Prieš 10 metų palaidojusi vyrą, 1935 metais Ju­knėnuose gimusi ir visą gyvenimą šiame kaime pra­leidusi Stanislava Meiduvienė (Kazelaitė) iš gim­tojo kaimo išeiti nenori: „Aš Juknėnuose gimiau, augau, susenau – čia ir mirsiu.“ Nors Dievas vai­kų moteriai nepadovanojo, ji džiaugiasi turinti la­bai rūpestingą sūnėną, kuris gyvendamas toli nega­li dažnai atvažiuoti, tačiau skambina kasdien. Pusė trobų, anot pašnekovės, Juknėnuose šiuo metu sto­vi tuščios, senbuvių likę vos vienas kitas, o anksčiau būta visai kitaip…

Net ir maži vaikai turėjo pareigų

S. Meiduvienė pasakojo, kad gimė jau į vienkiemius iš­skaidytuose Juknėnuose. Že­mės gausi Kazelų šeima tu­rėjo nedaug, tik 10 hektarų, todėl tėvas duonos uždirb­ti eidavo per žmones. Pašne­kovei mama, kuri, kaip ir jos vyras, buvo kilusi iš Juknėnų, minėjo, kad gatviniame kaime žmonių trobos stovėjo dar tan­kiau nei dabar.

Vaikų kaime buvo daug, ta­čiau, pasak moters, „pras­toj dienoj“ niekur jų neiš­leisdavo. Reikėdavo darbus padaryti. Net ir maži vaikai turėjo pareigų, pavyzdžiui, ga­nyti žąsiukus. „Pas kitus vai­kus mus išleisdavo tik sekma­dienį“, – sakė S. Meiduvienė. Prie jos šeimos penkių vaikų prisijungdavo vienų kaimynų šeši vaikai, kitų – vėl šeši.

Juknėnų senbuvė atsiminė, kad šiltuoju metų laiku vaikai avėdavo namie pasiūtas „tap­kytes“ iš brezento, o žiemą – brezentinius medbačius. „Ne­turėjom nei kuo apsirengt, nei kuo apsiaut – biednai gyve­nom…“ – konstatavo moteris.

Tuo metu, kai S. Meiduvie­nė baigė pradinę, Juknėnuo­se aštuonmetės (iš pradžių septynmetės) dar nebuvo, to­dėl moteris lankė aštuonme­tę mokyklą Daugailiuose, ku­rią baigė 1952 metais. Anot pašnekovės, kai ji ėjo į penk­tą klasę, penktos klasės buvo dvi, jose mokėsi net po 45 vai­kus. Pradinukai mokydavosi iš ryto, popiet – vyresnių klasių mokiniai. Į Daugailius vedė žvyrkelis, tačiau jis buvo ne­taisytas, duobėtas. Iš Juknėnų į Daugailių mokyklą eidavo daug vaikų. Pasak S. Meidu­vienės, vien Matusevičių so­dyboje krykštavo devyni vai­kai, su keturiais iš jų ji pati ėjo į Daugailius. Žiemą vaikus tė­vai veždavo rogėmis. Mokinių buvo nemažai, tad prireikdavo ne vienų rogių.

Balų kiaušiniautojai

Pasak S. Meiduvienės, tik „bagoti“ ūkininkai prie savo sodybų statydavosi kryžius. Vietoje didžiulio kryžiaus kai­mo viduryje, pastatyto 1990 metais, anksčiau stovėjo kitas. Nuo jo žmonės su giesmėmis per Kryžiaus dienas traukdavo į Juknėnų kapines. Beje, anot pašnekovės, nemažai kryžių buvo nuversta ir sovietinių ak­tyvistų. Gegužinės pamaldos vykdavo pas Nijolę Maniušie­nę, pas Maniušį, kurio namuo­se vėliau buvo įkurta mokykla, o jis pats ištremtas į Sibirą.

S. Meiduvienė įvardijo ir se­nuosius kaimo dalių pavadini­mus: Jukniškės, Pagrundėlės (link Miškinių), Pablusiškys (netoli Blusiškių kaimo). Vie­nas raistas vadinosi Geniušia­raisčiu. Vaidminiškės kalnas. Labai aukštas Žaliakalnio kal­nas, kuris dabar plikas, tačiau iki melioracijos buvo apžėlęs krūmais. Pasakotojos teigimu, iki melioracijos kaime netrū­ko ir balų. Priskrisdavo į jas ant aukštų kupstų perėti an­tys. Žmonės nebijodavo bristi ir iki krūtinės, kad pasikiauši­niautų raibųjų lizduose.

Velniapėdis su velnio pėda dabar stūkso prie Strazdų namų. Anot moters, akmenį iš Velniapėdžio raisto prie bu­vusios kolūkio kontoros atve­žė sovietmečiu, kad mokytojai vaikams galėtų jį parodyti.

Prie S. Meiduvienės namų slenksčio guli dubenuotasis akmuo, kurio dubuo užkrėstas betonu. Šeimininkė pasako­jo, kad jį čia kartu su mediniu trobesiu iš Dūkšto (Ignalinos r.) apylinkių atsigabeno buvęs namo savininkas Lumpickas. Jis pirko namą su akmeniu iš sentikių, kurie buvo labai die­vobaimingi žmonės ir akmens dubenyje laikė švęstą vande­nį. Visi, kas ateidavo, turėda­vo juo apsišlakstyti. Kol gyve­no Lumpickas, kuris pardavęs namus išėjo gyventi į Uteną, akmens dubuo buvo tuščias, tačiau pašnekovės vyras už­krėtė duobę betonu.

Tėvo nelaimė

S. Meiduvienė atsiminė, kaip baigiantis Antrajam pa­sauliniam karui pro jų namus traukė vokiečius besivejan­ti rusų armija. Anot moters, nors važiavo tankai ir sunkve­žimiai, technikos buvo nedaug – daugiausia važiuota arkliais. Besitraukiantys per laukus vo­kiečiai išsivarė Kazelų kaimy­ną parodyti kelią į Daugailius, tačiau ties Garniais (Daugailių sen.) pateko į raudonarmiečių pasalą – visi žuvo.

Pašnekovė atsiminė, kad kaimo žmonės, siekdami už­kirsti kelią galimoms ligoms, niekieno neliepiami laidojo žuvusius kareivius.

Anot moters, nuo svetimų kareivių jų šeima nenukentė­jo. Anaiptol, jie vaikus pavai­šindavo retai gaunamais gar­dėsiais – saldainiais.

Kaimo senbuvė žino, kad tė­vas, privalėdamas vykdyti pa­stočių prievolę, turėjo važiuoti į Salaką (Zarasų r.) ar Dūkštą. Ten buvo pašautas į koją. Kadan­gi gydytojų tuo metu buvo sun­ku rasti, koja ėmė gangrenuoti. Teko ją iš pradžių amputuoti iki kelio, paskui – visą. Tėvas galė­jo judėti tik su ramentais.

Taip jau išėjo, kad visi trys pašnekovės broliai vienu metu buvo paimti į Sovietinę armi­ją. Tarnyba tada truko ilgai – trejus metus. Jaunėlis buvo nublokštas net prie Mongoli­jos, kur saugojo Tarybų Sąjun­gos sieną. Tarnyba buvo pa­vojinga. Įprastai pasieniečių atostogų namo neleisdavo, ta­čiau už gerą tarnybą lietuviui buvo padaryta išimtis.

Ne auksiniai „svečiai“ ir drebantis „kiškis“

„Dieną – vieni, naktį – kiti, – neramius pokario metus S. Meiduvienė apibūdino daž­nai kaimuose iš senų žmonių lūpų girdėtais žodžiais. – Ne­buvo auksiniai ir partizanai. Buvom maži vaikai, neturė­jom, ką valgyt. „Motin, – rei­kalaudavo jie, – atiduok šitą kepalą duonos!“ O kad vai­kai atsikėlę ryte neturės ką valgyti, jiems buvo nesvarbu. Skrebai irgi neklausę imda­vo. Nebuvo linksma, ne. Jau tokių laikų tikrai nenoriu su­laukti.“ Pasak pašnekovės, Ju­knėnuose buvo nemažai parti­zanų, tačiau ne tiek daug kaip netolimuose Kubiliuose. Ju­knėnuose partizanavo Kunčių vyrai, kurie, kaimo senbuvės teigimu, per gryčias neidavo – maisto pareidavo namo. Vie­nas jų, Juozapas Kunčius, pri­ėmęs iš okupacinės valdžios amnestiją, pasakojo: „Veža mane dėdė Daugailiuos sto­ti (prisistatyti, pasiduoti – aut. past.). Baigiam privažiuo­ti Daugailius ir sakau: „Dėde, bėgsiu, dėde, bėgsiu!“ „Ne­bėk, važiuojam! Prasčiau jau nebebus.“ Nuvažiavom, drebu visas kaip kiškis. Bijau, kad jau nebepaleis.“ Tačiau, pasak S. Meiduvienės, J. Kunčiui nieko blogo nenutiko – jam ne tik dokumentus išdavė (sutei­kė amnestiją), bet jis ir gyvas liko, o jo draugai, kurie nesto­jo, žuvo.

S. Meiduvienė pasakojo, kad kaime vykdavo šokiai, ta­čiau pokariu į juos buvo pavo­jinga eiti, nes, sužinoję apie linksmybes, ateidavo ir miš­kiniai, ir skrebai. Neišvengta susišaudymų, būta sužeidimų. Vieno susišaudymo metu jos būsimas vyras taip pat vos ne­pakliuvo po kulka. Anot pasa­kotojos, iki juknėniškiams iš­silakstant po „svietą“, į šokius sueidavo daug jaunimo.

Sunkus keverzojimas plūgu ir „grėbimas“ dalgiu

Kai broliai išėjo į armiją, S. Meiduvienei teko pačiai im­tis plūgo. Tiek ji, tiek vyres­nioji sesuo buvo menko sudė­jimo, tačiau, anot pašnekovės, kai pradėjo mosuoti dalgiu, dirbti kitus nelengvus ūkio darbus, pajuto, kad rankos su­stiprėjo. „Tėvukas pievoje mokė mane pjauti: „Ne grėbk, o suk!“. Kai pradėjau sukti, tai tėvukas manęs nebebarda­vo. O pradžioj verkdavau, kad nemoku… Kai išmokau pjau­ti, tai tikrai buvo lengviau, nei kapoti“, – pripažino paauglys­tėje priversta griebtis dalgio senolė.

Tėvai buvo verčiami rašytis į kolūkius. Kaimiečiai buvo kan­kinami ir paskolų raštais. Tėvas išsiųsdavo šeimynykščius prie šieno, o atėjusiems įkyruoliams sakydavo: „Iš ko aš jums pa­skolą mokėsiu (suteiksiu – aut. past.)? Aš invalidas, neturiu iš ko pragyventi – tai jūs man pa­skolą turite duoti.“

Pasak S. Meiduvienės, net ir broliams grįžus iš karinės tar­nybos, joms su seserimi ne­buvo lengviau. Vyriausiasis išėjo baigti nutrauktų moks­lų, vidurinysis išsikėlė gyven­ti į Šiaulius, o jaunėlis pano­ro tapti vairuotoju. Pirmasis netrukus žuvo motociklo ava­rijoje, jaunį nutrenkė elektra. Vidurinysis nuo širdies infark­to irgi mirė anksti, sulaukęs tik penkiasdešimties.

Gatvinis Juknėnų kaimas buvo išsklaidytas plačiai – anot pašnekovės, nuo jos dabarti­nių namų gimtasis vienkiemis buvo nutolęs net tris kilome­trus. Melioracija privertė gy­ventojus vėl keltis į kaimą arba ieškotis gyvenamosios vietos kitur. Pasak S. Meiduvienės, išvaryti iš gimtųjų namų dau­guma žmonių išsikraustė ki­tur, į Juknėnus atėjo mažuma. „Iš kolūkių visi bėgo į miestą. Jaunis brolis sakydavo, kad ne­gali pro Daugailius pravažiuoti – taip Jonas Maračinskas (Dau­gailių kolūkio pirmininkas – aut. past.) nori, kad pas jį vai­ruotoju pereitų dirbti! Duoda ir butą, ir namą gyventi, tik eik!“ – pasakojo Juknėnų senbuvė apie kolūkių viliotinius, besi­varžant dėl darbininkų.

Po mokyklos sesuo pašne­kovei siūlė eiti mokytis į že­mės ūkio technikumą, bet ši atsakė: „Aš ir taip visą laiką dirbu žemės ūkyje. Ir vėl į že­mės ūkį? Neisiu!“ Ir nuėjau į fermą, kur pradirbau 20 metų, kol išėjau į pensiją.“ Anot mo­ters, kai ji išėjo į pensiją, tuo metu kaip tik ir kolūkiai iširo. Prieš griūvant kolūkinei siste­mai, pasak S. Meiduvienės, į kolūkį privažiuodavo daug ne­rimtų darbininkų, kuriems la­biau rūpėjo išgerti ar kokią pa­pildomą kapeiką nugriebti, nei darbus atlikti.

Autoriaus nuotr.