Kadangi kloviniškiai neturėjo savų muzikantų, juos linksmindavo kaimyninių kaimų grojėjai. Kai­me prie sodybų buvo ne tik medinių kryžių, bet ir koplytstulpis, o iki šiolei išlikę ir du akmeniniai kry­žiai. Tik vyresni kloviniškiai atsimena, kas anksčiau plytėjo vietoje vadinamosios Klovinių užtvankos, bei tai, kad ant Vestuvių kalno ne jaunieji meilę vienas kitam prisiekdavo. Kelio apeivio namai („kašarka“) irgi tebestovi mažai tepasikeitę, tačiau čia jau seniai nebegyvena kelio meistras su savo padėjėju, o vai­kai nebesėdi ant medinio trikampio ir nebeskaičiuo­ja pro šalį pravažiuojančių vežimų.

Droničėnų Dėdžiukas ir Klovinių „piemenės“

Pasak kloviniškės Elenos Norkūnienės, gegužinės visada vykdavo berželiais apkaišyta­me kieme. Muzikantai grodavo ant vainikais apipintos pakylos. Užmokestis jiems buvo vaiki­nų rūpestis. Kloviniai neturėjo vietinių muzikantų, todėl kai­mo jaunimą linksmindavo Dro­ničėnų (Utenos sen.) Paragys, meiliai jaunimo vadinamas Dė­džiuku. „Šokiuose vyravo tam tikra hierarchija: buvo suaugu­sių merginų ir buvo tokių kaip mes, piemenių, kurioms po še­šiolika metų. Vyresnės pane­lės stovi priekyje, o mes kaž­kur už nugarų sukaišiotos. Kai tik Dėdžiukas paskelbia: „Nu, vaikai, gana!“, tai šitos ma­žosios nulekia, apsikabina jį: „Nu, Dėdžiuk, dar biškiuką pa­grok!“ Dėdžiukas neatsilaiko ir pagroja“, – šypsojosi klovi­niškė. Kitas muzikantas, ilgai senberniavęs Ramonas, ateida­vo iš Medenių (Utenos sen.). Jis buvo kiek išdidesnis, tad prie jo „piemenės“ taip jau neprisigre­tindavo. Abu Klovinių kaimo linksmintojai grojo Peterburgo armonika.

Anot pašnekovės, jos tėvas vienų dukterų į kitų kaimų šo­kius neleisdavo – jas turėdavo lydėti broliai. Kol brolis palydi panelę, sesuo ištikimai laukia (arba atvirkščiai) ir kartu grįžta namo. E. Norkūnienė prisipaži­no per visą jaunystę tik du kar­tus dalyvavusi šokiuose svetur. Kartą su dideliu būriu kloviniš­kių lankėsi Vaikutėnuose (Ute­nos sen.). Grįžo jaunimas jau saulei patekėjus, o čia, lyg ty­čia, tėvas kelia bulvių sodin­ti. Niekur nedingsi – tėvo, ku­ris, anot pašnekovės, buvo geras, bet griežtas, neklausyti negalėjai.

Kareivių kryžius ir kryžius boboms

Gegužines pamaldas klovi­niškiai vadino „majava“, jos, kaip, beje, ir šokiai, vykda­vo pas Leipų „kamaroje“. Tie­sa, E. Norkūnienė pabrėžė, kad kaimo senoji „ulyčia“ ir kaimo vienkiemiai buvo lyg dvi skirtingos respublikos, to­dėl vieni maldininkai rinkda­vosi pas jau minėtą Leipų, o „ulyčninkai“ – pas Gučių. Į „majavą“ eidavo sutartu laiku, nors kituose kaimuose į pamal­das kviesdavo mušdami kokį sa­votišką gongą, pavyzdžiui, „rei­ką“ (geležinkelio bėgių dalį).

Pasak E. Norkūnienės, gal tik treti metai, kai Kloviniuose ne­bevyksta „kryžavos“ dienos. Beje, jos tarybiniais metais irgi buvo dingusios, tebuvo likę du akmeniniai kryžiai: Bobų ir Jau­nimo. Pastarasis atsirado taip. Būrys kloviniškių vaikinų buvo pašaukti į „prizavą“ – carinę ka­riuomenę. Šie, labai ilgėdamie­si namų ir trokšdami laimingai po tarnybos juos pasiekti, su­rinkę pinigų pas Degučių (Ute­nos sen.) Simoną Bogomolniko­vą užsakė kryžių. Kryžius buvo pastatytas toje kaimo dalyje, ku­rioje sovietmečiu atsirado mė­sos, pieno, alaus kombinatai, ta­čiau, dar prieš jiems iškylant, ten sovietinė valdžia buvo įren­gusi aerodromą. Kaimo vyrai, gelbėdami kryžių nuo sunaikini­mo, atvežė jį į Jankauskų kloji­mą (namai buvo sudegę). Tačiau pačioje kolektyvizacijos pra­džioje klojimo prisireikė kolū­kiui. Vienas iš kryžiaus fundato­rių Jonas Žibas persivežė kryžių į savo klojimą, bet statyti kie­me pabijojo. Tik po J. Žibo mir­ties, artėjant Lietuvos nepriklau­somybei, kryžius iškilo kieme. Beje, E. Norkūnienė pastebė­jo, kad iš pradžių kareivių kry­žius buvo žinomas Bernų pava­dinimu, tik vėliau pervadintas „gražiau“ – Jaunimo.

„Moterys įsižeidė – bernai turi kryžių, o jos ne! Todėl su­rinko pinigų, kurių dažniausiai uždirbdavo turguje parduoda­mos maisto produktus, ir užsakė kryžių pas tą patį Bogomolni­kovą. Dabar jis stovi gale kai­mo ir yra vadinamas Bobų kry­žiumi“, – kalbėjo kloviniškė.

Beje, Klovinių kaime yra akmuo, kuriame (rate) iškaltas kryžius. E. Norkūnienei Laima Viliūnienė (Varkauskaitė) pa­sakojo, kad kartą į tą akmenį trenkė žaibas ir nuskėlė jo dalį. Tada jos tėvas, pabūgęs, kad kitą kartą netrenktų į jo sody­bą, kuri buvo netoliese, papra­šė, jog vienas žmogus, tuo metu dirbęs pas jį, apskritime iškaltų kryžių – apsaugą nuo perkūno. Pasak E. Norkūnienės, kita kaimo gyventoja, Regina Aželienė (Snukiškytė), jai teigė, kad aps­kritimą su kryžiumi iškalęs pats A. Varkauskas, o kryžius aps­kritime reiškęs visas keturias pasaulio puses.

Silkė be „primazojimų“

Pasak E. Norkūnienės, di­džiausios šventės kaime buvo Kalėdos ir Velykos. Naujieji metai nebuvo švenčiami, tačiau per Kalėdas visada puošdavo eglutę. Žaliaskarę vaikai pada­bindavo saldainiais, o kol paš­nekovės auksarankė teta Adelė Paškauskaitė gyveno pas bro­lį, ši pakabindavo ir įvairiausių savo darbo šiaudinukų, karpinių iš popieriaus.

Anot moters, kad ir kur šeima būtų išsisklaidžiusi, per Kūčias visi sugužėdavo namo. Valgy­davo silkę, kuri, pasak pašne­kovės, pagal jos tėvą (ir būtent jam) turėjo būti „be jokių pri­mazojimų“ – tiesiog supjausty­ta ir patiekta su svogūnu. Kep­davo „kleckelius“ (kūčiukus). Kepdavo dvi „bapkas“: vieną baltų, valcuotų miltų, o kitą – paprastų kvietinių. Jei pirmo­sios buvo galima paragauti tik po riekutę, tai antrosios galėjai valgyti kiek nori. Ant stalo bū­davo troškintų kopūstų, aviži­nio kisieliaus, grucės, miešimo. Po staltiese paskleisdavo šieno. Kai kurios šeimos dėdavo šie­no ne tik po staltiese, bet ir po stalu, ant grindų arba krepšely­je, kad kūdikėliui Kristui būtų kur gulėti. Merginos nešdavo malkas, semdavo riešutų saują – skaičiuodavo: jei lyginis skai­čius, tai ištekės. Popieriuką su patinkančio vaikino vardu po pagalve kišdavo.

Per Užgavėnes būtinai val­gydavo mėsą ir su rogėmis va­žinėdavosi po kaimą. „Tačiau svarbiausia buvo šokiai, – pa­brėžė kloviniškė. – Prasidėda­vo septintą–aštuntą, o be dešimt dvylika muzikantas paskelbia: „Šokiai baigėsi – namo!“ Par­ėję visada valgydavome baltus, pieniškus lakštinius. Tai buvo paskutinis Užgavėnių valgis.“

Paskendusios Lunkos

„Ten, kur dabar ežeras (Ute­nos tvenkinys, dar vadinamas Klovinių užtvankos vardu – aut. past.), buvo didelės, nuostabiai gražios lunkas (lankos – aut. past.). Mes taip jas ir vadinda­vom, o aplink jas lyg kokiu kas­piniukiu mūsų Raudesytė tekė­jo. Tokia siaura, nedidukė, buvo viena tokia duobė, kurioje mes maudydavomės. Lunkose ver­tėsi gal penkios versmės. Nuos­tabiai skanaus vandens: dvi prie Leipų pirties, viena prie Šapo­kų, o dar kita – vidury Lunkų. Trys versmės buvo prižiūrimos, aprėmintos ranteliais, iš jų, ne­užšąlančių, nešdavomės van­denį. Lunkos dalys turėjo savo pavadinimus. Kur sutekėjo keli upeliukai, ta vieta vadinosi Sun­takos (Santakos – aut. past.). Lunkas, kurias pjaudavo, turėjo pasidaliję žmonės. Vietomis jos buvo gana šlapios, apžėlusios viksvomis, vietomis žolė augo ant tvirtos žemės. Dešinėje ke­lio (Kaunas–Zarasai–Daugpi­lis – aut. past.) pusėje buvo Pu­palaiškė, šlapia pieva, kurioje augo daug trilapių (pupalaiš­kių trilapių – aut past.)“, – pa­sakojo apie Lunkas E. Norkū­nienė ir užsiminė, kad užtvanka atsirado Utenos trikotažo fabri­ko dažymo cechui prisireikus daug vandens. Paklausta, ar ne­gaila sunaikintų Lunkų, klovi­niškė neslėpė: „Man ir dabar tebegaila Lunkų, nes tokio ne­nusakomo grožio, kokios jos buvo – pilnos gėlių, versmytės, tekanti Raudesytė – tas (tven­kinio – aut. past.) vanduo tikrai neatstoja.“

E. Norkūnienė pasakojo, kad ten, kur dabar stūkso uteniš­kiams gerai žinomas Vestuvių kalnas, anksčiau plytėjo dirba­mi laukai. Tik vėliau, užtven­kus Rašę, valdžios sprendimu gražus kalnelis prie naujai atsi­radusio tvenkinio skirtas vestu­vininkų ir miestiečių pramogai. Iš pradžių kalną tikrai pamė­go vestuvininkai, ypač tada, kai ant jo 1987 metais atsirado liau­dies meistrų skulptūrų, vaiz­duojančių senąsias vestuves. Kelias į Vestuvių kalną, neto­li kurio įsikūrę ir Norkūnai, ti­krai buvo judrus, jame nuolat vestuvininkus stabdė „bromai“. Nors vėliau kalno populiarumas tarp besituokiančiųjų sumenko, vis tiek netrūko čia važiuojan­čio triukšmingo jaunimo ir mė­gėjų paūžti. Kai kuriuos traukė ir prie užtvankos veikusi kavi­nė. Norėdami bent kiek suma­žinti triukšmą, Norkūnai pake­lę užsisodino eglėmis.

Sunaikintas sukilėlių atminimo kalnas

Anot E. Norkūnienės, Klo­vinių kaime stovėjęs Kartuvių kalnas, menantis 1863 metų sukilimo laikus, kaimo gyven­tojų buvo vadinamas Kartų (il­gas kirtis ant a) kalnu. Anks­čiau, kai ėjo „ulyčios“ kelias, nedidelis kalnelis buvo labai aiškiai matomas. Vieta grei­čiausiai savo vardą gavo nuo pakartų sukilėlių. Pašneko­vės senelis, gimęs apie 1855 metus, dar atsiminė styran­čius kartuvių stulpus. Kalnelis stūksojo (dabar tai būtų mies­to ribose) už „Norfos“ parduo­tuvės J. Basanavičiaus gatvė­je. Ar ši kadaise įsimintina ir kaimiečių žinoma vieta vis dar yra, pašnekovė negalėjo pa­sakyti. „Turbūt ir pati jau ne­berasčiau – kraštovaizdis ten labai pasikeitęs“, – sakė ji ir pridūrė, kad nebeliko ir senų kloviniškių, galinčių parody­ti Kartų kalną, kuris besiple­čiančio miesto „sąskaita“ grei­čiausiai buvo sunaikintas.

Šalia „ulyčios“ kelio, kiek toliau nuo Kartų kalno, stovė­jo kryžius. Nors jis buvo staty­tas 1894 metais, buvo sakoma, kad kryžius skirtas prieš trisde­šimt metų įvykusiam sukilimui paminėti. Jis, anot E. Norkūnie­nės, statytas dar jos senelių ar net prosenelių laikais, sunyko. 1990 metais šis kryžius buvo at­statytas kitoje vietoje, t. y. Za­rasų ir Žirgapievio gatvių san­kryžoje (kur stovi ir šiandien), jo autorius – uteniškis Neliup­šis. Tuomet jis padirbo kryžius ir kitiems kaimo gyventojams: Mikėnams, Paškauskų kaimy­nui Juozapui Šapokai. Pašne­kovė neatsimena kaime kitur prie sodybų buvusių kryžių, ta­čiau senesni gyventojai porino, kad jų būta bent prie šešių gry­čių (Mikėnų, Gučių (Kustų) ir kt.). Beje, gale kaimo, pakeliui į Medenius, stovėjo koplytstul­pis, kuris neišliko.

Kiek vežimų pravažiuoja…

Pasak E. Norkūnienės, isto­riniame pašto kelyje (trakte) Sankt Peterburgas–Varšuva kas devynis kilometrus stovėjo ke­lio apeivio namai, o kas aštuo­niolika – kelio pastotė. Buvo kelio apeivio namai („kašarka“) ir Kloviniuose. „Kelio apeivio name visada turėjo būti paša­ro arkliams ir (prireikus) kam­barys apsistoti keleiviams. Pa­prasčiau kalbant, tai buvo kelio sargo namai. Sargas prižiūrėda­vo kelią: nupjaudavo pakeles, šieną sukraudavo ūkiniame pas­tate. Kad, pavyzdžiui, sulūžus karietai, arklius būtų kuo pa­šerti. O Daugailiuose buvo paš­to pastotė. Dvigubai didesnia­me pastate turėjo būti arklidė, ten keisdavo arklius, buvo kam­barių keleiviams. Kašarkoje dažniausiai gyveno kelio meis­tras ir darbininkas. Prireikus taip pat turėjo būti galimybė ap­sistoti ir kareiviams“, – pasako­jo E. Norkūnienė.

Turėjo „kašarka“ ir medinį trikampį, kurį traukiant arkliui žiemą buvo valomas kelias. Pašnekovei tas trikampis atmin­tyje išliko kaip nuostabiausia žaidimų vieta: ant jo sėdėdami vaikai skaičiuodavo, kiek pra­važiuoja vežimų. Kelio apeivių namas savo funkcijas, kloviniš­kės skaičiavimu, atliko maž­daug iki 1960 metų.

Autoriaus nuotr.