Kaip pyškančios Taklės staklės trukdė operos klausytis…

Mokytoja Stasė Maniušytė jau daugiau nei pen­kis dešimtmečius gyvena Kaune, tačiau grįžusi į tėviškę prakalba ta šnekta, kurią išmoko dar vai­kystėje. Moters atsiminimuose Juknėnai – dide­lis (60 sodybų) kaimas, galintis pasididžiuoti dai­ningais bernais ir gražiomis panelėmis. Jaunimas ruošdavo viešus vakarus, švenčių paminėjimus, gegužines.

Beverčių pinigų maišai

„Mano tėtė gyveno Rygo­je. Kai prasidėjo Pirmasis pa­saulinis karas, neteko darbo ir visų santaupų. Turėjo susi­taupęs pinigėlių ir ieškojo nu­sipirkti namo Rygoje, tačiau kadangi buvo labai išrankus, nespėjo. Tų carinių neberei­kalingų pinigų krūvos pas mus ant aukšto mėtėsi ilgai il­gai. Prasidėjus karui jis grįžo į kaimą, trys broliai pasidalijo tėvų žemę ir pasistatė namus. 1918 m. Tauragnuose buvo valsčiaus viršaičiu, paskui už­ėjus bolševikams, kaip bu­vęs viršaitis slapstėsi. Vėliau, Daugailiuose įkūrus valsčių, tapo šio valsčiaus viršaičiu. Paskui Daugailiuose dirbo ne­dideliame banke. Jokių moks­lų nebuvo išėjęs, gal tik baigęs pradinę mokyklą, greičiausiai Tauragnuose“, – pasakojo bu­vusio viršaičio dukra.

Moters senelis Jonas Maniu­šis, turėjęs du valakus žemės, anot anūkės, buvo „onaravas gaspadorius“. Vienas sūnus liko ūkininkauti jo troboje, kiti du išsikėlė už kaimo.

Ketvirto skyriaus egzaminai Šireikos namuose

S. Maniušytė sakė keturis skyrius baigusi Juknėnuose 1939 m., penktą–šeštą – Dau­gailiuose, o gimnaziją – Ute­noje. Anot moters, pradinė mokykla pirmiausia buvo vi­sai gretimame Pikčiūnų kaime, paskui ji atkelta į Pranciško (Pranciškaus) Maniušio, vė­liau į pašnekovės gimtuosius (Dominyko Maniušio) namus. Dar vėliau mokykla persikėlė pas Kazimierą Petravičių, ten ją baigė ir S. Maniušytė. Mo­kykloje kartais būdavo rengia­mi mažesnės apimties Vasario 16-osios paminėjimai, vykda­vo šokiai. Ji prisiminė, kad eg­zaminus ketvirtame skyriuje laikė Kubilių (Daugailių sen.) pradinėje mokykloje, Širei­kos namuose. Be juknėniškių, ten buvo tikrinamos ir mažų­jų radeikiškių bei spitrėniškių žinios.

Pirmasis pašnekovės moky­tojas buvo Pranas Katinas, po dvejų metų jį pakeitė Aleksan­dras Boguslauskas, o moky­klą baigė mokytojaujant Pa­kalniui. Pirmieji du mokytojai gyveno pašnekovės namuose, Pakalnis – Kubiliuose.

Skaudus žiužės bizūnas

Pašnekovės vaikystėje vai­kai žaisdavo klases, kvadra­tą, penkių akmenukų žaidimą, „kiaulės varymą dvaran“, „pa­skutinė pora bėga“, „trečias bėga“. Buvo ir toks žaidimas žiužė. Vaikai sustoja ratu, vei­du į rato vidų, rankos už nu­garos. Vienas su bizūnu, su­suktu iš rankšluosčio, veja kitą aplink ratą. Paskui netikė­tai kažkam į rankas įbruka šį bizūną. Vos tik gavusysis pa­junta savo rankose mušimo įrankį, tuoj ima pliekti savo kaimyną iš dešinės. Šis, norė­damas išvengti bizūno, bėga nuo mušiko ratu. Mušantysis sako: „Aina žiužė aplinkos, nieks nežina, kam induos.“

Žaisdavo juknėniškiai ir se­novinę ripką, kurios ritinį vai­kai vieškeliu varydavo per kaimą, taip pat „kavotynes“ su užkalimu („užkaltą“, „ažkal­tą“), kai sutartoje vietoje atbė­gęs besislepiantysis išsigelbsti nuo ieškotojo akies.

Sausakimši viešų vakarų klojimai

S. Maniušytė žino, kad Juknėnuose dar jos mamos jaunystėje jaunimas ruošdavo viešus vakarus. Pašnekovė de­biutavo viename iš jų, kai jai tebuvo ketveri. Tuomet klo­jimo prieblandoje ji išmok­ta prakalba turėjo pasveikinti daugybę žmonių. Kitame va­kare mergaitė buvo žiūrove. Renginys jos atmintyje įstri­go todėl, kad vienam iš vai­dintojų bevalgant nukrito ūsai. Anot pasakotojos, klojimai vi­suomet buvo sausakimši – tai rodė, kad žmonėms tokių ren­ginių reikėjo. Vieši vakarai vykdavo Ignasiaus Govedo (ten pirmą kartą scenoje pa­sirodė S. Maniušytė), Balio (Jono sūnaus) Maniušio (tada aktorius pametė ūsus), Juzos (Juozapo) Tumėno (čia buvo pastatyta Bronės Buivydai­tės „Stebuklingoji radasta“), Alekso Maniušio klojimuose.

Pasak mokytojos, tarpuka­riu veikusios jaunalietuvių ir šaulių organizacijos turėjo po keletą narių ir Juknėnuose. Jie (ypač šauliai) rengdavo Va­sario 16-osios paminėjimus. Greičiausiai šios organizaci­jos narė Ksavera Tumėnaitė, pasitelkusi vaikus, ruošdavo ir Motinos dienos paminėjimus. „Nors buvau dar nedidelė, smulki, bet visur dalyvauda­vau. Deklamuodavom eilėraš­čius apie mamą. Vieną kartą buvo suruoštas net vaidinimas klojime“, – dalijosi vaikystės prisiminimais S. Maniušytė.

Garsiosios gegužinės Strazdo kluonienoje

Pasak mokytojos, šokius kaime rengti buvo vaikinų (bernų) prievolė. Jie tarpusa­vyje rinkdavo pinigus muzi­kantams. Trypdavo jaunimas mokykloje, pašnekovės namų verandoje („gonke“), pas A. Maniušį.

Kai Vajasiškyje vykdavo Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Onos atlaidai, Juknėnų jau­nimas kaimo viduryje, Jurgio Strazdo kluonienoje, ruošda­vo gegužines. Kluonieną ap­kaišydavo berželiais, pastaty­davo suolų. Pašnekovė buvo dar maža, bet atsimena kartą grojus ir dūdų orkestrą. Kar­tais atvažiuodavo ir „kromel­ninkų“ su saldainiais. Pasak S. Maniušytės, vėliau šios garsiosios gegužinės nuny­ko, tačiau paprastų, bet links­mų šokių forma toliau gyvavo A. Maniušio kieme.

Anot moters, į Sylį, kuris tu­rėjo ir vyrų, ir moterų mau­dyklas, eidavo maudytis ir antilgiečiai, ir juknėniškiai. Juozapas Petravičius turėjo la­bai gražų arklį, kurį maudyda­vo vyrų maudykloje. Bernai po maudynių eidami neveng­davo padainuoti. „Jie mėgo dainuoti (gabiems Kunčiams, atrodė, tai buvo įgimta), dalis dainavo Daugailių chore, ku­ris kartą dalyvavo dainų šven­tėje Šiauliuose. Jaunimas buvo kūrybingas, nebuvo prasigė­rusių, nevalų. Gražūs bernai. Daug jų. Ir panelės gražios. Visi mėgdavo šokiuose pa­dainuoti, o bernai net ir neiš­kęsdavo neužtraukę. Jaunimas Smetonos laikais labai gražus buvo. Aš dar mažulytė buvau ir išsižiojus klausydavau, kaip jie dainuoja. Kai mūsų namuo­se šokiai būdavo, įsmukdavau į patalpą, kur šokdavo. Dairy­davausi. Gražiai šokdavo, kul­tūringai. Girtų nebuvo. Kartą bernai nedideliame kambarė­lyje nusipirkę gėrė pusbonkį. Pusbonkis visai kompanijai“, – pasakojo mokytoja.

Pasak S. Maniušytės, daž­niausiai būdavo šokama pol­ka, valsas, rečiau fokstrotas, tačiau jį ne visi mokėjo. Iš se­nesnių šokių pašnekovė pami­nėjo „du broliukus“, kai viena prieš kitą šokdavo dvi poros. Tarp šokių būdavo daroma pertrauka, vadinamasis pa­sivaikščiojimas: vaikinas ei­davo ratu į priekį, o mergina eidavo iš paskos atbulomis. Vienas toks „šposininkas“ – Balys Kunčius – vesdavo ši­taip pasivaikščioti gerokai už save aukštesnę panelę Va­lią Meidutę, todėl matydavosi tik viena panelė. Šį pasivaikš­čiojimą pašnekovė atsimena iš vaikystės, vėliau, kai pati pra­dėjo šokti, jo nebeliko. Padis­panas buvo iš naujesnių šokių, kurį šoko jau ir S. Maniušytė.

Važiuojant į Gaidžių kaimą (Tauragnų sen.) ties posūkiu į dešinę buvo laukas, vadina­mas Dirvonu. Pašnekovė jau nebeatsimena, tačiau yra gir­dėjusi, kad anksčiau jaunimas ten ruošdavo šokius. Toje vie­toje turėjo būti gražu, nes at­siverdavo vaizdas į Sylio ir Grabelio ežerus. Šis nedidelis apipelkėjęs ežeriukas liūgso giliame slėnyje, o jo stačiuo­se šlaituose vaikai uogaudavo. Gaidžių pusėje nuo Grabelio stūkso didelis kalnas, nuo ku­rio buvo toli matyti. Ten sto­vėjo kažkieno sodyba.

Juknėnų „mojus“ pas Kaziuolį

Anot S. Maniušytės, tarpu­kariu ir dar kiek vėliau Juknė­nuose vykdavo gegužinės pa­maldos, „mojava“, „mojum“ vadinamos: „Prie Smetonos būdavo mojus pas Liudviką Musteikį, Kaziuoliu pramintą. Jis vienas gyveno dideliame er­dviame name. Čia susirinkda­vo ir jaunimas, ir vyresni žmo­nės, ir vaikai. Kai L. Musteikis mirė, gegužinės pamaldos dar tai vienur, tai kitur vykdavo ir prie vokiečių, bet sovietme­čiu visai išnyko. Pamaldas ves­davo Pranciškas Kunčius. Jis buvo ir pasakorius, nusimanė medicinoje. Vėliau jį pakeitė Jonas Tumėnas.“

Iš vaikystės mokytoja at­siminė ir „kryžavas“ dienas (jose keletą kartų dalyvavo ir pati), kuriose daugiausia daly­vaudavo moterys, o joms va­dovaudavo kaimo „kunigas“ P. Kunčius. Eisena prasidėda­vo prie L. Musteikio sodybos ir per kaimą traukdavo (pake­liui sustojant prie kryžių) į ka­pines. Jose vykdavo pagrindi­nės maldos.

Takle, nustok – opera aina!“

Vyrai, besidomintys politi­ka, rinkdavosi pas I. Govedą, kur klausydavosi radijo per ausines. Pats šeimininkas per radiją mėgdavo klausyti ope­ros, o jo žmona buvo gera ver­pėja ir audėja (kita gabi audėja kaime buvo pašnekovės sesuo Ona Augulienė). Jei šiai ver­piant vyras klausydavosi ope­ros, tai jis sakydavo: „Takle, nustok – opera aina!“.

Iš vaikystės moteris blan­kiai atsimena, kad pas Go­vedus kartais vykdavo „ko­kie tai“ nedideli kultūriniai renginėliai. I. Govedas buvo geras dainininkas, daina­vęs chore. Trys jo vaikai tapo mokytojais.

Pas I. Govedą ilgą laiką vei­kė ir paštas. Per Daugailius juknėniškius daugiausia laiš­kai pasiekdavo trečiadieniais, o šeštadieniais atkeliaudavo ir laikraščiai bei žurnalai, ku­riuos, namus apsitvarkę, išsi­pėrę pirtyje, sodiečiai skaity­davo labai noriai.

I. Govedo jaunesnysis sū­nus iš pirmosios santuokos Norbertas (vadinamas Nar­ba) vedė ir liko gyventi pas tė­vus. Jis turėjo bajaną. Kaimo bernai samdydavo muzikantą groti šokiuose.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas