Į avantiūrizmą linkęs ignalinietis mėgaujasi jam duotu gyvenimu bei džiugina kitus

Likimo išbandymai kartais būna skirti tam, kad atsigręžtume, apgalvotume savo praeitą kelią, ištaisytume klaidas ir gyventume toliau, labiau vertindami tai, ką turime, džiaugdamiesi kiekviena diena, kiekviena akimirka… Ignalinos rajone, Džiaugsminės kaime (Vidiškių sen.) gyvenančiam Pauliui Čiūdarui gyvenimas kirčių taip pat nepagailėjo, būtent todėl vyro optimizmas, idėjų gausa ir siekis jas įgyvendinti ne tik šiek tiek stebina, bet ir užveda beiskatina sekti jo pavyzdžiu. Gamtos fotografas, menininkas širdimi ir siela, pernai pasiekęs Lietuvos rekordą, sutiko „Ignalinos dienai“ papasakoti apie save ir savo užmanymus.

Visa širdimi ir kūnu – Ignalinoje

Kaip pasakojo pašnekovas, jis gimė ir augo Ignalinos krašte, Džiaugsminės kaime, ir beveik visą gyvenimą čia gyveno, neskaičiuojant to laiko, kurį praleido emigracijoje. P. Čiūdaras baigė tuometinę Česlovo Kudabos mokyklą, vėliau mokėsi profesinėse mokyklose . Vienoje – mėgino įgyti jaunojo ūkininko specialybę, kitoje – išmoko smulkaus verslo organizatoriaus profesijos. „Kokiais 1996–1997 metais su draugais pradėjome uždarbiauti užsienyje, kartais ir nelegaliai, – prisiminė jaunas vyras. – Buvo visokių istorijų – ir per sienas nelegaliai eidavome, ir be vizų gyvendavome.“ Taigi, pirmasis P. Čiūdaro darbas ir buvo užsienyje, o ne Lietuvoje.

Kaip sakė pašnekovas, po to bene penkiolika metų dirbęs apsaugos tarnyboje, dabar ramiai sukasi savo verslo verpetuose – įkūręs dirbtuvę „Krapštukas“ užsiima individualia veikla. „Užsiimu sodybų priežiūra, statybos bei remonto darbais, šiokiais tokiais meniniais sprendimais“, – kalbėjo vyras. Meninė veikla, anot jo, tai – iš medžio drožti dirbiniai: pjaustymo lentelės, kiaušinių ridenimo loveliai, pieštukinės ir pan. Kaip prasitarė P. Čiūdaras, šiais gaminiais jis prekiauja mugėse, siunčia juos pirkėjams į užsienį. „Man tikrai labai patinka, esu drožęs ir paveikslus iš medžio, tiesa jų nedaug – vienetai, – prisipažino pašnekovas. – Šis pomėgis atsirado jau anksčiau. Turiu draugus – Raimondą Žievį, Joną Grundą. Esame kažkada kartu Vytautui Šerėnui darę vieną projektą – ežį – vaikų žaidimų aikštelę. Jos dabar, berods, jau net nebėra – supuvo. Visada žavėjausi kūryba, medžio darbais, bet tuo neužsiėmiau. Sulaukęs 33 metų turėjau gyvenimo lūžį – antrą savo gimtadienį. Tada labiau pradėjau domėtis drožyba.“

Gyvenimas supurtė

Paklaustas, koks įvykis jo gyvenime nutiko, kad net pavadino jį antru gimtadieniu, P. Čiūdaras šiek tiek patylėjęs prabilo: „Iš pradžių – insultas. Toks, kad net apakau viena akimi. Po to laukė širdies operacija. Jau vienuolika metų gyvenu su dirbtiniu širdies vožtuvu…“ Anot pašnekovo, iki tol jis dirbo dviejuose darbuose, kažkur skubėjo, lėkė, nežiūrėjo nei poilsio dienų, nei švenčių. Ištikus ligai teko sustoti ir pagalvoti. „Visų pasaulio pinigų neuždirbsi“, – seną liaudies išmintį pakartojo jaunas vyras ir pridūrė, jog buvo bene vienas paskutinių profesoriaus Vytauto Jono Sirvydžio pacientų. „Jis padarė viską taip tiksliai, kad, dar dirbdamas apsaugos tarnyboje, atestacijoje 100 m nubėgdavau per 13–14 sekundžių…“

Pasak pašnekovo, kai vėliau susitikime matėsi su profesoriumi, šis prasitarė, kad P. Čiūdaras – antras toks sportiškas jo pacientas. Kitas, V. J. Sirvydžio teigimu, laukdamas širdies operacijos su prietaisais, palaikančiais širdies darbą, dalyvavo motociklų varžybose. „Profesorius juokavo, kad man, tikriausiai, įdėjo sportinį vožtuvą, – šypsojosi vyras. – Nesiskundžiu, nors iš pradžių buvo sunku priprasti prie matymo viena akimi. Visgi, smegenys po to persiprogramuoja, organizmas pripranta. Dabar jaučiuosi neblogai. Iš visų blogybių, kurios galėjo atsitikti, manau, kad man dar labai pasisekė. Užtat dabar džiaugiuosi kiekviena gyvenimo diena. Peržiūrėjau savo vertybes ir supratau, kad su šeima ar vaikais praleistas laikas yra kur kas svarbiau už pinigus.“ P. Čiūdaras užsiminė, kad turi dvi dukras – vienai jau dvidešimt, kitai – dvylika.

Augo gamtoje

Prakalbus apie pomėgį fotografuoti gamtą, jaunas vyras prasitarė, kad jį visada supo gamta ir gyvūnai. P. Čiūdaro mama – veterinarijos gydytoja, tėtis – ūkio direktorius, gal todėl jo vaikystės namuose netrūko ne tik naminių, bet ir laukinių gyvūnų. „Tėvai kilę iš Biržų, – pasakojo pašnekovas. – Gal kokiais 1970–1972 metais tėtį paskyrė dirbti į šituos kraštus. Namuose turėjome kone visą zoologijos sodą – elnią, stirnų, vilkę ir daug kitų. Jei prisimenate režisieriaus Petro Abukevičiaus „Meškutės Nidos nuotykius“, buvo viena šio filmo dalis su elniuku. Elniuką, kuris filmavosi šiame filme, vėliau augino mūsų šeima. Nežinau, iš kur jį režisierius gavo, bet po filmo elniukui buvo suteiktas prieglobstis Palūšės turistinėje bazėje. Kiek žinau, vėliau, kai elniukas paaugo, jam išdygo ragai ir jis pradėjo vejoti turistus, prikrėsdavo įvairių eibių. Mano tėvukas jį pasiėmė sau. Prisimenu, po to P. Abukevičius dar atvažiuodavo su komanda, sustatydavo bokštelius taip, kad nesimatytų aptvarų, ir jį filmuodavo, įrašinėdavo jo baubimą.“

Atminimą apie augintą vilkę, anot P. Čiūdaro, jis nešiojasi iki šių dienų – kartą žaisdama ji gana stipriai perkando penkerių metų berniukui koją, todėl randai ant kojos likę iki šiol. Beje, dabartinė pašnekovo sodyba Džiaugsminėje – šalia miško, todėl, anot jo, visai čia pat ne tik gamta, bet ir dažni svečiai – stirnos bei kiti gyvūnai.

rrem_vivi

Naujas pomėgis virto aistra

Pirmieji mėginimai fotografuoti, kaip prisiminė pašnekovas, buvo mokykloje. Tai – bandymas perfotografuoti mylimų kino filmų herojų plakatus. Pasak jo, tais laikais sunku būdavo gauti plakatų, todėl fotografija buvo vienintelė galimybė turėti mėgstamo aktoriaus nuotrauką. „Visada žavėjausi foto menu, nes turiu giminaitį – žymų fotografą ir rašytoją Alį Balbierių iš Biržų –, bet anksčiau, tikriausiai, buvau tam nesubrendęs, – prisipažino P. Čiūdaras. – Rimčiau fotografavimu susidomėjau prieš kokius ketverius metus. Žinoma, dabar atsirado ir kitos galimybės – skaitmeninė technika, nereikia ryškinti juostelių, daryti nuotraukų.“

Kaip tikino pašnekovas, jis mėgina užfiksuoti tai, ką regi. Kartais važiuodamas automobiliu kur nors šalikelėje pamato gražų vaizdą – būsimą nuotrauką – ir mintyse iškart iškyla jos pavadinimas. Tada sustoja ir fotografuoja. Kaip sakė P. Čiūdaras, kartais dėl vieno kadro jis gali nuvažiuoti ar pėsčiomis nueiti dešimtis kilometrų arba grįžti į tą pačią vietą kelis kartus ir fotografuoti iš naujo, kol gausis taip, kaip norisi. Nors vyras kuklinosi ir sakė, kad fotografų šiais laikais – daug, tie, kurie matė jo nuotraukas, pastebėjo jų išskirtinumą. Kartais, anot jo, „pasiskolinti“ nuotraukų paprašo ir kokios nors įmonės ar žmonės. Dabar fotografija gyvenančio P. Čiūdaro svajonė – nusipirkti profesionalią foto įrangą, nes šiuo metu jis paveiksluoja arba paprastu veidrodiniu fotoaparatu, arba telefonu.

Rekordininkė karvė Meirona

Pernykštėje jubiliejinėje dešimtojoje Palūšės regatoje dalyvavę svečiai tikriausiai pastebėjo ir P. Čiūdaro kūrinį – džinsuotą karvę ant plausto. Anot rekordus fiksuojančios „Agentūros Factum“, P. Čiūdaro sukurta skulptūra buvo pripažinta didžiausia – 2,13 m ilgio, 2,04 m aukščio, 93 cm pločio – skulptūra ant vandens. Kaip tikino pašnekovas, dauguma žmonių galvoja, kad pasiekti rekordą – labai lengva, bet taip nėra. Anot jo, nedaug trūko, kad šis rekordas nebūtų buvęs užfiksuotas. „Yra daug įvairių reikalavimų, kriterijų, – kalbėjo jaunas vyras. – Kas bandė, tas žino. „Agentūros Factum“ įkūrėjas Vytautas Navaitis tikrai griežtas ir reiklus. Be to, rekordas kainuoja daug laiko ir pinigų.“

Kaip pasakojo P. Čiūdaras, idėja siekti būtent tokio rekordo, jam kilo drožinėjant. Kartą jis iš medinių kaladėlių susuko, pašnekovo žodžiais tariant, nelabai išvaizdžią medinę pieštukinę-karvę su kojomis iš vinių. Po to ją tobulino, gražino. Keletą jų pardavė mugėse, internetu, padovanojo Ignalinos rajono turizmo informacijos centrui. „Prieš tai siunčiau į Jungtines Amerikos Valstijas, į Kaliforniją, lovelius kiaušiniams ridenti, papuoštus kiškiais, – prisiminė vyras. – Tie žmonės patys mane susirado. Jie kilę iš Meironių kaimo (Ignalinos sen.). Vieną vakarą pakalbėjau su jais telefonu ir vonios kambaryje valiausi dantis. Man sukosi galvoje – Meironys, karvės. Juk tai – idėja.“

Tikslų užsispyrusiai siekia

Kaip sakė P. Čiūdaras, jo pirminė mintis (padėti ją įgyvendinti turėjo M. Žievys) buvo padaryti didelę 7–8 m metalinę karvę, stovinčią vandenyje, naktį apšviestą, paminint seną, bene šimto metų, tradiciją per Sekmines plukdyti karves iš Meironių kaimo į Asalnų ežero Pabiržės pusiasalį. Maždaug tokią, kaip skulptūra „Kelininkas“ Antalksnės kaime (Linkmenų sen.). Tačiau, anot pašnekovo, pradėjus ieškoti rėmėjų, jis buvo išvadintas keistuoliu, net klounu, ir norinčių prisidėti neatsirado.

Pasak vyro, buvo pagamintas būsimos karvės maketas. Pamatęs, kad nieko neišeis, jis spjovė į viską ir išvažiavo į Norvegiją. „Per šitą projektą buvau prisidaręs skolų, – kalbėjo P. Čiūdaras. – Grįžus į Lietuvą kaip tik prasidėjo pirmasis karantinas. Visi mano pažįstami vis klausinėjo, kaip ta mano karvė. O aš, jei ką nors užsibrėžiu, tai būtinai ir padarau. Prisiminiau regatą. Pagalvojau – kodėl neaprengus karvės džinsais, neužkėlus ant plausto ir nesudalyvavus regatoje?..“

Linksma karvutė pradžiugino šimtus

Pašnekovo teigimu, šis projektas užėmė tikrai daug laiko bei jėgų. Karvė tuo metu „gyveno“ aerodromo angare kartu su lėktuvais. Ji buvo nuvežta į Džiaugsminę, ten vyras „aprengė“ ją džinsais. „Galiu papasakoti visą istoriją, kaip karvė Meirona, kurios vardas – patentuotas, keliavo iki Palūšės, – šypsojosi P. Čiūdaras. – Vienas baidares nuomojantis draugas išnuomojo plaustą. Karvė sveria apie 300 kg, todėl susiradau ūkininką, kuris atvažiavo su didžiausiu tralu, vežančiu miškovežius. Įsikrovėm tą karvę, vežėm, policija buvo užtvėrusi kelią, kad pravažiuotumėm. Užkėlėme ant plausto. Tada supratau, kad man pavyko, nes aplinkui pradėjo būriuotis smalsuoliai. Kai nuplaukiau iki vietos, kur turėjau pasiruošti regatai ir rekordui, ten stovėjo apie 50 turistų, kurie pradėjo ploti.“

Anot pašnekovo, pernai buvo pelnytas ne tik rekordas, bet ir pirmoji vieta Linksmojoje Lūšių regatoje bei varžybose „Parodyk, ką plauki!“ Karvė filmavosi su dainininku Vidu Bareikiu, buvo „pakviesta“ į festivalį „Visagino Country“. Turėjo būti nufilmuotas ir video klipas, bet Visagine buvo pavogta video kamera su visa filmuota medžiaga. Vyro galvoje kirba dar tiek daug idėjų, kad nenustebkite išvydę pieno gaminius, papuoštus džinsuota karvute. Jam smagu, kad linksmoji bei smalsioji Meirona džiugina ne tik mažuosius, bet ir suaugusius žmones, sukelia jiems šypseną. Anot vyro, kol kas sumažinta karvutės kopija gyvena Ignalinos krašto muziejuje, o pati Meirona – saugiai apdengta bei apsnigta žiemoja P. Čiūdaro kieme.

Siekti, tikėti ir nepalikti

Vyro teigimu, yra daug dalykų, kurių jis dar nespėjo įgyvendinti – idėjos, projektai, planai – skatina jį gyventi ir varo į priekį, o savo gyvenime jis keisti nenorėtų nieko, juk praeitas kelias – tai patirtis, sutikti žmonės. „Galiu atskleisti paslaptį, – šypsojosi pašnekovas. – Jei Meirona augo šalia lėktuvų, gali būti, kad po dviejų–trijų metų bus užfiksuotas kitas rekordas…“

P. Čiūdaras linkėjo savo mylimo Ignalinos krašto žmonėms neišsivažinėti, įgyvendinti savo svajones čia, kaip kad planuoja padaryti ir jis pats. Be to – džiaugtis kiekviena akimirka, kiekviena minute, nes niekas niekada negali žinoti, kiek jam skirta.

Pauliaus Čiūdaro asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas