Kas Lietuvoje nežino legendinių „Dviračio žinių“ personažų Bratkų – Ūso ir Barzdono, nuolat besi­ginčijančių, besivaidijančių, bet negalinčių vienas be kito? Juos sugalvojo į anapilį 2019 metais iškelia­vęs jų kūrėjas, garsus humoristas ignalinietis Vytau­tas Šerėnas. Bratkos turi prototipus, vienas įkūnijo V. Šerėno tėvą, kitas – dėdę. Jau šį rudenį Bratkos turėtų Ignalinos geležinkelio stotyje sutikti visus čia atvykstančius ir palydėti išvykstančius – stotyje bus pastatyta dviejų su puse metro aukščio jų skulptūra. Tai bus puiki vizitinė miesto kortelė.

Kodėl ignalinietis skulptorius Jonas Grunda ėmė­si sumanymo įamžinti Bratkas, kaip jam sekasi kur­ti personažą, su kurio kūrėju siejo ilgametė draugys­tė, menininką kalbino „Ignalinos diena“.

Jūs gerai pažinojote V. Šerėną. Ar ne per didelė atsakomybė ir našta menininkui imtis kurti gerai pažįstamo draugo, tuo pačiu ir plačiajai visuomenei žinomo žmogaus skulptūrą?

Kai tu gerai pažįsti žmogų, nejauti tokios didelės atsako­mybės prieš visuomenę, jei taip galvočiau, būtų avarija. Aš Vy­tautą gerai pažinojau, mes bu­vome draugai, nuolat bendravo­me, draugavome, juokavome. Mokėmės toje pačioje Ignali­nos 1-oje vidurinėje mokyklo­je, tai buvo kaimo mokykla, kur visi vienas kitą pažinojo. Man užtenka to, ką aš žinau apie jį. Aišku, visko nežinosi, nereikia turėti iliuzijų.

Klausiate, kaip gimė min­tis imtis šios skulptūros, kokiu momentu ji užklupo? Ši mintis mane labai stipriai užklupo, kaip uraganas. Jis buvo asmenybė, kuri atnešė humorą, o tai – viena stipriausių privilegijų, nes juo­kas vienija žmones ir yra didelė jėga. Jei moki juoktis, tai ir šir­dį stiprini, ir kaulus. Įdomiausia, kad Vytautas viską pakabino ant ignalinietiškos tarmės.

Nulipdęs iš plastilino pirmą Bratkų maketą, nuėjau į Ignali­nos rajono savivaldybės admi­nistraciją. Pasakiau, kad sugal­vojau tokią idėją, juos ji labai sužavėjo. Paprašiau, kad kol kas mano sumanymo nepa­skleistų žurnalistams, nes dar­belis buvo šiaip sau. Bet staiga visi sužinojo viską. Kitą die­ną iškart užklupo žiniasklaidos dėmesys – pradėjo skambin­ti LRT, LNK televizijos, lai­kraščių, įvairių naujienų portalų žurnalistai. Savo laiku ir savoje vietoje įkliuvau.

Abejojau gal tik dėl skulptū­ros plastikos, kilo abejonių ir dėl formų. Turiu gerų draugų skulptorių, todėl tuos dalykus pasitikrinsiu.

Kodėl Jūs sumanėte Bratkų skulptūrą pastatyti Ignalinos geležinkelio stotyje? Gal sieja kokie nors su stotimi susiję prisiminimai?

Skulptūra stovės geležinkelio stotyje dėl to, kad visiškai šalia Ignalinos esančiame Antagavės kaime gyvenęs Vytautas pro stotį eidavo į mokyklą. Be to, trauki­niu važiuodavome į Vilnių mo­kytis. Būtų gaila nepastatyti šios skulptūros, tai ir mano asmeninė ambicija. V. Šerėną visi čia žino, jis čia savas žmogus, todėl jau­čiu didelį aplinkinių palaikymą, domėjimąsi.

Prisimenu aplinkinių reakci­ją, kai nulipdžiau kitą skulptū­ros variantą, rimtesnį, ir nusine­šiau jį į geležinkelio stotį. Einu sau per stotį, o ignaliniečiai net iš to mažo modeliuko atpažino, kad tai Bratkos.

Neseniai buvo pradėti rinkti pinigai skulptūrai. Ar noriai žmonės atveria savo pinigines, norėdami prisidėti prie Bratkų įamžinimo?

Surinkom daugiau kaip tūks­tantį eurų. Pirmiausia pinigų pa­aukojo Vytauto draugai. Yra ati­daryta speciali sąskaita, bet dar reikia sukurti programėlę, kad žmonėms nereikėtų rašyti sąs­kaitos numerio, užtektų tik pa­spausti ir pasirinkti kam auko­ja. Aš esu ne vienas, pinigus skulptūrai renka Ignalinos Žil­vičių gatvės bendruomenė, jos visi nariai kažkuria prasme yra menininkai.

Buvo laikas, kai galvojau, kad mes visi esam žmonės ir kad bus labai lengva surinkti reikia­mą pinigų sumą skulptūrai, už­teks tik paskelbti akciją. Pasiro­do, emocijos yra tik emocijos. Kai prasidėjo rinkliava, tik tada supratau, kad esu vienas, kad už manęs niekas nestovi. Esu tik aš. Svarbiausia yra turėti tikėjimą ir viltį, kad visada pastovėsiu už save. Tada nusprendžiau, kad aš kuriu skulptūrą, o tie, kurie nori prisidėti, organizuoja rinkliavą. Natūraliai atsirado žmonių, ku­rie prisijungė prie mano veiklos. Sau pasakiau, kad tai darysiu bet kokiu atveju, nes visada reikia suprasti, kad iš esmės tau niekas nepadės. Kam tu tada kuri – kad kitus melžtum?

Žmonės diskutuoja, ar verta statyti brangią skulptūrą, nemąstydami apie tai, kad ji gyvuos daug ilgiau nei jai aukojantieji ir nenuvertės.

Yra įvairiausių medžiagų, iš kurių galima gaminti skulptū­rą, tačiau norėčiau, kad ji būtų iš akrilinės dervos „Acrystal“. Tai – šiuolaikinė, labai rimta, patvari medžiaga, bet ji brangi. Iš jos padaryti skulptūrų kom­poziciją kainuotų apie 50 tūkst. eurų. Kadangi Bratkos stovės lauke, galima garantuoti, kad jie pergyvens ne tik mane, bet ir vi­sus mano vaikus.

Dabar esu drąsus, nes jau ži­nau pinigų sumą, kurios reikės skulptūrai, žinau, kur ji stovės, kokios bus spalvos, kokią me­džiagą naudosiu. Neabejoju, kad pavyks įgyvendinti šį su­manymą. Rajono valdžia jau numatė vietą skulptūrai, padės ją pastatyti. O jei taip neatsitik­tų? Bet kuriuo atveju Bratkos galės stovėti mano kieme, tada imčiau po penkis eurus už pa­žiūrėjimą (juokėsi).

Planuoju, kad Bratkų skulp­tūra geležinkelio stotyje bus pastatyta apie spalio pabaigą. Būtų labai paprasta, jei rytoj at­sirastų pinigai – tada per mėnesį viską padaryčiau. Aš prisisvajo­jau, bet kai prasidėjo finansiniai dalykai, viskas sulėtėjo.

O už 10 tūkst. eurų staty­ti skulptūrą neverta, būtų gėda, jos nevertintų. Kartais žmonės eidami į gimtadienį prašo piges­nį paveiksliuką nutapyti, jiems sakau, ar nebus sarmata dova­noti – sumokėjai tris eurus ir eini į balių… Aukojančiam rei­kia būti pagarbiam ir didžiuotis, kad tu paaukojai pinigų ir prisi­dėjai prie kilnaus reikalo.

Kokį Vytautą Jūs prisimenate – kaip žmogų, kūrėją, draugą?

Vytautas buvo atviros širdies, jam patiko humoras. Manau, kad jam Bratkų skulptūra būtų pati­kusi. Beje, jis planavo išeiti iš te­levizijos, galvojo gyventi Šven­čionių rajone esančioje savo sodyboje. Kai jis statė sodybą, paskambino man ir paprašė pa­dėti ją papuošti. Organizavau skulptūrų parką, tam tikrus inter­jero dalykus. Dirbom ten devy­ni skulptoriai, jis kepdavo kiau­šinienę, kūrendavo pirtį…

Pats žmogus yra labai ribotas, jo neidealizuoju. Jis yra sužeis­tas, nuodėmingas, nė vienas ne­gali būti idealistas, žmogus yra klystantis. Kai žinai tai, žmogų labai lengva priimti. Vytautas buvo labai sąžiningas, kiek tai leidžiama žmogui, ir dėl to daug laimėjo. Be to, rimtas analiti­kas, baigęs tiksliuosius moks­lus. Jei sutardavau ką nors da­ryti, jis skubėdavo suskaičiuoti ir atsilyginti jau prieš tai. Jis pa­sitikėjo manimi, sakydavo – tu geriau žinai, aš ne menininkas.

Bratkų skulptūra bus kam­puota. Kampai kalba apie tai, kad Vytautas buvo konkre­tus žmogus, ne balalaika, ku­ris vieną kalba, kitą daro, sėja kur kliuvo, kur nekliuvo. Jis ne­simėtydavo žodžiais. Gerbiu jo sąžiningumą ir pasitikėjimą žmonėmis. Jam užtat ir sekė­si sodybą pasistatyti, jį mylėjo žmonės, jei Vytautą kas apgau­davo, galvodavau, kaip galima nevertinti tokio žmogaus.

„Dviračio žinios“ man buvo šventė, viską organiškai pri­imdavau, tai mano kalba, tai mano kultūrinė ignalinska da­lis. Laida buvo kaip veidrodis, todėl man buvo lengva juok­tis, viskas buvo manyje. Ir Vy­taute. Man patiko jo liaudiška pusė. Esu Šuriko laikų (kalba­ma apie 1965 ir 1966 metais pa­sirodžiusius SSRS kino filmų režisieriaus, populiarių kome­dijų scenarijų autoriaus Leoni­do Gaidajaus filmus „Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai“ bei „Kaukazo belaisvė, arba nauji Šuriko nuotykiai“ – E. S. past.) humoro gerbėjas, dabartinė kar­ta kitaip juokiasi, man tai nuo­bodu. Vytautas sugebėjo valdyti formą, mintį, potekstę, užkabin­davo labai stipriai, ir jei girdi, ką jis kalba, gali knygas rašyti, ir knyga bus juokinga. Jis visą medžiagą savo laidoms imdavo ne iš kažkur, o iš gimtojo Anta­gavės kaimo, iš aplinkinių žmo­nių, iš tėvų, viską po savo kojo­mis atrado ir iškėlė.

Aš labai vertinau jo laidas, jis tai žinojo. Vėliau ir pats Vytau­tas pavargo, juk 25 metai prabė­go kuriant laidą, o humoras nėra toks dalykas, kad gali kasdien prajuokinti. Jam buvo duotas judesys, žvilgsnis, stipri raiška ir forma. „Dviračio žinias“ žiū­rėjau širdimi, todėl kurdamas skulptūrą net mažai sklaidžiau nuotraukas – tik kartais. Viskas išėjo labai greit, natūraliai, tai ir yra santykis su modeliu. Net la­bai stiprus santykis.

Kokią žinią visuomenei norite skleisti Bratkų skulptūra?

Keliais žodžiais to nepasa­kysi. Pirmiausia – tai mano as­meninis išgyvenimas, kuris plė­šo širdį, ir tu negali nusiraminti ir to nepapasakoti. Šis išgyveni­mas buvo subrandintas manyje ir buvo kaip atspirties taškas. To­kia asmenybė kaip Vytautas – re­tas reiškinys. Yra Ignalinos rajo­ne mokslininkų, poetų, bet juos vienas kitas tik žino. Paklausk ko nori gatvėje, visi Vytautą žino, net vaikai. Vytautas buvo paprastas, o paprastumas ir yra genialumas. Jis sugebėjo prajuo­kinti visą Lietuvą, nes buvo vie­nas žinomiausių ir reikšmingiau­sių šalies humoristų.

Visada stebiuosi dailininku Marku Šagalu, kuris Vitebske (Baltarusija) gyveno skurde. Jis vienintelis išlipo iš skurdo balos ir užvaldė paveikslais visą pa­saulį. Antagavė irgi iš esmės yra bala, Vytautas pasisėmė iš tos balos, išlipo iš jos ir užkrėtė hu­moru visą Lietuvą. Jis pats išbri­do iš ten, nes turėjo tikslą, buvo konkretus žmogus. Jam atsibodo kaimas, darbas, alus ir baras. Gal tai buvo Dievo dovana palikti tą aplinką, baigti mokslus, kur­ti meną. Tai mane labai stebina ir tuo pačiu labai tuo džiaugiuo­si. Galima bet kam apie tai paliu­dyti: jei kam nesiseka, neturi vil­ties. Jei gyvenime ko nors sieksi, viskas įmanoma.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Elvyra SABALYTĖ

Aukoti Bratkų skulptūros pastatymui galima pervedant pinigus į Ignalinos Žilvičių gatvės bendruomenės sąskaitą LT28 5014 4102 2010 0229. Mokėjimo nurodyme prašome nurodyti mokėjimo paskirtį „Skulptūros pastatymui“.