Kaip Juozapas sveikintojų švinu vos nepavaišino

Žiaurus karo pokeris, pokario nežinomybė – iš žmonių atminties neišsitrynė patirtas siaubas, tačiau noras gyventi yra bene vienas stipriausių žmogaus troškimų. Todėl Juknėnų jaunimas, net ir aidint šū­viams, šoko ir dainavo, lyg stengdamasis savo bal­su nuslopinti bombų sprogimus, o pasiutusio šokio sūkuryje bent laikinai pamiršti mirties paženklintus veidus, skausmą kenčiančiųjų akyse.

Sudegintas gyvas

„Apie savo tėvą Vincą Tumė­ną žinau labai nedaug, – pripaži­no Juknėnuose gimusi, bet šiuo metu Vilniuje gyvenanti Vin­centa Arūnienė (Tumėnaitė). – Jis žuvo 1945 metais, kai man tebuvo treji metukai. Močiu­tė sakydavo, kad jis buvo kaimo inteligentas – visada švarus, tvar­kingas, mandagus, dirbo pasie­nio policijoj.“

Moteris pasakojo, kad karo pabaigoje, kai sovietai stūmė vokiečius atgal, jos tėvas gavo šaukimą į vokiečių kariuomenę. Tėvas pasislėpė. Tada atėjo ulti­matumas: jeigu V. Tumėnas ne­pasiduos, jo žmoną su dukra (sū­nus dar nebuvo gimęs) išveš į Vokietiją. Tėvas pasidavė. Jį ir kitus vyrus išsiuntė į frontą La­tvijoje. Ten didelio mūšio metu priverstinis kareivis su kitu li­kimo draugu dezertyravo. Buvo lapkričio mėnuo, kai jie perplau­kė Dauguvą. Visą mėnesį vy­rai keliavo iki namų. „Mama sakė, kad kai tėvas grįžo, nebu­vo galima pažinti žmogaus – vi­sas kūnas buvo sėte nusėtas vo­čių. Drabužiai šlapi, o kas duos sausus?.. Kur beužeisi, niekas nesupras, ar tu vokiečių, ar rusų kareivis…“ – porino V. Arūnie­nė. Pasak jos, tuo metu rusai jau buvo užėmę Juknėnus. Ir vėl tė­vui atėjo šaukimas į armiją. Kai­mo vyrai pasitarė ir nusprendė pasislėpti. Jie galvojo, kad fron­tas nusistums tolyn į vakarus ir jie išvengs karinės tarnybos sve­timose ginkluotosiose pajėgose.

Vyrai pasitraukė į Minčios gi­rią. Anot pašnekovės, jie vietinių patarimu pasistatė pelkių saloje palapinę, paskui tų pačių vietinių galimai buvo išduoti rusų karei­viams. Moteris negalėjo pasaky­ti, kas tiksliai nutiko kitiems Ju­knėnų kaimo vyrams, tačiau jos tėvas po naktinės sargybos mie­gojo, jam buvo peršautos kojos, vėliau uždegtoje palapinėje jis suliepsnojo gyvas. „Vienas vai­kinukas iš mūsų kaimo kartu su vienu iš stribų, kurie dalyvavo toje operacijoje, dirbo Vilniaus kuro aparatūros gamykloje. Jis su pasididžiavimu juknėniškiui pasakodavo, kaip jie tvarkė „Ju­knėnų kaimo banditus“ ir kaip Tumėnas rėkė, jog net visa Min­čios giria skambėjo. Įsivaizduo­kit, gyvą žmogų degino…“ – pa­sakojo sudeginto vyro dukra ir spėjo, kad stribas galėjo būti ki­lęs iš Juknėnų krašto, gal jis net­gi pažinojo žuvusįjį.

Pasak V. Arūnienės, jos tėvas žuvo gegužės mėnesį, o jo sūnus (pašnekovės brolis) gimė po tri­jų mėnesių – rugpjūtį. Tėvo se­suo Teklė Tumėnaitė ir mamos sesuo Vilhelmina Maniušytė pa­gal kažkieno parodymą nuvažia­vo į V. Tumėno žūties vietą. Pa­gal išlikusių drabužių likučius rado apdegusius kaulus, juos su­sidėję į drobulę parvežė ir palai­dojo Juknėnų kapinėse.

Nerado net žemės saujos

Pašnekovė pasakojo, kad jos mama Jadvyga Tumėnienė (Maniu­šytė) baigė Salų žemesniąją že­mės ūkio mokyklą (Rokiškio r.), kurioje mokėsi ne tik ūkininka­vimo, bet ir siuvimo, mezgimo, audimo, kulinarijos ir netgi me­dicinos. Pokariu ji tapo partizanų ryšininke. Taisydavo šiems dra­bužius, prireikus perrišdavo žaiz­das. Greičiausiai buvo išduota (ir ne ji viena) ir kaip politinė kalinė nuteista dešimčiai metų tremties Džeskazgane, Kazachstane. Vis dėlto areštuota 1949 metų spalio 1 dieną, po Stalino mirties į lais­vę išėjo anksčiau – 1955 metų liepos 1 dieną. Jos vaikai liko pas senelius Oną ir Dominyką Maniušius.

Vilnietė teigė, kad tėvo tėvus Jurgį ir Eleną Tumėnus į Sibi­rą ištrėmė per pirmąją sovieti­nę okupaciją. V. Arūnienė spėjo, kad trėmimo priežastis galėjo būti jų dukters Ksaveros Tumė­naitės priklausymas Lietuvos šaulių ar Ateitininkų sąjungai. Ji taip pat buvo ištremta. Kalėjo šiaurėje.

„Ieškojome, kur galėjo būti diedukų kapas, norėjome bent žemės saują į Lietuvą parvež­ti. Nieko neradome ir archyvuo­se. Kažkas kalbėjo, kad močiu­tė mirė pakeliui vagone, o kaip žinome, lavonus tiesiog išmes­davo… “ – apgailestavo moteris, kalbėdama apie mažai žinomą tėvo giminę.

Pranciškus (Pranciškas) Ma­niušis – V. Arūnienės tėvo bro­lio uošvis, kurio žemėje anksčiau niūksiojo akmuo Velniapėdis, irgi buvo ištremtas.

Karo metais, anot vilnietės, jų laukuose stovėjo „Katiuša“ (so­vietų armijos reaktyvinės artile­rijos įrenginys), vaikai laukuose, pakrūmėse rasdavo ne tik gilzių, bet ir granatų. Suaugusieji ma­žiesiems drausdavo jas krapštyti, kad nenukentėtų.

Beje, pašnekovė paminėjo pus­brolio sūnų Egidijų Tumėną, ku­ris, anot jos, daug prisidėjo, kad kaime atsirastų akmuo-pamin­klas savanoriams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir partiza­nams. Iš jo pusės nukentėjo daug giminaičių, todėl, V. Arūnienės manymu, jis juto pareigą įamžin­ti jų atminimą.

Kaip sveikintojų vos nenušovė

Pasak vilnietės, kadaise Ju­knėnai buvo labai kultūringas kaimas. Būta daug jaunimo, ku­ris rengdavo viešus vakarus su tautiniais šokiais. Kai merginos šokdavo lyrinį liaudies šokį „Sa­dutė“, moterys net verkdavo –taip joms buvo gražu. „Rengiant viešus vakarus, prisidėdavom ir mes, vaikai, – pasakojo V. Arū­nienė. – Pas mus buvo (yra ir da­bar – aut. past.) labai gera siu­vimo mašina „Singer“, kuria siūdavo viską: nuo ploniausio audinio iki odos. Norėdami su­rinkti daugiau pinigų, kad galė­tume pasamdyti muzikantus, da­rydavome bilietus. Paimdavome sąsiuvinį langučiais ir mašina be siūlo perforuodavo jį – pada­rydavo skylutes. Išeidavo kaž­kas panašaus į bilietą su užrašy­ta kaina.“

Strazdų klojime vykdavo vai­dinimai. Jaunimas padarydavo sceną, sienas uždengdavo paklo­dėmis. Pašnekovė atsiminė, kad buvo pastatyta Žemaitės „Marti“. Norėdami pasiruošti vaidinimui „Tadas Blinda“, artistai (taip pat ir V. Arūnienė, atlikusi grafaitės vaidmenį) susirinko biblioteko­je-skaitykloje. Visi, klausydami per radiją transliuojamo spekta­klio, mokėsi dainos „Mes razbai­nikėliai Bivainių miškų“ – norėjo ją atlikti kiek galima geriau. Tau­tinius šokius, apsivilkę tautiniais drabužiais, repetuodavo pašne­kovės namų verandoje. „Jauni­mas tikrai netinginiavo, stengė­si“, – konstatavo moteris.

Kai jaunimas susirinkdavo „kamaroje“ šokti pas Jackūnus, Balį Maniušį (Balioką), Domi­nyką Maniušį, vyresnieji sėdė­davo ant suolų, stebėdami jauną­ją kartą. Anot vilnietės, jaunimas visai nesigėdydavo suaugusių­jų. Anaiptol, jiems kaip tik būda­vo malonu, jei koks patyręs šo­kėjas pašokdindavo kažką iš jų. Šokdavo polką, valsą, šliapoksą, svingą, padispaną, krakoviaką.

Gegužinės vykdavo Maniu­šių sodyboje (priešais Katinų namus). Muzika, pasak V. Arū­nienės, būdavo gera, nes ir mu­zikantus samdydavo gerus: Sir­gedą, Bislį, Aleksandrą Valiušį (saksofonas).

„Iš vaikystės atsimenu, buvo tokia mada – nupinti ir prie var­duvininkų durų prikalti vainiką. Paskui šie kviesdavo sveikinto­jus į vaišes. Ši tradicija buvo sa­votiškai įdomi: nešdavo vainiką vėlai vakare, kai visi suguldavo, kad niekas nepamatytų. Kartą, kai aš jau buvau tokio amžiaus, kada galėjau dalyvauti vainiko kabinime, nutykinom kabinti jo ant tokio Juozapo durų. Kai ruo­šėmės kabinti vainiką, pro langą staiga išlindo šautuvo vamzdis. Išsigandę, mes kūliais nulėkėm nuo kalno! O buvo kovo mė­nuo, dar daug sniego. Tas žmo­gelis nežinojo, kad mes ateisim. Vis dėlto vainiką sugebėjom pa­kabinti“, – juokėsi įvykio dalyvė.

Kuriai Stasei skirtas laiškas?

Pasakotoja kaime priskaičia­vo bent dvylika Maniušių šei­mų (ne visos jos buvo giminės): Dominyko, Motiejaus, Prančiš­ko (Pranciškaus), Alekso, Anta­no, po dvi Jonų ir Ignasių ir net tris Balių. Pasak V. Arūnienės, Baliai Maniušiai turėjo ir pravar­des: stalių-dailidę vadino Žiliu­ku, kitą Balį pagal kilimo vietą šaukdavo Baliu iš Liaukiškių, o trečią (taip pat pagal kilimo vie­tą) – Baliu iš Avilėlių. „Du Baliai turėjo po dukterį Stasę. Būdavo, laiškas Stasei Maniušytei, Balio, kartais patekdavo ne į tas rankas. Tada vieną Stasę pradėjo vadin­ti Balioko, kitą – Avilėlių. Tik to­kiu būdu atskirdavo“, – juokėsi V. Arūnienė.

Vilnietė žino, kad Justinas Kun­čius ir jos krikštatėvis Liudvikas Čeburnis buvo geri kalviai, suge­bėję nukalti visus žemės ūkio pa­dargus. L. Čeburnio brolis Jonas dirbo mūrininku. Staliaus-daili­dės darbais kaime užsiėmė paš­nekovės senelio brolis Balys Maniušis (Žiliukas). Pašnekovė atsiminė, kad šis nagingas vyras jai padirbo vaikišką lovytę, o jos mamai, kai ištekėjo, dvigulę lovą, virtuvinę spintelę, dvi tabure­tes. Jis taip pat darydavo ir kars­tus. B. Maniušio (Žiliuko) duktė Veronika buvo siuvėja, tuo pačiu amatu vertėsi ir Vanda Kurmytė. Nors senesniais laikais visos mo­terys mokėjo austi, gabia audė­ja V. Arūnienė įvardijo savo tetą Oną Augulienę (Maniušytę), ku­rios darbai pateko į Utenos kraš­totyros muziejaus leidinį. Ausda­vo ir Nijolė Maniušienė.

Pasak V. Arūnienės, iš Miški­nių ji geriausiai atsimena Mo­tiejų ir Antaną. M. Miškinis Ju­knėnų septynmetėje jai dėstė prancūzų kalbą, kaip pati sakė, buvo rimtas, santūrus žmogus. „Jo žmona buvo įdomi. Ji An­gelės vardą turėjo, tai mes, vai­kai, jai per vardadienį nupinda­vom vainiką, pakabindavom ant durų. Ji mus pavaišindavo kiek kitokiomis vaišėmis – vis tiek jie buvo apsišvietę žmonės, gy­venę ir mieste, priešingai nei kiti kaimo žmonės, ir tai mums labai patikdavo…“

Pašnekovės teta gyveno Kau­ne. Jos vyras buvo mokytoju. Kurį laiką pas juos gyveno Kau­no radiofone dirbęs A. Miškinis. Jeigu pasitaikydavo, kad sutuok­tiniai ir poetas vienu metu būda­vo Juknėnuose, stengdavosi su­sitikti. Anot vilnietės, Miškiniai kaime buvo gerbiami žmonės.

Barzdotais žydais gąsdino vaikus

Buvusi Juknėnų gyventoja at­siminė, kad po kaimą prastu ar­kliuku klajodavo žydas Apkelis, taip pat Jankelis. Jie sodiečiams atveždavo adatų, silkės, lėkščių, kaliošų, o patys supirkdavo sku­durus, pakulas, vilną. Neturtin­gi juknėniškiai reikiamas prekes išmainydavo į maisto produktus. Nors, pasak V. Arūnienės, tėvai nepaklusnius vaikus gąsdindavo barzdotu (kaime barzdočių nebu­vo) Apkeliu, ji teigė, kad jos se­neliai labai teigiamai atsiliepda­vo apie judaistus.

„Žydas visada skolon duo­davo prekių. Sakydavo: „Turi daug dukterų (D. Maniušis turė­jo šešias dukras – aut. past.). Rei­kia suknelėms medžiagos? Imk, kai turėsi, sumokėsi.“ Pas lietu­vį dar ne kožną pasiskolinsi. Die­dukas visada nuvažiavęs į Uteną pas žydelį kieme pasistatydavo arklį (diedukas dirbo Daugailių viršaičiu, tad turbūt į Uteną vyk­davo darbo reikalais). Jo arklys visada būdavo pašertas ir prižiū­rėtas“, – pasakojo moteris. Anot jos, į turgų Utenoje būdavo va­žiuojama ketvirtadieniais. Par­duodavo daugiausia maisto pro­duktus, pirkdavo žibalo, žvakių, vaikams visada lauktuvių par­veždavo „barankų“.

Pro Juknėnus pravažiuodavo ir čigonai, tačiau, vilnietė teigė, jų žmonės privengdavo dėl gali­mų vagysčių. Nepaklusnius vai­kus, kaip ir žydais, pagąsdindavo ir čigonai.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas