Polinkį piešti dar vaikystėje pajutusi leliūniškė Žydronė Mameniškienė prisipažino, kad laiko skirti savo pomėgiui lieka vis mažiau ir mažiau, nes užgožia šeimos rūpesčiai ir darbas Utenoje. Tačiau nuo kūrybos atitolti ji neketina, juolab, kad prie meno prisiliesti veja vis labiau rudenėjantys, ilgėjantys vakarai, taip pat ir į galvą nuolat lendančios naujos kūrybinės idėjos.
Vaikystės takais
Iki 12 metų Ž. Mameniškienė kartu su savo gausia šeima gyveno Labeikių kaime, netoli Leliūnų miestelio, lankė to paties miestelio mokyklą. Čia po studijų sukūrė šeimą ir liko gyventi. Pasak kūrėjos, žole užželti bebaigiantys vaikystės takai labiausiai įstrigę į atmintį, tad ne tik mintimis ji grįžta į gimtąsias vietas, bet dažnai nuvažiuoja pasivaikščioti, pasigėrėti nuostabiais Aukštaitijos vaizdais. Gal todėl jos kūryboje gausu gamtos detalių iš gimtųjų vietų – dažniausiai medžių, kuriuos leliūniškė labiausiai mėgsta grafiškai pavaizduoti savo paveiksluose.
Dar būdama visai nedidelė ji mėgdavo piešti pieštukais ar flomasteriais, tačiau išsaugoti pirmųjų darbelių nepavyko dėl kraustymosi iš vienų namų į kitus. „Būdama gal kokių 5–6 metų pabandžiau kažką nukopijuoti iš knygos. Ir pati nustebau, kad pasisekė“, – prisiminė pašnekovė, kuri mokykloje irgi nebuvo nepastebėta. Buvo organizuojamos įvairios šventės, vykdavo renginiai, tad kūrybingai mokinei mokytojai patikėdavo nupiešti plakatus, sukurti kalendorius, o dailės pamoka būdavo pati įdomiausia.
Vyresnėse klasėse Ž. Mameniškienė vis dažniau mąstė apie studijas, susijusias su menu. Įstojusi į Kauno taikomosios dailės mokyklą mokėsi interjero apipavidalintojos-dekoruotojos amato, paskui sugrįžo į Leliūnus.
Paveiksluose – bažnyčios
Jauna menininkė visąlaik svajojo apie kūrybinį darbą, tad pakviesta į puodžiaus Vytauto Valiušio dirbtuvėles liaudiškais motyvais ėmė dekoruoti ąsočius, vazonus. Maždaug 10 metų dirbusi kartu su V. Valiušiu moteris džiaugėsi, kad jai pavyko realizuoti savo kūrybines idėjas, turėjo galimybę išbandyti ir puodų žiedimą.
Gimus ir paaugus dukroms Ž. Mameniškienė ėmė dalyvauti parodose, prasidėjo kūrybinis augimas, moteris tapo tautodailininke.
Grafika į Ž. Mameniškienės gyvenimą atėjo tada, kai ji mokėsi Kaune, o grafikos darbų ciklas jos kūryboje atsirado visai netikėtai. „Kartą pagalvojau, kad reikia nupiešti bažnyčias, – prisipažino kūrėja. – Atsakyti į klausimą, kodėl, tikriausiai būtų labai sunku. Gal dėl to, kad jos man gražios, unikalios. 2012 metais kartu su tautodailininkais dalyvavau parodoje, kur eksponavau savo pirmuosius grafikos darbus, kuriuose – mūsų krašto bažnyčios. Iš pradžių ieškojau medinių bažnyčių, piešiau jas rudu tušu, kad pabrėžčiau jų natūralumą. Paskui sumaniau nupiešti vieno bokšto bažnyčias, žinoma, didelį dėmesį skyriaus savo krašto maldos namams – įamžinau Leliūnų, Pakalnių bažnyčias. Nesu visų nupiešusi, dar yra ką veikti“, – šypsodamasi prisipažino grafikė.
Labiausiai žavi gimtinės vaizdai
Jos pačios darytas bažnyčių nuotraukas plunksna, pamirkyta į tušą, talentinga kūrėja perkeldavo į baltą popieriaus lapą. Tiesa, kartais ji maldos namų fotografijų rasdavo internete. Jai sunkiausia smulkiai grafiškai pavaizduoti didesnio formato bažnyčias, nes tam tekdavo skirti daug laiko. Paveiksluose galima rasti ne tik mūsų apskrities, bet ir kitų šalies miestų ar miestelių bažnyčias.
Ne vienerius metus kurianti grafikė teigė, kad keitėsi ir kūryba, kuri kaskart tampa vis brandesnė, sudėtingesnė, nes tam įtakos, anot moters, duoda patirtis. „Paskutiniuose mano darbuose – šventieji, taip pat didelį dėmesį skiriu savo gimtinės vaizdams. Bažnyčių piešimą šiek tiek atidėjau į šalį, tačiau visuomet juk galima sugrįžti. Tikriausiai ir pačiai pabosta tą patį kurti, ir kitiems, parodos lankytojams, rodyti“, – pasakojo leliūniškė grafikė, kurią labiausiai užbūrė medžių vaizdavimas. „Man labai patinka piešti medžius. Neseniai nupiešiau paveikslus su medžiais, kuriuose – penki broliai ir trys sesės. Šie darbai simbolizuoja gausią mano šeimą – penkis brolius ir tris seses. Manau, kad šie kūriniai išliks ateities kartoms“, – demonstruodama paveikslus kalbėjo Ž. Mameniškienė.
Moteris neslėpė – leliūniškiai, atėję į parodas, neretai nustemba, kad jų miestelio gyventoja yra tokia kūrybinga asmenybė. Ji talkina rengdama kitų kūrėjų darbų parodas Leliūnų šv. Juozapo bažnyčios koplyčioje, kur pernai atidarė ir savo personalinę parodą.
2015 metais tautodailininke tapusi Ž. Mameniškienė atskleidė, kad po dienos darbų maloniausia prie meno prisiliesti vėlų vakarą. Visuomet palaikymo iš šeimos sulaukianti leliūniškė teigė, kad jaunesnioji jos dukra Mėta taip pat linksta į kūrybą – mergaitė kopijuoja vaizdus, piešia portretus ir tai puikiai sekasi.
Ž. Mameniškienės asmeninio archyvo ir Vytauto Ridiko nuotr. V. Ridiko video
