Jei nebuvai užėjęs į Palūšės bažnyčią, tai galima sakyti, kad ir Palūšėje nebuvai

Ežerų apsuptyje, Palūšės miestelyje, dėmesį patraukia ant kalnelio stovinti medinė barokinio stiliaus bažnyčia su aštuonkampe varpine. Šis ansamblis kartu su šventoriuje esančia koplytėle – valstybės saugomas architektūros paminklas, statytas dar 1757 metais. Šventovė buvo statoma pasitelkiant vienintelį įrankį – kirvį. Šį unikalų statinį įdomu apžiūrėti ne tik iš išorės, tačiau verta išdrįsti žengti ir per šios didingos šventovės slenkstį. Plačiąsias duris svečiams čia atveria moteris, kuri kiekvienam atėjusiam pasakoja įdomių istorijų, atskleisdama ypatingas, po bažnyčios skliautais saugomas, paslaptis.

Nesėdi bažnyčios kampe

Elena Mudėnaitė jau antrą sezoną save vadina Palūšės bažnyčios prižiūrėtoja ir gide. Anksčiau moteris dirbo Kultūros vertybių apsaugos departamente ir kuravo Ignalinos rajono paveldo vertybių apsaugos sritį, todėl žinių apie istorinius objektus turi sukaupusi nemažai.

Palūšės bažnyčios klebonas Miroslavas Anuškevič, Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas bei Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė prieš keletą metų ėmėsi iniciatyvos steigti naują etatą bibliotekoje. Ir ši iniciatyva davė vaisių. „Dabar mano pareigos vadinasi bibliotekininkė kraštotyrinei informacijai, o darbo vieta čia – bažnyčioje. Nors aš juokavau, kad man, senjorei, jau reikia ant krosnies sėdėti. Bibliotekos direktorė sakė, kad neturiu krosnies, tai kur gi sėdėsiu, liepė eiti ir dirbti. Tad praėjusiais metais ir pradėjau dirbti“, – šmaikštavo bažnyčioje gidaujanti moteris.

Nors E. Mudėnaitės misija – lankytojams atrakinti bažnyčios duris, tačiau moteris nusprendė, kad kaip pelė bažnyčios kampe tikrai nesėdės. „Man norėjosi kalbėti, bendrauti su žmonėmis. Tada aš pradėdavau atvykusiems pasakoti bažnyčios istoriją nuo jos įsikūrimo pradžios“, – atviravo pašnekovė ir „Ignalinos dienai“ atvėrė plačiąsias šventovės duris bei papasakojo įdomių istorijų skaitytojams.

Vienas seniausių reliktų

Palūšės bažnyčia pavadinta Šv. Juozapo vardu, todėl šventovės centrinį altorių puošia Šv. Juozapo su kūdikiu ant rankų paveikslas. Altoriaus nišose dvi šventųjų Petro ir Povilo medinės skulptūros, tačiau auksarankių meistrų padarytos taip, jog atrodo, kad tai keramikos darbai.

„Lankytojų paprašau atpažinti, kuris iš jų Petras, o kuris Povilas. Dažnai žmonės nesunkiai atskiria šiuos šventuosius, mat vienas iš jų rankoje laiko raktus nuo dangaus vartų“, – pasakodama šypsojosi gidė.

Palūšės bažnyčioje yra išlikusių ant sieninių lentų nutapytų paveikslų – „Švenčiausioji trejybė“, „Šv. Apaštalo Povilo atsivertimas“, „Malonės prašymas“, ovalo formos paveiksle vaizduojamas ir Šv. Laurynas. Visi šie tapybos darbai sukurti nežinomų autorių XVIII–IX amžiuje.

Šioje bažnyčioje vienas iš unikalių reliktų yra antepediumas (dekoratyvinis altoriaus priekinės dalies užtiesalas – aut. past.), sukurtas XVII amžiuje, gerokai anksčiau, nei pastatyta pati bažnyčia. Pasak bažnyčios prižiūrėtojos, nėra žinoma nei kas, nei kada šį burgundiškos spalvos aukso siūlais siuvinėtą gobeleną išsaugojo ir padovanojo bažnyčiai. „Dažnai lankytojų paklausiu, iš kokios medžiagos yra antepediumas, tačiau beveik niekas į šį klausimą neatsako teisingai“, – teigė moteris.

Eksponatas, net procesijų metu nejudinamas iš vietos

Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia per savo gyvavimo laiką išvengė gaisrų, ir net sovietmečiu nevirto sandėliu. Tačiau, kaip pasakojo pašnekovė, ši šventovė nukentėjo nuo aliejinių dažų. „Ant bažnyčios presbiterijos ir abiejų navų sienų yra atidengti ankstesnių laikų sienų fragmentai, kuriuose matosi, kokia tapyba slepiasi po aliejinių dažų sluoksniu. Kas žino, kodėl tos sienos buvo uždažytos… Galbūt tapytos sienos susidėvėjo, o gal nepalankiu bažnyčiai laikmečiu, sovietų laikais, galėjo būti gautas ir toks nurodymas – tapytas sienas padengti dažų sluoksniu.

Bažnyčioje esančios lubos dabar atrodo negražios, nelygios, todėl, kad lubų lentos buvo apverstos. Po šventovės stogu, kur matosi kita lubų lentų pusė, puikuojasi senovinė tapyba. Kodėl tos lubos buvo apverstos, taip pat nėra aišku, bet, matyt, tuomet kunigavęs kunigas buvo išmintingas – kam skusti tapytas grindis ar jas perdažyti, juk paprasčiau lentas tiesiog apversti kita puse ir tokiu būdu atnaujinti lubas.

Tačiau pastaruoju metu Vilniaus arkivyskupijos Ignalinos dekanato dekanas Vidas Smagurauskas ir Palūšės klebonas M. Anuškevič galvoja jas vėl atversti ir restauruoti tapytas lubas. Tik, žinoma, šiam sumanymui įgyvendinti reikia laiko, specialistų ir finansinių išteklių“, – dėstė E. Mudėnaitė.

Galinę bažnyčios sieną puošia išskirtinis kryžius, kurį iš šventovės sandėlio kadaise ištraukė ir restauravo čia kunigavęs Albertas Ulickas. Tačiau šis kryžius net procesijų bažnyčioje metu nepajudinamas iš vietos. Mat, kaip „Ignalinos dienai“ puse lūpų prasitarė gidė, šis krikščionybės simbolis turi pagoniškų ženklų, todėl yra tik kaip eksponatas, tačiau jokiu būdu ne liturginių apeigų elementas.

Po Palūšės bažnyčios grindimis nėra rūsio, tačiau po centriniu jos altoriumi yra kapas, kuriame palaidotas šios bažnyčios statytojas, kunigas Juozapas Stockis Baziliauskas (Bazilevskis), statęs bažnyčią savo lėšomis iš savo tėvų paveldėtame žemės sklype.

Šioje bažnyčioje kadaise vargonavo Miko ir Kipro Petrauskų tėvas Jonas Petrauskas. Kaip pasakojo bažnyčios gidė, vargonininkas, anuomet gyvenęs Palūšėje, gretimame kaime susirado merginą Juozapotą Rastenytę, ją vedė ir susilaukė dviejų sūnų – Miko ir Kipro. Vargonininko ir jo žmonos sūnūs buvo iki pat šių dienų net po jų mirties tebėra žinomos ir nusipelniusios Lietuvai asmenybės.

Bažnyčią jau 400 metų saugo angelas sargas

Palūšės bažnyčia statyta iš tašytų pušies rąstų ir suręsta be vinių, naudojant tik medinius kaiščius. Šventoriuje stovinti varpinė – dviejų aukštų, joje – du barokinio stiliaus varpai. Vienas iš jų suskamba kiekvieną dieną, žmonėms skelbdamas vidurdienio laiką.

Šventoriuje esančiame sandėliuke po užraktu saugomi kunigo A. Ulicko sukaupti liturginiai rūbai, tačiau kolekcija lankytojams neeksponuojama.

Šalia bažnyčios palaidoti čia dirbę kunigai – Nikodemas Vaišutis ir A. Ulickas, taip pat yra ir dar keletas, manoma, bažnyčios fundatorių kapų.

Kažkada ši medinė bažnytėlė buvo raudonos spalvos, jos atvaizdas puikavosi ir ant ankstesnės mūsų šalies valiutos – vieno lito – kupiūros.

Koplytėlėje už stiklo saugoma ir medinė Marijos skulptūra, kurią savo rankomis sukūrė buvęs šios bažnyčios vargonininkas Jonas Petrauskas. Pasirodo, šis žmogus mylėjo ne tik muziką, bet turėjo ir skulptoriaus talentą.

Šventoriuje yra ir šių laikų meno kūrinių. Teofilio Patiejūno medinė Marijos skulptūra, kaip teigia į bažnyčią užsukantys svečiai, yra labai panaši į bažnyčios lankytojus pasitinkančią Eleną. Moteris neslėpė, kad tokie pastebėjimai gali būti teisingi, mat skulptūros autorius jai kadaise simpatizavo.

Akį patraukia ir už bažnyčios šventoriaus tvoros stovintis galingas ąžuolas, kuriam, kaip sakė E. Mudėnaitė, dar tuomet, kai buvo statoma Palūšės bažnyčia, buvo 100 metų. Tuo metu statant šventovę prireikė lentų ir kunigas nusprendė tą ąžuolą nupjauti. Tačiau vos tik pradėjus ruoštis pjauti medį, kilo didžiulė vėtra ir į ąžuolą trenkė žaibas. Tada kunigas susimąstė, kad žaibas galėjo trenkti ir į bažnyčią. Vietiniai žmonės nusprendė, kad šis ąžuolas yra angelas sargas. Dabar šiam ąžuolui galiūnui, vis dar tebesaugančiam bažnyčią, jau 400 metų, o apkabinti jį tegali ne mažiau kaip keturi vyrai.

Smalsiausi lankytojai– vaikai

Paskutinį kartą Palūšės bažnyčia restauruota prieš 20 metų. Šventoriaus tvora baigta atnaujinti tik praėjusiais metais. Daug reikšmingų darbų Palūšės Šv. Juozapo bažnyčios ir parapijos labui nuveikė čia kunigavęs A. Ulickas. Dabar čia klebonauja ir šventovę globoja kunigas M. Anuškevič. Iki šiol po bažnyčios skliautais suskamba vargonų muzika, dabar čia vargonuoja iš Ignalinos atvykstanti vargonininkė Laima Kutrienė. Šv. Mišios bažnytėlėje vyksta kiekvieną sekmadienį, o kiekvieną rugpjūčio pirmąjį sekmadienį čia švenčiami ir Šv. Lauryno atlaidai.

Lankytojų, turistų grupių Palūšės bažnyčioje sulaukiama nemažai. Vien per praėjusių metų sezoną šią unikalią šventovę aplankė apie 4 000 svečių. Užsieniečiai dažniau nori tik pasigrožėti senutėle bažnyčia, jos puošyba, paveikslais, jiems mažiau įdomi bažnyčios istorija. Lankytojus priimanti moteris daugiausiai klausimų sulaukia iš vaikų.

„Vaikai vaikščiodami po bažnyčią domisi įvairiomis meno kūrinių, šventųjų paveikslų, skulptūrų detalėmis, klausia, ką viena ar kita detalė reiškia ar simbolizuoja. Jaunoji bažnyčios lankytojų karta verčia pasitempti ir pagilinti turimas žinias“, – šypsodamasi kalbėjo bažnyčios gidė.

E. Mudėnaitė tvirtai įsitikinusi, kad jeigu turistas apsilankė Palūšėje, tačiau nebuvo užsukęs į šio miestelio bažnyčią, galima sakyti, kad jis Palūšėje nė nebuvo. Mat į šią šventovę įžengus iš jos galima išeiti geresniu nei prieš tai buvai – kiekvieną ateinantį čia pasitinka kunigo A. Ulicko sumanytas užrašas: „Įžengi geras, išeik dar geresnis“.

Norintieji aplankyti Palūšės bažnyčią ne šv. Mišių metu, čia gali atvykti nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio visomis savaitės dienomis, išskyrus pirmadienį ir antradienį, durys lankytojams atveriamos nuo 10 iki 15 valandos.

Autorės nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas