtys, ir kal­vė. Kai atėjo rusai, Drobeliai išbėgo Kaunan, ten prisiglau­dė pas Drobelio seserį. Namą pasiūlė pirkti tokiam Pakal­niui, o kad šis neturėjo pinigų, tai kaip užmokestį kasmet im­davo papjautą kiaulį. Po kiek laiko mirė Pakalnio tėvo se­suo, aprašiusi sūnėnui namą Utenoje. Pakalnis namą par­davė kolūkiui, kuris čia apgy­vendino dvi šeimas. Svaigintis mėgstantys įnamiai sukūreno abi klėtis. „Kūreno kas degė. Ir klojimo skersines bolkas su­kūreno – štai kodėl jis vėliau griuvo“, – sakė J. Ramoškie­nė ir pridūrė, jog namus šie gyventojai taip nugyveno, kad net kampai prakiuro. Tuomet Povilas Ramelis, partinės or­ganizacijos sekretorius, ir pa­siūlė Ramoškams pirkti šią sodybą: „Jule, Petras (J. Ra­moškienės vyras – aut. past.) – toks darbštus! Pirkit Dro­belio namą, susitvarkysit, bus ir vaikams vietos.“ Tuo metu Ramoškai su šešiais vaikais glaudėsi pašnekovės tėviškė­je, tad priėmė pasiūlymą ir nu­pirko buvusią Drobelio sody­bą už 800 rublių. Kaip tiems laikams – pigiai. Žinoma, buvo likęs tik namas, klojimas ir „kaip reikiant prakūrintas“ tvartas…

Kiemą šluojantis caras

J. Ramoškienė pasakojo, kad jos senelis Povilas Šapoka tu­rėjo du brolius: Petrą ir Juoza­pą. Nusprendę pasekti iš kaimo į Peterburgą išvažiavusio užsi­dirbti Vėžinsko pavyzdžiu, Ša­pokos irgi patraukė į tuometinę Rusijos sostinę. P. Šapoka buvo aukštas žmogus. Kartą jį žings­niuojantį gatve sustabdęs kaž­koks caro pareigūnas pakvietė dirbti pas valdovą. Jo apsaugi­niu senelis dirbo devyniolika metų. Gatčinoje (Rusija), ku­rioje buvo Rusijos carų vasa­ros rezidencija, senelis su šei­ma ir gyveno. Tiesa, iš pradžių žmoną su pirmagimiu Antaniu­ku buvo palikęs pas jos brolį ne­toli Užpalių, o paskui, kai gavo nuolatinį butą, atsigabeno ir šei­mą. Gatčinoje gimė Povilas, Al­fonsas, Mykolas ir Pranas (paš­nekovės tėvas). Gimė ir dukra Onytė, bet ji maža numirė.

Moteriai senelis pasakojo, kad „kai užėjo revoliucija, carą areštavo ir liepė šluoti kiemą“. Senelis pripuolęs norėjo per­imti valdovui nederantį darbą, tačiau bolševikų sargybiniai jį nuvarė šalin. „Caras nusišyp­sojo tiktai…“ – P. Šapoką cita­vo jo anūkė.

Carienė, vokietė, buvo la­bai gera. Kartą senelis prisnūdo prie pakajaus durų, išeina carie­nė: „Spy spy, Pavluša…“ (liet. „Miegok miegok, Pavluša…“). Pavluša persigando, pagalvojo, jei pasakys viršininkui, tai vis­kas – kaput! Bet viskas praėjo lyg niekur nieko.

Caras apsauginiui pasakojo ir pranašišką sapną: „Žinai, Pa­vluša, ką sapnavau? Kad guliu, o virš manęs ant plauko paka­bintas durklas. Ir aš bijau kvė­puot, kad šitas plaukas nenu­trūktų ir manęs nenudurtų.“

P. Šapoka buvo įsitikinęs, kad caraitė Anastasija kartu su visa caro šeima nebuvo nužu­dyta, nes buvusi labai smarki – nusodindavusi nuo žirgo ap­saugos vyresnįjį, pati jo arkliu šuoliuodavo per parką. Freilinų sušukuotus plaukus ištaršyda­vo ir lėkdavo per laukus, į aukš­čiausią medį įsikardavo. „Ti­krai ana pabėga, nevieriju, kad jų galėja suimt“, – senelio žo­džiais kalbėjo J. Ramoškienė.

Beverčių pinigų spindesys

Anot rukliškės, bolševikai bandė įkalbėti P. Šapoką per­eiti tarnauti jiems, tačiau šis nesutiko. Su šeimyna susi­ruošė namo, į Lietuvą. Kelias nebuvo lengvas – Rėzeknėje (Latvija) keleivius išlaipino, o jų vietoje susodino kareivius. Senelis vežėsi nebereikalin­gų caro lėkščių (jei bent vie­na lėkštė suduždavo, keisda­vo visą komplektą, mat visos privalėjo būti antspauduotos), pasidėjo prie traukinio karto­ninėj dėžėj, bet „kažkoks rus­kis kaip šoko ant tos dėžės ir viską sudaužė“. O dovanotus kostiumus saniutė išdalijo už maistą kaimo boboms.

Šapokai parsivežė daug pini­gų, naujutėlaičių (net čežančių) banknotų. Tik kas iš to – nu­vertus carą, pasikeitė pinigai… Gerai, anot pašnekovės, kad senelis turėjo auksinį kišeninį laikrodį ant ilgos grandinės, se­nelė – žiedų, grandinėlių… Tik už šitą auksą galėjo nusipirkti arklį, karvę ir susikurti šiokią tokią naujo gyvenimo pradžią. Taip pat padėjo ir draugiški sa­niutės broliai.

Šapokų didelį namą ulyčioj, netoli Giedrio ežero, pasidali­jo trys broliai: Povilas pasiėmė vieną trobos galą, Petras – kitą, o Juozapui liko medinis tvar­tas. Senelis naujajame sklype pirmiausia pasistatė klėtelę. Žemės nebuvo daug, nes vala­ką reikėjo dalyti į keturias da­lis. Juk dar ir sesuo Lietuvoje buvo likusi. Ji su motina žemę buvo atidavusi „rindavot ant pusės“, t. y. kažkas žemę dir­bo, o pusę derliaus atiduoda­vo šeimininkams. Taip iki su­grįžtant broliams jų gimdytoja su dukra ir išgyveno. Tiesa, sesuo Emilė jau buvo ištekė­jusi už Mikulėno į Radeikius (Daugailių sen.). Broliai, išar­dę gimtuosius namus, pasista­tė naujus trobesius naujai gau­tuose sklypuose. Trūkstamą pusę namo Povilas su kaimy­nų pagalba parsivežė iš Balčių (Tauragnų sen.). Namą staty­ti padėjo gabūs senelės broliai.

Dėdė Antanas išmoko bat­siuvio amato, vėliau iš bro­lio šio amato gudrybių išmoko ir brolis Povilas. Deja, Anta­nas mirė labai jaunas – sulau­kęs dvidešimt vienų nusken­do Giedryje. Jis vienintelis iš brolių buvo baigęs gimnaziją (Rusijoje).

„Miegantis“ tėvelis ir išdidi marti

„Tėvelis mirė liepos 5 dieną. Jam buvo 28 metai. Ir mama liko 28 metų. Man buvo pen­keri metai tą dieną, Onai – tre­ji, broliui – pusė metų“, – apie šeimą ištikusią nelaimę pa­sakojo rukliškė. Tėvas „prie vokiečių“ Daugailiuose dir­bo revizoriumi ar pan. Senelis parvežė mirusį sūnų vežimu. „Mama žviegt, o aš stoviu jos įsikibus. Tėvelis miega, ko čia verkt?“ – vaikystę prisiminė moteris. Atvežė jauną daktarą. Berods, Kviklį. Tuo metu jis dirbo Utenoje, atvažiuodavo ir į Daugailius. Vėliau tapo pro­fesoriumi, dirbo Vilniuje. Kvi­klys atliko skrodimą ir nusta­tė, kad trūko širdis – infarktas. Gydytojas namiškiams prasi­tarė, kad kartą šeimos galvą nuo mirties jau išgelbėjo, bet šįkart, deja, nebesuspėjo…

Į laidotuves buvo atvykę ir mirusiojo broliai: vienas dirbo geležinkelio depe, kitas – me­talo fabrike. Po laidotuvių jų tėvas, P. Šapoka, sako: „Žinai, Alpensiuk, lik, nebevažiuok Kaunan, padėk marčiai vargą vargti.“ Tas sutiko, bet atsisto­jo marti: „Ne, Alfonsai, atva­žiavai ir važiuok atgal darban, o jeigu tau reikia žemės, aš iš­eisiu pas savo tėvus – nesi­ženysiu su tavim.“ Alfonsas išvažiavo.