Nijolės Vorobjovienės (Vilūnaitės) tėvai uteniškė Veronika Kavaliauskaitė ir mockėniškis Petras Vi­lūnas bemokytojaudami Juknėnuose susipažino ir susituokė. Ten gimė ir jų dukros Nijolė ir Virginija. 1955 metais gimusi N. Vorobjovienė šiame kaime gy­veno iki 1967-ųjų, kai su tėvais persikraustė į Uteną.

Vieno – gėda, kito – baisu

Pasak N. Vorobjovienės, jų šeima Juknėnuose gyveno ne vienuose namuose: ir pas Pūs­lius, ir pas Maniušius, ir kitur. Geriausiai ji atsimena pasku­tinę savo gyvenamąją vietą – Kurmių namus. Iš pradžių juose veikė pradinė mokykla, vėliau, ją perkėlus į naują pastatą kai­mo viduryje, tremtinių Kurmių namuose buvo apgyvendinta mokytojų Vilūnų šeima ir įkur­dintas mokinių bendrabutis.

Anot šiuo metu Utenoje gy­venančios moters, Kurmių so­dybos dideliame klojime vyk­davo vaidinimai. Pastate buvo sukalta scena, po kuria, būdama maža, ji kartą palindo, o visi iš­sigandę lakstė po kaimo balas, tikrindami, ar vaikas kur ne­prigėrė. Į spektaklius, kuriuo­se vaidindavo ne tik mokiniai, bet ir kaimo gyventojai, sueida­vo daug žmonių iš plačios apy­linkės: Kubilių, Sirvydžių ir ki­tur. Vėliau vaidinimai persikėlė į naująją mokyklą.

N. Vorobjovienės mama buvo lituanistė, tėvas dėstė geografi­ją, darbus ir matematiką. Anot moters, tėvai savo vaikams kitų mokinių atžvilgiu nuolaidų ne­taikė, o šie sakydavo: „Vilūnie­nės gėda neklausyti, o Vilūno – baisu.“ Mama buvo labai gera, tėvas – griežtas… Motiejų Miš­kinį atsiminė nešiojus drobi­nes kelnes iki kauliukų ir avė­jus sandalus, su mama kalbėjus prancūziškai.

Uteniškė atsiminė, kaip buvo statoma septynmetė mokykla. Ji tada dar nelankė nė pradinės, bet kaip smalsi mergaitė užlipo pas statybininkus, o nusileisti žemyn jau bijojo. Tuomet vyrai įsodino vaiką į maišą ir gerve nuleido žemyn.

Prie buvusios mokyklos mau­medžius sodino, anot pašneko­vės, ir ji pati. O kad Juknėnuose virė kultūrinis gyvenimas, įro­do ir tai, jog būdavo rengiamos varžybos, į kurias atvykdavo vaikai ir iš kitur, rodydavo kil­nojamąjį kiną (lauke.)

Atsiminė moteris ir tai, kad Juknėnuose būdavo švenčia­ma derliaus šventė. Išpuošti ko­lūkio sunkvežimiai su palyda vykdavo į Uteną, kur dalyvau­davo iškilmingame parade, tra­diciškai judėjusiame J. Basana­vičiaus gatve.

Anot pašnekovės, ant Antil­gės piliakalnio, prie Sylio ežero, kuris tuomet nebuvo apaugęs medžiais, vykdavo didžiausios vasaros šventės. Atvažiuoda­vo žmonės iš plačios apylinkės. Grodavo kolektyvai, veikdavo saldumynų kioskai.

Nedavė slyvų

N. Vorobjovienė pasako­jo, kad dvejus metus, tada, kai mokyklai vadovavo jos mama, Juknėnuose mokėsi iš Gudijos atvykę lietuviai. Ji spėjo, kad tai galėjo būti iš Lebiodkos (Gudi­ja) kilusio gamtininko Tado Iva­nausko iniciatyva puoselėti lie­tuvybę buvusio Vilniaus krašto lietuviškose salose. Moteris at­siminė, kad, prieš atvykstant Girių (Gudija) ir aplinkinių kai­mų lietuviams, į Juknėnus buvo atvažiavęs ir pats profesorius – jis tikrino mokymosi ir kitas są­lygas būsimiems mokiniams. Pasak moters, jam patiko pui­kus mokytojų kolektyvas, pati­ko ir tai, kad rengiami vaidini­mai (P. Vilūnas rašydavo pjeses, o V. Vilūnienė piešdavo deko­racijas), sporto varžybos. Paš­nekovė atsiminė, kai atvyko ir Gudijos lietuviai, lydimi T. Iva­nausko: „Buvau labai pikta, kai vaikus atvežė, nes atvežė ir pin­tinę gintarinės spalvos savo iš­veistų slyvų. Piktinausi, kaip gali mokytojų dukrytei bent po­ros slyvų neduoti! O jos buvo skirtos tiems vaikams.“

Atvykėlius įkurdino vieno­je Kurmių namų pusėje, bendra­butyje. Jo viduryje didelis kam­barys tarnavo kaip valgomasis (kartais jame būdavo pastatomas teniso stalas). Kitoje namo pusė­je, už virtuvės, dviejuose kamba­riukuose gyveno Vilūnų šeima. Gudijos lietuvių buvo šešetas, pas juos atostogauti po pirmųjų mokslo metų Lietuvoje mėnesiui vyko ir Juknėnų vaikai, tarp jų ir N. Vorobjovienė su sese.

„Duok skarytę, Dievuliukas sušals!“

Anot N. Vorobjovienės, jos tė­vas buvo priverstas būti liaudies tarėju. Kartą jis pritarė vieno žmogžudžio iš Kubilių nuteisi­mui, todėl kažkas iš žudiko arti­mųjų atėjo su P. Vilūnu susidoro­ti. Laimei, tarėjo namie nerado, tačiau mažametė pašnekovė atsi­minė, kad buvo labai baisu.

Beje, apie kiek ankstesnius laikus motina dukrai pasakojo, kad tiek į Kurmių, tiek į Maniu­šių namus ateidavo partizanai, sustatydavo mokytojus, klausi­nėdavo, kuris komjaunuolis ir pan. Tėvą (tuo metu mokyklos direktorių), važiavusį iš švie­timo skyriaus Utenoje, yra su­stabdę miškiniai ir atėmę mo­kytojų atlyginimus. Vis dėlto dukrai tėvai nėra nieko pasako­jęs apie partizanų ir skrebų susi­dūrimus kaime.

N. Vorobjovienė sakė, kad vienu metu, kai jos šeima gyve­no pas Pūslius, jie veždavosi ją, mažametę, į Vajasiškio bažny­čią (Zarasų r.): „Važiuodavom keliu pro Miškinių namus. At­simenu kaip per miglą smulkią močiutę, senąją Miškinienę, ap­sigobusią balta skarele, sėdinčią prie trobos. Motiejaus žmoną atsimenu. Daili moteris buvo, nors, sakė, kad gerokai vyresnė už Motiejų.“ Pirmą kartą į baž­nyčią mažoji Nijolė nuvažiavo per Velykas, pamačiusi nuogo Kristaus skulptūrėlę kad suri­ko: „Nėnyt nėnyt, duok skarytę, Dievuliukas sušals!“.

Oną ir Juozą (?) Pūslius mažo­sios Vilūnaitės vadino seneliu ir nėnyte. Pašnekovė teigė, kad jos jaunėlę seserį prižiūrėję senukai gyveno nepaprastai tvarkingai, o šiltus, beveik giminiškus ryšius Vilūnai su jais palaikė ir šiems persikėlus gyventi į Uteną. Da­lyvavo ir jų laidotuvėse.

Anot N. Vorobjovienės, Pūs­liai buvo išsaugoję „lineiką“ ir puikias roges. Ji atsiminė, kad kartą labai šaltą vasario rytą va­žiavo tomis rogėmis. Buvo daug sniego, tačiau nei rogės, nei ar­klys į sniegą nesmigo – toks di­delis šerkšnas buvo. Pašneko­vės atmintyje išliko ir sienojų poškėjimo garsas. Taip nutikda­vo, kai keletą dienų laikydavosi apie 30 laipsnių šaltis.

Moteris tikino du kartus, kai gyveno Kurmių namuose, ma­čiusi Šiaurės pašvaistę. Stebėti nepaprasto reginio vaikus nak­tį pakeldavo tėtis.

Dukart degę namai ir baili senmergė

Anot N. Vorobjovienės, netoli Kurmių namų ėjo aukštos įtam­pos linija. Vieną vasarą žaibas nutraukė jos laidus, šie tįsojo netoli didelio klevo šalia namų, gyventojai baiminosi, kad neuž­degtų pastato. Moteris atsiminė, kad Kurmių namai, jai gyvenant juose, degė du kartus. „Pirmą kartą padegė mokytoja Pulgė Gruodytė. Ji gyveno virš moki­nių bendrabučio. Nusprendusi daugiau krosnies nebekūrenti, tarp krosnies ir sienos ji padė­jo nuodėgulį su žarijomis. Tur­būt turėjo kokių bėdų su uosle, nes nepajuto dūmų kvapo. Apie gaisrą pranešė mano mažo­ji sesė. Gerai, kad daug vaikų (ir ne tik) buvo – užgesino“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad prie namo gero kelio nebu­vo, tad palijus privažiuoti gais­rinei mašinai būtų neįmanoma. Pasak jos, ugnis buvo smarko­kai įsisiautėjusi, pridarė nemen­kų nuostolių, padegėliai nakvo­jo pas kaimynus Čeburnius, o namas po gaisro ilgai buvo remontuojamas.

Antrą kartą degė pirmas aukš­tas. Anot moters, šis gaisras, pa­lyginti su pirmuoju, buvo visai nedidelis. Jis kilo dėl kamino. Ar dėl mūrijimo broko, ar dėl kamine įsmigusios kulkos, ga­lėjo užsidegti mūrijant anks­čiau naudotos pakulos. Įdavu­si virėjai Veronikai Maniušytei gesintuvą, N. Vorobjovienė nu­lėkė į mokyklą kviesti pagal­bos. Žmonės subėgo ir ugnis buvo greitai suvaldyta. Pašne­kovės teigimu, pirmą kartą na­mas degė apie 1962 metus, an­trą – prieš Vilūnams paliekant Juknėnus.

Iš tremties grįžusiems Kur­miams nebuvo grąžinti namai, jie galėjo glaustis tik savo pir­tyje (beje, į analogišką padė­tį pateko ir tremtiniai Bronė ir Ignas Maniušiai). Senmer­gė Kurmytė, dirbusi mokyklo­je sarge, anot pašnekovės, buvo labai dievobaiminga ir baili mo­teris. Kartą vaikai įlindę į žabų krūvą ėmė visokiais balsais gąs­dinti netoliese dirbusią Kurmy­tę. Ši taip išsigando, kad žegno­damasi parbėgo namo.

Kitąsyk senmergė vėl „nu­kentėjo“ nuo vaikų. Ruošė­si vežti į turgų kiaušinius, o septynmetė N. Vorobjovienė bežaisdama netyčia juos su­maigė. Nenorėdama, kad tas gėris nueitų niekais, Kurmy­tė ėmė dužusiuosius gerti. Vis dėlto triukšmo išvengti nepa­vyko ir mama nuostolius mo­kyklos sargei padengė.

Beje, anot pašnekovės, ša­lia mokyklos buvo vyšnynas, o jame aptverti lakstydavo triušiai.

Pasikultūrinti į Kauną – su gruzoviku

N. Vorobjovienė atsiminė, kad kartą kolūkis davė dengtą sunkve­žimį, kuriame pasikloję šiaudų juknėniškiai važiavo į Kauną ste­bėti baleto ant ledo. „Tais laikais buvo prabanga nuvažiuoti į bale­tą, atvykusį iš Maskvos. Ant ledo! Ir dar į Kauną! Ir kokia kelionė su gruzoviku iki Kauno! Tai ne da­bar: sėdai į mašiną, dvi valan­dos ir – Kaune! Pasikultūrinimas buvo didelis. Juknėnuose inteli­gentija buvo stipri“, – įsitikinu­si uteniškė. Šis įvykis tuomet gal tik septynmetės mergaitės ir kitų kaimo gyventojų atmintyje įstri­go dėl to, kad jau pagyvenusi Ma­niušių ar Čeburnių pora, nenorė­dama apeiti arenos, nusprendė ją be pačiūžų tiesiog pereiti. Užro­poję ant ledo susikabino ranko­mis ir šiaip ne taip perėjo ledo danga. Anot moters, visi juokėsi, o kai kurie net plojo.

Pasak jos, kolūkis nemoka­mai duodavo dengtą sunkve­žimį ir važiuoti apsipirkti. Pa­vyzdžiui, Vilūnai juo važiavo į Daugpilį įsigyti skalbimo ma­šinos. „Ji buvo paprasta, bet su gręžtuvu – vis ne rankomis. Vi­sas kaimas ėjo žiūrėti to stebu­klo“, – sakė N. Vorobjovienė ir pridūrė, kad ir kiti juknėniškiai vykdavo į šį Latvijos miestą, kuriame ir pasirinkimas buvo didesnis, ir kainavo viskas pi­giau nei Lietuvoje.