Jeigu ne ežeras Kirdeikiuose, gal Juozas Breiva bažnyčią būtų statęs ne ten, o Mineiškiemyje?

Mineiškiemis tai dar vienas Saldutiškio seniūni­joje toliau nuo rajoninio kelio Lamėstas–Plaučiš­kės–Kirdeikiai glūdintis kaimas. Dažnai vykdamas į kurią nors gyvenvietę nežinai, kiek gyvenimų čia nubraukė laikas. Kiek pamatų jis sulygino su velė­na, kiek sienų žemei atidavė. Kaip galėjo atsitikti, kad vietoje penkiasdešimt kelių apgyvendintų so­dybų liko vos kelios. 1923 m. gyventojų surašymo duomenimis, Mineiškiemyje gyveno 266 gyvento­jai; 2011 m. duomenimis – 11. Šiame kaime laiką leidusiųjų atsiminimai tarsi pinasi su mitais ir pa­sakomis, siejasi su kitų kaimų istorijomis, įtraukia bei kviečia gilintis į šimtmečių praeitį, pralėkusią kaip viena diena.

Dvarininkas vertė kukuoti gegute

Kirdeikių kaime gyvenanti 1939 m. gimusi Veronika Leo­nora Maniušienė papasakojo, kad Mineiškiemyje ji apsigyve­no tada, kai ištekėjo – 1959 m. Moteris sakė, kad ji kilusi iš ne­tolimo rajono turtingos šeimos: „Dabar ten Ignalinos rajonas, o tuo metu gimtoji vieta buvo Za­rasų apskrityje, Salako valsčiu­je, Gubavos kaime.“ Pašneko­vė papasakojo, kad iš pradžių jos šeimos žemės plytėjo tuo­metinėje Lenkijos teritorijoje, o vieno didelio dvarininko že­mės – Lietuvos. „Gubavos kai­me stovėjo dvarelis. Senelis su broliais gyveno po Lenkais, ne­toli Kazitiškio. O Lietuvoje gy­veno lenkas ponas. Jis susipy­ko su lietuviais ir jie, sukilimo metu, jį nušovė.“ Pašnekovė dar atsimena didelį medį… Ar­timieji jai pasakojo, kad po­nas buvo negeras pavaldiniams. Kažkuo neįtikusiam baudžiau­ninkui liepdavo įlipti į tą medį ir kukuoti lyg gegutei. Tuomet jį nušaudavo ir sakydavo: „Nu­šoviau gegutę!“ Kai pono neli­ko, V. L. Maniušienės protėviai žeme susikeitė su jo ponia, bė­gusia iš Lietuvos. Jos artimieji atsikraustė į Gubavos dvarą, o iškeistos ponios žemės atsidūrė Lenkijos teritorijoje.

Ant durtuvo – duona

Pašnekovė iš vaikystės laikų prisiminė dvarą lankiusius Lie­tuvos partizanus: „Kartą pama­čiau, kad vienas atėjo ant durtu­vo pasismeigęs duonos kepalą. Šiuo poelgiu buvau pasipikti­nusi – tai pasirodė nepagarbu. Mane mokino, kad duona šven­tas dalykas…“ Taip pat ji prisi­minė, kaip partizanai iš lovos pakėlė jos dėdę Leoną Stomą ir paragino: „Atėjome tavys ves­tis. O dėdė sakė: „Oi, ne, ne. Aš neisiu jokiais būdais.“ Šiam ne­panorus pasakė: „Mes tavęs ne­imsime, bailių mums ir nerei­kia…“ Pasak moters, tos šeimos nariai buvo jautrios sielos, lai­kėsi atokiau – nei ėjo į miškus, nei kovose dalyvavo. „Tų, kurie dirbo ant gelžkelio, sovietai ne­ėmė į armiją. Tai sužinojęs dėdė įsidarbino ten, kur nuo Ignali­nos į Dūkštą kursuoja trauki­nys. Vėliau į armiją neėmė len­kų, tuomet jis užsirašė lenku. Tas pats dėdė, matęs, kaip su žydų tautybės asmenimis elgė­si nacių okupantai ir jų pagalbi­ninkai versdami nekaltų žmonių varyme dalyvauti niekuo dėtus gyventojus, tarp jų ir jį, prisi­mindamas įvykius verkė užsi­glaudęs už spintos: „Kaip jam buvo baisu!“ V. L. Maniušienė papasakojo, kad grūsties ir są­myšio metu, kažkuris pasmerk­tasis į jo avių vilnos sermėgos kišenę įdėjo piniginę su auksi­niais pinigais. Vėliau tie pinigai buvo nuvežti į Salako bažnyčią ir paaukoti.

Įsimaišė tarp svetimų vaikų

Pašnekovė papasakojo, kad atsitiktinumo „dėka“ jai pavyko išvengti tremties į Sibirą: „Mes gi buvome buožės… Mano arti­mieji dirbo apie 80 hektarų že­mės.“ Namus užplūdus stri­bams ir sovietų kareiviams, kaimynai rusai mergaitę įmai­šė tarp savo panašaus amžiaus vaikų ir kilus sąmyšiui mažylė liko nepastebėta. „Aplink mus gyveno rusai, sentikiai. Tiems kareiviokams dar degtinės buvo įpilta, pagirdė juos…“ Moteris trėmimą atsimena tarsi jis būtų vykęs šiandien. „Buvo gegužės mėnuo. Mano teta ir dėdė spėjo pasislėpti po klėtimi, kai močiu­tė ten nuėjusi pradėjo verkti…“

Vėliau mergaitė augo be pa­čių artimiausių žmonių, gimta­jame dvare, į kurį atsikėlė jai svetimi žmonės. Kartu su vyro broliu tuo metu buvo išvež­ta močiutė Veronika Stomie­nė, kuri ją augino. Mama taip pat buvo tremiamųjų sąrašuose, tad slapstėsi. Kai močiutė iš Si­biro grįžo (artimiesiems nebu­vo leista grįžti į Lietuvą, jie ap­sigyveno Latvijoje), pašnekovė jau buvo ištekėjusi. V. L Maniu­šienė pastebėjo, kad žmonės, at­sikraustę į jos namus, jai buvo geri. Paliesdama mintimis savo vaikystę moteris sakė, kad nors augdama nematė nei besislap­stančios mamos, nei tėvo, išė­jusio su partizanais į miškus, ji nesijautė vieniša: „Bet kai išve­žė močiutę, labai jos pasigesda­vau. Savo vaikams dabar sakau: „Kas bebūtų, nepalikite vaikų.“ Aišku, tuomet žmonės nežino­jo, kur juos veža.“ Jauna ište­kėjusi V. L. Maniušienė pateko į kitą šeimą. Mineiškiemis buvo jos vyro gimtinė.

Padėdavo padirbinėti dokumentus

Čia prasideda jau kitos istori­jos, nemažiau pripildytos, kaip dabar atrodytų, stebuklinės ti­krovės elementų. Moteris pri­sipažino, kad Mineiškiemyje gyveno neilgai, apie ketverius metus, tačiau jos keliai su šiuo kaimu siejasi nuolat. Jos vyro tėvas Juozapas Maniušis saky­davo, kad Mineiškiemis buvo didesnis kaimas net už Kirdei­kius, o ir pati moteris mano, kad jeigu ne Pakaso ežeras, telkšantis Kirdeikių kaime, ku­nigas Juozas Breiva būtų baž­nyčią statęs ne Kirdeikiuose, o Mineiškiemyje: „Kirdeikiai tuo ir išgarsėjo. Pastatė bažnyčią, mokyklą, įrengė salę kultūros renginiams…“

J. Maniušis užaugino šešis vaikus. Jo sūnus Vytautas tapo V. L. Maniušienės vyru. „Vyro tėvas prezidento Antano Sme­tonos laikais Kaune tiesė plen­tą bei tiltą ir dirbo dešimtininku – buvo dešimties darbininkų vadovu. Jo buvo labai gražus raštas. Nė vienas žmogus taip gražiai tada nerašė. Ir dabar ne­rašo… Kai Kirdeikių klebonas miškiniams padėdavo padirbi­nėti dokumentus, kad juos lega­lizuotų, tai dokumentus duoda­vo jam pildyti, nes raštas buvo išskirtinis“, – pasakojo moteris. V. L. Maniušienės dukra Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bi­bliotekos Kirdeikių padalinio vyr. bibliotekininkė Loreta Ci­gelskienė vėliau papildė, kad J. Maniušis dar klebonaujant J. Breivai įrašydavo įrašus į bažnyčios knygas, išrašydavo gimimo, mirties liudijimus.

Pasak V. L. Maniušienės, savo vaikams jis būdavo griežtas, bet teisingas. „Aš, kaip marti, nega­liu pasakyti apie jį nieko blogo. Jis man yra sakęs: „Neturiu tei­sės tavęs barti, nes tu pas mane atėjai apsivilkusi, o mano vaikai atėjo nuogi. Juos aš turiu teisę ir barti, ir auklėti.“

Kieme „ir šiaudelio nerasi“

Pasak pašnekovės, Mineiškie­myje ir pas jos uošvį J. Maniu­šį, ir dar vieno kaimyno Anu­pro Kirkos namuose buvo taip tvarkinga, kad kieme „ir šiau­delio nerasi“. „Ne toje vietoje ir grėblio nepastatysi. Gali būti, kad jie buvo tvarkingiausi Mi­neiškiemio žmonės“, – spėliojo V. L. Maniušienė. Moteris sakė, kad J. Maniušio brolis, taip pat iš Mineiškiemio, kažkada išvy­ko į Braziliją ir nebegrįžo. Šei­ma su juo susirašinėjo, tačiau vėliau, J. Maniušiui mirus, san­tykiai nutrūko.

Būrėjos Mineiškiemis neturėjo

Pašnekovė sakė, kad Mine­iškiemio kaimynai buvo drau­giški: „Žiemą susirinkdavo gy­ventojai pasisėdėti – aplinkiniai buvo bendraujantys.“ Pasak jos, Mineiškiemyje gyveno dvi siuvėjos – Birutė Gimžauskie­nė bei Veronika Jackevičiūtė. O ar būrėjų buvo? Anot paš­nekovės, būrėja dirbo artima­me Mineiškiemiui, tačiau jau Ignalinos rajono kaime. Ją gy­ventojai vadino Bezdžiankie­ne: „Mūsų šeimoje niekas nei­davo burtis ir burtais netikėjo. Bet kiti žmonės ten lankydavo­si. Atvažiuodavo ir iš Utenos, ir iš kitų miestų. Sakydavo, kad jos burtai padeda. Burdavosi už pinigus – sakoma, jeigu nesu­moki, neišsipildo. Kai motina mirė, amatą perėmė jos sūnus. Bet jis burdavo jau ne visiems, o tik labai geriems pažįsta­miems.“ Mineiškiemyje buvo ir gera dainininkė – Ona Kinduri­enė (mergautinė pavardė Jacke­vičiūtė). „Ji giedodavo chore, moters balsas buvo labai gra­žus. Gyveno ir balsingas vargo­nininkas Juozapas Kirka, Anu­pro sūnus. Jis vargonuodavo ir Kirdeikiuose, ir Linkmenyse.“

Išsiskyrė pravardėmis

Ir visgi, kas pašnekovei buvo nauja patekus į naują kaimą, į naujus namus? V. L. Maniušie­nė paminėjo pravardes. Galvo­dama apie kaimo žmones mo­teris akimirkai suabejodavo, kurios iš jų yra pravardės, o ku­rios tikros pavardės. Ji prisi­minė vyrą, kurį aplinkiniai va­dindavo Akinioku: „Jis buvo iš tremtinių namo… Jų namai jau buvo sunaikinti, tik pama­tai likę. Iš tremties paleisti, jie į Mineiškiemį nebegrįžo.“ Paš­nekovė prisiminė ir kitas pra­vardes. „Dar buvo Grikis, Ga­briušis, Šliubelis, Adalpiokai… Galvojau, kad Gabriušis tai jau tikrai pavardė. Buvome nuvy­kę į svečius ir aš jo žmoną pa­vadinau Gabriušiene… Tada jos vyras man pasakė: „Ponia, neslojak.“ – šypsojosi moteris prisiminusi tarmišką paprašymą piktai nevadinti. Kaime buvo dar viena pravardė – Kušenas (šios pravardės atsiradimo kil­mę paaiškino vėliau kalbintas pašnekovas Jonas Blažys. Vy­ras sakė, kad darbo metu gy­ventojas, pamiršęs sunkiai įsi­menamą įrankio pavadinimą, vietoje tikrojo vardo pasakė ki­tam: „Paduok man tą kušeną.“ – aut. past.). Pasak V. L. Ma­niušienės, žmonės nevadinda­vo vieni kitų pravardėmis pik­tai – tam susiformavo poreikis, nes kaime buvo gausu žmonių, turėjusių tokią pačią pavardę: juos reikėjo atskirti, kad nesusi­maišytų. „Gyveno nemažai Jac­kevičių, Kirkų, Blažių. Kaime nebuvo žmonių, kurie dėl tos pravardės supykdavo.“ Pašne­kovė sakė, kad Mineiškiemyje gyveno Burbuoliukais vadintų žmonių pora. Jie neturėjo vai­kų. Savo trobelėje ne tik patys gyveno, bet ir tvarto gyvulėlius kartu augino. Moteris prisimi­nė, kad jų maži paršeliai laksty­davo trobelėje, prie šeimininkų kojų. Anot jos, Burbuolytė buvo labai vaišinga – kai pašnekovė nueidavo jiems padėti, šeimi­ninkė bandydavo ją pavaišinti…

Pasak pašnekovės, gyven­tojai įdomiai vadindavo ne tik žmones. Jokiuose žemėlapiuose neegzistuojančiais vardais jie krikštydavo ir vietas. „Mineiš­kiemyje buvo Galinelas. Galine­lose gyveno Varna. Varna – tikra pavardė. Dar gyveno Lisauskai, Kirkos…“

Suspėjo išstumti vaikus

Moteris sakė, kad iš Mineiš­kiemio kilo ir partizanų ryšinin­kė Ona Gimžauskaitė. „Ji buvo su partizanais viename name, kurį stribai sudegino. Moteris žuvo“, – pasakojo pašnekovė. Ji apgailestavo, kad laikas bėga, ir tie, kurie būtų galėję daug dau­giau papasakoti, nueina į nebū­tį. Jos brolio jau mirusi žmona man sakė: „Daug turėčiau pa­pasakoti, turiu ir nuotraukų, tik niekam neįdomu…“

Ir visgi O. Gimžauskaitės prisiminimas pateko į dabarti­nį skaitmenizuotą, nuo anuo­metinio gyvenimo nutolusį pa­saulį. Moters kapas įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių re­gistrą, o jo interneto svetainė­je esantys registro duomenys V. L. Maniušienės užuomi­ną papildo: „Ona Gimžauskai­tė-Maceikienė-Kregždutė, Herbas, Kareiva, gim. 1924 m., gyv. Mineiškiemyje, Saldutiš­kio vlsč., Utenos aps. LLA Ti­gro rinktinės partizanų rėmėja, ryšininkė, partizanė. Jos na­muose partizanai (Petras Ivo­nis) spausdindavo atsišau­kimus, laikraštėlius. Žuvo 1947-04-13 (14) kautynėse su emgėbistais Mineiškiemyje. O. Gimžauskaitė-Maceikienė suspėjo išstumti laukan vaikus, o pati su partizanu Broniumi Šalna-Ąžuoliuku liko viduje. Kaunantis čekistai namą pa­degė, o ji su partizanu žuvo ugnyje. Seserų slapčia palaido­ta Gimžauskų šeimos kape Kir­deikių kapinėse.“

Apylinkėse rinktos sakmės

V. L. Maniušienė neprisiminė dainų ar kitų tautosakos kūrinių, kuriuos išgirdo gyvendama Mi­neiškiemyje, tad kairėje patei­kiame sakmę, užrašytą kunigo Silvestro Gimžausko. Žinomas tautosakos rinkėjas sakmes rin­ko Kirdeikių apylinkėse – ten, kur yra Mineiškiemis. Sakmė išspausdinta Jūratės Baltrukai­tienės sudarytoje monografi­joje „Saldutiškis“ (38-oji seri­jos „Lietuvos valsčiai“ knyga. Spaudai parengė ir įvadą parašė Povilas Krikščiūnas.) P. Krikš­čiūno duomenimis, knygoje pa­teikiamos sakmės užrašytos apie 1872 m.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas