Gimnazijai skirtas vardas, po kruopelytę surinktas kambarys ir ar padėjo Justas Paleckis Adolfui Šapokai išvengti tremties

Turbūt niekas negalėtų ginčytis, kad žymiausias iš Grybelių kaimo kilęs žmogus – Adolfas Šapoka. Jis išgarsėjo 1936 m. su kitais jaunais mokslininkas išleidęs „Lietuvos istoriją“, kuri sovietmečiu padėjo pavergtai tautai išsaugoti tautinę savimonę, o 9-ojo dešimtmečio pabaigoje lietuviams nesustabdomai veržiantis laisvės link, buvo išleista rekordiniais visų laikų tiražais. Nors Grybeliuose jau nebeliko senolių, kurių būtų galima paklausti apie garsųjį kraštietį, prieš du dešimtmečius tai spėjo padaryti Adolfo Šapokos gimnazijos istorijos mokytoja Birutė Kairienė. Naujai mokyklai suteikus A. Šapokos vardą, aktyvi moteris su kolege Jolita Baltuškiene nusprendė žymiajam krašto istorikui skirti atminimo kambarį, kuriame surinko apie jį viską, ką tik sugebėjo. Čia kasmet švenčiamas žymaus grybeliškio gimtadienis, vaikams vedamos pamokos, atvyksta garbingų svečių.

Revoliucijos Lietuvoje nebuvo

B. Kairienė Adolfo Šapokos gimnazijoje dirbo „nuo pat mokyklos įsikūrimo iki ilgalaikių atostogų“ – daugiau nei 20 metų. Iš viso pašnekovė pedagoginiam darbui atidavė 43 metus. Anot jos, būti istorijos mokytoju – sunkiausia, bet ir įdomiausia. Nors mokykloje Šapokos istoriją oficiali valdžia naudoti draudė, mokytojai turėjo mašinėle spausdintų rankraščių. Vėliau, Atgimimo laikotarpiu, šio veikalo ištraukas ėmė spausdinti žurnalas „Kultūros barai“. „O mano istorines žinias labai gerai pakoreguodavo tėvukas, – juokėsi B. Kairienė. – Atvažiuoju iš instituto, mes diskutuojam, aš sakau: „1940 m. Lietuvoje buvo revoliucinė situacija, tą rodė visi trys požymiai…“ O jis žiūri į mane ir sako: „Ne taip išeina, kaip tu sakai. Kariuomenė ėjo ir praėjo pro mūsų kraštą – nebuvo jokios revoliucijos!“ Pasak istorijos mokytojos, jos tėvas smetoninėje kariuomenėje buvo užsitarnavęs puskarininkio laipsnį, jam teko lankyti paskaitas, kurios buvo labai patriotiškos, „jose duodavo labai daug žinių visokiais klausimais“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, B. Kairienė su kitais mokytojais septynerius metus lankė Lietuvos istorijos kursą, kurį daugiausia aiškino šviesaus atminimo istorikas profesorius Edvardas Gudavičius.

Istoriko vardas jo žemės pariby

B. Kairienė teigė, kad kai 1996 m. iškilo būsimoji Adolfo Šapokos gimnazija, ji dar neturėjo vardo – naujoji ugdymo įstaiga buvo vadinama Utenos vidurine mokykla-gimnazija.

Mokytojos atsiminė, kad ir joms teko laikyti egzaminus. „Reikėjo paruošti sustiprintą istorijos programą: važiavau į Vilnių, ten ją turėjau pristatyti, reikėjo patvirtinimo, kad mūsų mokykloje bus S lygio istorijos programa“, – šypsojosi B. Kairienė, prisiminusi naujos mokyklos ambicingus iššūkius. Ji tęsė, kad reikėjo švietimo įstaigai suteikti pavadinimą, o tuometinis direktorius Minius Žiulys istorikėms pasiūlė A. Šapokos vardą. Anot B. Kairienės, toks pasiūlymas nieko nenustebino, nes „Lietuvos istorija tada buvo ant bangos“, o J. Baltuškienė pridūrė, kad A. Šapoka – ne tik Utenos krašto žmogus, net jo tėvų žemės tuometinė riba siekė mokyklos stadioną. Taip lyg ir buvo galima pagrįsti, kodėl gimnazijai suteikiamas šio istoriko vardas. Tiesa, mokytojos pripažino, kad į vardo rinkimų debatus įsukta visuomenė nestokojo ir kitokių variantų: A. ir M. Miškinių, Rapolo Šaltenio, Broniaus Kviklio, Mečislovo Reinio, Eugenijos Šimkūnaitės, Paupio (nuo šalia esančios gatvės), „Rasos“ (ar pan.).

Tuo metu Grybeliuose jau kelerius metus stovėjo stogastulpis A. Šapokai atminti, gimtajame istoriko kaime lankėsi ir jo giminaičiai iš Kanados.

B. Kairienė pabrėžė, kad Adolfo Šapokos gimnazija ne tik buvo pirmoji Utenoje (po nepriklausomybės), bet ir viena iš pirmųjų penkių Lietuvoje. B. Kairienė džiaugėsi, kad buvęs direktorius pasiūlė garsaus istoriko vardą, o J. Baltuškienė patvirtino, jog ir dabartinis mokyklos vadovas Saulius Brasiūnas palaiko glaudžius ryšius su A. Šapokos giminaičiais.

Po kruopelytę surinktas kambarys

„Vienas nieko nepadarysi“, – apie medžiagos A. Šapokos atminimo kambariui rinkimą teigė B. Kairienė. Jai padėjo ne tik bendradarbė J. Baltuškienė, aktyvūs buvo ir mokiniai: su jais važiuota ir į Vilnių pas vyskupo emerito kardinolo Audrio Juozo Bačkio tėvą diplomatą Stasį Antaną Bačkį, kuris buvo A. Šapokos bendraklasis (beje, anot jo, A. Šapoka pripiršęs jam į žmonas užpalietę Oną Galvydaitę), ir į Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, ir į Čekiją, kur mokėsi A. Šapoka, taip pat plaukta į Švediją – ten istorikas kėlė kvalifikaciją, ieškojo medžiagos archyvuose. „Pradžia buvo sudėtinga, – tikino J. Baltuškienė. – Nuo ko pradėti? Nei daikto jokio, mirė, palaidotas Kanadoje, dar nebuvome užmezgę jokių ryšių su giminėmis… Todėl pirmiausia nusprendėme važiuoti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Nuvažiuojam, ten mums sako: „Mes nieko neturim. Jei jūs gausite kokią nuotrauką, tai mums paskui padovanokit.“ Jie nieko neturėjo. Tada Birutė užmezgė kontaktus su giminaičiais, pradėjome važinėti ir rankioti po kruopelytę.“ Anot pedagogių, Lietuvoje niekur nėra surinkta daugiau informacijos apie A. Šapoką nei jo vardu pavadintoje gimnazijoje. Daug medžiagos 2004 m. jos parsivežė iš Toronte esančio Kanados lietuvių muziejaus-archyvo, kuriame norimus dokumentus kopijavo visą savaitę. Uteniškės mokytojos bendravo su žmonėmis, kurie pažinojo žymųjį istoriką, filmavo juos, įrašinėjo pasakojimus. Kanadoje tebegyvena A. Šapokos anūkė, anūkas ir žentas (jis buvo ir dviejų vienkartinių vardinių stipendijų steigėjas šapokiečiams, įstojusiems studijuoti istoriją). Medžiagos suteikė ir sūnėnas Algirdas Šapoka iš Šiaulių, dukterėčia Roma Grinbergienė iš Vilniaus. Beje, daug duomenų iš parsivežtų dokumentų panaudota išleistuose A. Šapokos raštuose.

1949–1961 m. A. Šapoka buvo lietuviško savaitraščio „Tėviškės žiburiai“ vyriausiuoju redaktoriumi. Redakcijoje ir šiandien yra kampelis, kur stovi jo darbo stalas, yra išlikusių kitų daiktų.

A. Šapoka su žmona palaidotas Toronte Šv. Jono lietuvių kapinėse, ten pat ilsisi ir jo dukra.

Mokytojos pasigyrė, kad turi pirmojo leidimo Šapokos istorijos egzempliorių, kuris turbūt yra brangus dar ir todėl, kad jį atnešė gimnazistė Lina Eidžiulytė – knyga priklausė jos seneliui Albertui Eidžiuliui iš Grybelių kaimo. Jis ir pageidavo, kad leidinys atsidurtų atminimo kambaryje.

Kai tuometinis direktorius M. Žiulys pasiūlė dabartinį A. Šapokai skirtą atminimo kambarį, mokytojos nusigando. Atrodė, tiek daug vietos. Kaip reikės visą erdvę užpildyti? Tačiau dabar matosi, kad jos trūksta. Ne surinktai medžiagai, o žmonėms. „Daugiau daiktų mes jau neturėsim, tačiau darom su vaikais įvairius darbelius, norėtumėme, kad tilptų visa klasė, patogiau atsidarytų spintelės…“ – sakė J. Baltuškienė ir pridūrė, kad esama planų patalpą didinti.

Ar padėjo J. Paleckis A. Šapokai?

Pasak B. Kairienės, A. Šapoka Utenoje baigė pradžios mokyklą rusų kalba (nes kitokios nebuvo). Tada metus mokėsi Vilniuje, grįžo trumpam į Uteną ir patraukė į Panevėžį, kur 1925 m. baigė gimnaziją. Kas žino, gal būsimasis istorikas būtų baigęs vidurinį mokslą ir sostinėje, tačiau sutrukdė lenkų intervencija, o Panevėžį buvo patogu pasiekti siauruku.

Mokytojai senasis gyventojas Pranas Semėnas pasakojo, kaip su A. Šapoka ėjo į pradžios mokyklą ir kaip jis, jau pasiekęs mokslų, grįždavo į Grybelius, sveikindavosi su kaimiečiais, „buvo visai nemandras“, gal todėl jį kviesdavo ir į gegužines.

B. Kairienė pasakojo, kad per žemės reformą, kaip ir daugelis grybeliškių, Šapokai išsikėlė į vienkiemį. Kai A. Šapokos tėvas nuseno (motina mirė, kai jam tebuvo dešimt metų), ūkį išnuomojo vietiniams Lauciams, o pats išvažiavo gyventi į Kurklius (Radviliškio r.) pas girininką sūnų. Iš čia sovietai per pirmąją okupaciją Šapokus ištrėmė į Sibirą: tėvą, sūnų su žmona ir trimis jų vaikais. Kodėl A. Šapokos neištrėmė, neseniai prasitarė Algirdas Šapoka – istorikas buvo pažįstamas su Lietuvos komunistų partijos vienu iš lyderių Justu Paleckiu. B. Kairienė parodė savo kaimynui Kazimierui Paunksniui priklausiusią knygą su A. Šapokos dedikacija ir sakė, kad Paunksniai turėjo daug žemės, taip pat pažinojo J. Paleckį. Jausdamas (ar žinodamas) apie tremtį K. Paunksnis važiavo prašyti komunisto pagalbos. Padėjo. „Todėl aš tikiu, kad ir A. Šapokai J. Paleckis padėjo“, – sakė mokytoja ir labai suabejojo istorija, kad J. Paleckis neištrėmė istoriko, nes šiam buvo skolingas pinigų. Pats A. Šapoka manė, kad jo artimuosius ištrėmė dėl jo, kaip istoriko, veiklos, o Algirdo Šapokos nuomone, jo šeima į tremtinių sąrašą pateko dėl jo motinos mokytojos, kuri garsiajame 1940-ųjų Lietuvos mokytojų suvažiavime nepaklusdama sovietams kartu su kitais vietoje „Internacionalo“ sugiedojo „Tautišką giesmę“.

Jei A. Šapoka išvengė tremties per pirmąją sovietinę okupaciją, raudonajam marui ritantis per pralaiminčių nacių kulnus, jis su šeima nusprendė pasitraukti į Vakarus. Juo labiau kad trumpai dirbo Vilniaus universitete vokiečių okupacijos metais, o tai okupantai iš Rytų jau galėjo prilyginti išdavystei.

B. Kairienė nėra tikra, kas nutiko su A. Šapokos gimtąja sodyba. Ji girdėjusi, kad gyvenamasis namas lyg buvo išardytas ir pervežtas į Vyžuonas, ten iš jo naujai suręsta pieninė (ar sandėlis). Kiti sodybos pastatai, netekę tikrojo šeimininko, greičiausiai sunyko arba taip pat buvo nukelti naujosios valdžios.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas