Nuo mažų dienų tautodailininkei Suginčių miestelio (Molėtų r.) gyventojai Zitai Spranginienei saulės nubučiuoti ir vėjyje siūruojantys rugiai prilygsta magijai, nes rugiai išaugina duoną, o iš gležno ir trapaus šiaudo gimsta kerintys šiaudiniai sodai, kurie pastaruoju metu vis labiau atranda vietą net ir šiuolaikiškame namų interjere. Ne vieną dešimtmetį besidominti šiaudo magija ir septynerius metus įspūdingus šiaudinius sodus kurianti talentinga menininkė teigia, kad jai šis užsiėmimas – savotiška meditacija su šiaudu.

Prisiminkite, kaip šiaudiniai sodai atkeliavo į Jūsų gyvenimą.

Nuo mažų dienų visuomet mane traukė rankdarbiai. Mano mamytė labai gražiai audė ir mezgė, o tėvelis buvo siuvėjas ir be galo dailiai siuvo kailinius bei senovines sermėgas. Gyvenome labai gražioje vietoje Molėtų rajone, Labanoro girios pakraštyje. Mūsų kaimelis buvo įsikūręs tarp miškų, o kiekviename nedideliame žemės rėželyje siūbuodavo rugiai. Aš būdama maža įbrisdavau į rugius ir taip man būdavo gražu žiūrėti, kaip tos varpos siūbuoja, o aukštybėse plaukia debesys… Kartą aš įlindau į rugius (nors tėtis bardavo, kad mes, vaikai, išbraidome juos) ir užmigau. Manęs nerado gal porą valandų. Aišku, aš vėliau gavau pylos. Prisimenu, kaip tėtis pjaudavo rugius, kaip mane mokydavo surišti rugių pėdus, iš kurių padėdavau pastatyti gubas.

Prieš daugiau nei du dešimtmečius mano dukrai teko surišti sodelį, kurį parsivežė į namus. Aš jį kruopščiai išnagrinėjau, šiaudų tuo metu neturėjau, tai prisipjoviau nendrių ir pasidariau pirmuosius reketukus – žvaigždes, žaisliukus savo namų interjerui. O vasarą gavusi šiaudų ir pirmąjį sodą suvėriau. Kadangi dėl remonto darbų nebuvo sąlygų kurti, be to, dirbau dviejose mokyklose, namie laukė šeima. Stengiausi neužmiršti šio pomėgio. Šiaudų sodų rišimą atidėjau. Kaskart pamačius šiaudinius sodus akys raibdavo nuo jų grožio. Bėgant metams vis labiau kirbėjo mintis imtis šios veiklos ir man buvo nesvarbu, kad anuomet dar mezgiau, siuvinėjau, vėliau vilną, mat dirbant su vaikais mokykloje reikėjo išmanyti nemažai kūrybinių veiklų. O man taip norėjosi užsiimti tokia veikla, kuri būtų naudinga, prasminga, turėtų liaudies tradicijų tęstinumą, išliekamąją vertę… Prieš septynerius metus pasisėjau rugių, juos nusipjoviau, su anūkais išrūšiavau ir išdžiovinau. Iš pradžių truputį mokiausi. Oi kaip buvo smagu, kai išaugo pirmieji sodai! Kol dirbau, prie sodų prisėsdavau rečiau, bet iš pradžių po truputį dar mokiausi.

Kuo Jūsų darbai yra išskirtiniai?

Aš esu toks žmogus: jeigu kažką imuosi daryti, tai viskas turi būti atlikta kruopščiai, tvarkingai. Labai mėgstu dirbti su plonu arba vidutinio plonumo šiaudu – tai sodams teikia ažūrinio lengvumo, trapumo. mano kūryboje dominuoja tradiciniai klasikiniai šiaudiniai sodai. Nevengiu įvairesnių formų.

Kol neturėjau šiaudų, esu surišusi sodą iš lauko smilgų. Tėviškėje prisirinkau jų ir panaudojau. Stebino sodo, kurį pavadinau smilgų rūku, grožis: jis buvo žalsvas, lengvas ir be galo trapus. Juk kiekvienam kūrėjui yra svarbus ne tik techninis procesas, bet ir labai svarbu įdėti savo širdį, palinkėjimus. Kiekvienas surištas šiaudelis gali tapti palinkėjimu grožiui, turtams ir kitiems gyvenimiškiems dalykams. Juk sukdamasis namuose sodas visa tai spinduliuoja.

Kokiais simboliais juos dabinate?

Saulutės, žvaigždelės, paukšteliai yra mano mėgstami simboliai. Saulutės ir žvaigždelės spinduliuoja šviesą, o paukšteliai pakeri savo trapumu, lengvumu, teigiamai veikia jį stebinčio žmogaus jausmus.

Ar tokį kruopštų darbą gali dirbti kiekvienas žmogus, ar tam reikia turėti Dievo dovaną?

Reikia begalinės kantrybės, susikaupimo, erdvinio mąstymo ir, žinoma, nusiteikimo. Jeigu lauks daugybė nepadarytų darbų, turėsi rūpesčių – tikrai niekas neišeis, drebės rankos, šiaudas neklausys, megsis mazgai. Jei žinau, kad vienoje ar kitoje namų kertėje yra tvarka, paklus ir šiaudų sodai. Norint užsiimti šia veikla vistiek reikia būti menininku mėgėju, iš kurio širdies veržtųsi meilė šiam pomėgiui.

Norint pasigaminti šiaudinį sodą neužtenka ant stalo turėti šiaudų, adatą ir siūlo. Tam reikia pasiruošti. Kaip vyksta tie pasiruošimo darbai?

Prisikarpau reikiamo dydžio šiaudelių. Jei šiaudeliai būna labai sausi, juos susuku į drėgną rankšluostį, kad šiek tiek sudrėgtų. Paimu adatą, lininį siūlą ir pradedu verti. Darbas be galo kruopštus, tad reikia rišti sodus labai atsakingai. Jei paėmus šiaudą jį paspausi – sulūš. Jeigu su siūlu patempsi – įplyš. Man šis užsiėmimas – savotiška meditacija su šiaudu.

Ar sodų rišimas yra populiarus rytų Lietuvoje?

Neneigsiu, kad aš iš savo artimos aplinkos perėmiau siuvimą, mezgimą nėrimą, tačiau su šiaudinių sodų rišėjais savo aplinkoje neturėjau nieko bendra. Kažkada mamytė pasakojo, kad jos sesuo Bronė Velykoms ir Kalėdoms iš ilgų šiaudų kažką panašaus į sodus surišdavo. Didesnius dirbinius man tekdavo matyti tik muziejuose, o prieš pusšimtį metų Lietuvoje sodai buvo beveik išnykę. Gal buvo tik vos keli rišėjai. O dabar šis užsiėmimas išplito, išpopuliarėjo, atgimė.

Džiugu, kad atgyja tradicijos surišti sodus vestuvėms, jubiliejams, krikštynoms. Surišau sodą 80-metį šventusiai močiutei, kuri pasikabino senovinėje kaimo gryčioje ir kuriuo nuolat džiaugėsi. Esu gavusi įvairių prašymų, kai kurie sodai išvyksta į svečias šalis. Taip pat jais puošiu ir savo namus: štai pernai prieš Kalėdas nuo šviestuvo gražiai žemyn nuleidau kėnio šakas su šiaudinukais. Ir gražu, ir šventiška.

Neseniai dalyvavote Utenos regiono konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas 2022“, kuri vyko Visagine. Papasakokite, kaip Jums sekėsi, kokių įspūdžių parsivežėte namo?

Kasmet nuo 1999 metų dalyvauju rajoninėse tautodailininkų darbų parodose su dirbiniais, atliktais su įvairiomis kitomis technikomis, o nuo 2018 metų tiek rajoninėse, tiek regioninėse eksponuoju tik šiaudinius sodus. Praėjusiais metais regiono parodoje „Aukso vainikas 2021“ Utenoje mano šiaudiniai sodai pelnė antrąją vietą, o šią vasarą rajoninėje dailės ir fotografijos parodoje gavau įvertinimą, premiją bei kelialapį į regioninę parodą Visagine, kur pelniau pirmąją vietą. Teks važiuoti ir dalyvauti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje, kuri vyks Trijų Karalių dieną Gelgaudiškio dvare.

Nesitikėjau tokio įvertinimo. Už tai esu labai dėkinga. Sodus auginau, auginu ir auginsiu bei stengiuosi perduoti tą nuostabų liaudies meną. Dabar ruošiuosi respublikinei parodai. Ar noriu būti vainikuota? O kas nenorėtų (juokėsi). Linkiu užsidėti vainiką tam, kas jos labiausiai to vertas.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video