Šiuo metu Utenoje gyvenanti, bet gimtuosiuose Butiškiuose (Užpalių sen.) dažna viešnia Jarūnė Kandratavičienė (Galvydytė) nežino, ar jos vaikai perims Galvydžių giminės lizdą, tačiau jai sodyba, kurioje veikli moteris nuolat kažką organizuoja, yra ypatinga vieta.

Giminės lizdas

J. Kandratavičienė sakė, kad gimtojo namo dokumentai datuojami 1914 metais, tačiau žino, jog Galvydžiai gyveno čia ir anksčiau – giminės šaknys eina iš Butiškių. Namą, kurio pusė iš pradžių buvo ręsta iš stambių apvalių rąstų, greičiausiai statyta pašnekovės prosenelio Antano Galvydžio. Vėliau buvo pridurtas antras galas jau iš tašytų rąstų. Anot pašnekovės, nors statyboms ir imdavo medieną, bet savas miškas buvo labai saugomas, nes jis, be abejonės, – didelis turtas. Ir vis dėlto moters seneliai, turėję 30 hektarų žemės, nebuvo turtuoliai – norėdami išmokslinti tris sūnus, turėjo stipriai pasispausti. Ir tikslas buvo pasiektas: vyriausiasis Pranas Pabradėje dirbo prie geležinkelio, vidurinysis Balys baigęs mokslus įsidarbino Užpalių pašto viršininku, o jaunėlis Jonas, J. Kandratavičienės tėvas, nors baigė tik keturis skyrius, to užteko, kad Utenoje gautų apskaitininko vietą.

Nesutepami švarios sąžinės marškiniai

Apie savo senelį Juozą Galvydį anūkė tegalėjo atsiliepti geru žodžiu: niekada negirdėjo jo keikiantis, visada buvo labai taktiškas. Aukštas, nors ir turėjo lazdą, bet niekada nevaikščiojo sulinkęs, atrodė išdidžiai.

Juozas Galvydis dalyvavo saviveikloje, su Mikėnų Masiuliu važinėdavo į repeticijas Užpaliuose. Dėl suvaidinto Bekampio vaidmens „Amerika pirtyje“ jis net buvo pravardžiuojamas Bekampiu.

Pašnekovė pripažino, kad nebuvo pats ramiausias vaikas, tad ir iš mokyklos ne kartą teko parsinešti raštelius, kuriuos reikėjo pasirašyti tėvams. Kadangi senelis anūkei buvo labai geras, ji pas šį, o ne pas tėvus eidavo, juo labiau kad ir patogu, kai tėvo ir senelio vardai prasideda ta pačia raide…

Galvydžių pamiškėje anksčiau žmonės duobėse laikydavo daržoves – ten karo metais buvo sušaudyti žydai. 1962 metais nužudytųjų palaikus nuspręsta perlaidoti. Pašnekovė tada ėjo gal į penktą klasę, kai senelis ją nusivedė pažiūrėti. Anot J. Kandratavičienės, jai, kaip vaikui, nebuvo labai malonu žiūrėti į atkasamus kaulus, ji atsiminė ir rastą rankinį laikrodį, padėtą šalia palaikų. Dalyvavo ten ir apylinkės pirmininkės vyras Šilovas. Senelis, būdamas taktiškas žmogus, pasisveikino, o tas tiesiai rėžė: „Galvydi, tai gal ir čia tavo rankos prikištos?..“ Tačiau Juozas Galvydis nepasimetė: „Žinai, savo purvinų rankų į mano švarius marškinius nešluostyk.“ Ir su anūke išėjo.

Guldė galvą, bet vis tiek nepatikėjo

Anot J. Kandratavičienės, močiutė Ona Galvydienė (Mierkytė), kilusi iš gretimo Kėpių kaimo, buvo labai gabi audėja. Pašnekovė apgailestavo, kad sugebėjo išsaugoti tik keturis močiutės rankšluosčius, nes kai Galvydžius trėmė, šie nieko nespėjo pasiimti, o visą gerą iš namų išsitempė godūs vietiniai. Iš Mikėnų atbėgusi močiutė Irena Skardžiuvienė, mamos mama, dar sugebėjo iš grobikų ratų ištraukti keletą daiktų, taip pat išgelbėti vinčiavotinius senelių Galvydžių žiedus.

Beje, J. Kandratavičienės tėvas Jonas Galvydis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, turėjo seržanto laipsnį. Kai rusai okupavo gimtąją šalį, teko tarnauti ir sovietų armijoje, pabuvojo fronte, buvo sužeistas, gavo apdovanojimą. Todėl, kai jį įspėjo, kad yra tremiamųjų sąraše, nepatikėjo: „Aš fronte buvau – už ką mane gali vežti?!“ Bet į tremtį išvežė ne tik pašnekovės senelius „buožes“, bet ir šių sūnų, atvažiavusį su šeima iš Utenos padėti rudens darbuose (iš viso penkis asmenis). Turėjo atvažiuoti ir Jono Galvydžio broliai, bet kažkodėl jie neatvyko. Iš kaimo į tremtį dar pateko Miliai, Urbanavičiai, Juškai.

J. Kandratavičienė pasakojo, kad Galvydžius per Uteną, Vilnių nuvežė į Krasnojarską (Rusija). Buvo labai šalta. Atvažiavo kolūkių pirmininkai rinktis sau darbo jėgos, tačiau iš Galvydžių tebuvo darbingas vienas Jonas Galvydis – jo tėvai jau nebejauni, žmona su dvimete dukrele. Tokių „niekam tikusių“ buvo ir daugiau: Mediniai iš Vasaknų (Zarasų r.), Mielaikiai iš Gaigalių (Užpalių sen.), Brakniai iš Svėdasų (Anykščių r.). Šios keturios šeimos buvo nuvežtos į taigą ir apgyvendintos zemliankose. Butiškietės teigimu, jie Sibire tikrai nebūtų išgyvenę: šaltis, nėra ko valgyti… Laimei, pasitaikė gerų rusų, susuktose fufaikose atnešdavusių virtų bulvių, kurios, tiesa, išpurtytos ant tremtinių stalo jau būdavo pavirtusios beveik koše.

Jonas Galvydis, kaip mokantis rusiškai, kas kažkiek laiko turėdavo prisistatyti vietiniams prižiūrėtojams (jie nebuvo šalia – norint iki jų nukakti, reikėdavo keliauti per taigą pagal pažymėtus medžius) – taip parodyti, kad iš tremties nepabėgo. Įsikalbėdavo su jais, o šie ir klausdavo: „Nu, Halvydi, za što tebia vyslaly?“ (rus. „Na, Galvydi, už ką tave ištrėmė?“). O „Halvydis“ turėjo apdovanojimų knygutę (-es), kad kariavo kare, pamesdavo ją (-as) klausėjams ant stalo: „Za to, što vojeval za etu prokliatuju vlast!“ (rus. „Dėl to, kad kariavau už šitą prakeiktą valdžią!“). Rusai netiki, varto asmens bylą, sako, juk tavo tėvas buožė, turėjo melnicą! O dokumentuose neparašyta, kad ta melnica – viso labo rankomis sukamos girnos…

Netrukus „Halvydį“ vėl valdžia kviečia. Galvydienė ėmė karšto būdo vyrą barti prisišnekėjus – dabar tai pasodins! Juk tada daug nereikėjo. O vietinė valdžia, žinojusi sunkią Galvydžių šeimos padėtį, pasiūlė juos perkelti į sovchozą ar kažką panašaus – ten su vietiniu viršininku jau susitarta. Jonas Galvydis tokiai minčiai nesipriešino, tačiau pareiškė negalįs palikti kitų trijų šeimų. Kadangi tai buvo pabėgimas, lietuvis buvo įspėtas, kad jei bėglius nutvers, tada bus blogai. „Ar taip, ar taip – vis tiek mums blogai“, – padėties nedramatizavo tremtinys.

Pabėgimas pavyko. Mama su tėvu įsidarbino kiaulių fermoje, senelis – sargu paukštyne. Iš pradžių Galvydžius apgyvendino brigadininkas pas save „ant buto“, paskui šie persikėlė į pirtį. Po kiek laiko brigadininkas kviečiasi Joną Galvydį ir klausia, kaip jam su šeima sekasi. Šis atsakė, kad jiems, suaugusiesiems, kaip ir neblogai, pavalgyti gali bet ko, tik va su dukrele sunkiau… „Gde tvoj otec rabotajet?“ (rus. „Kur tavo tėvas dirba?“). Atsakė, kad paukštyne. „Togda on durak!“ (rus. „Tada jis kvailys!“). Po šio pokalbio tremtiniai, kurie bijojo, kad gali būti sekami, susiprato kaip naujojoje santvarkoje gyventi – senelis atsinešdavo ir kiaušinių, sugebėdavo atsargiai ir kokią vištą nuknapinti.

Anot J. Kandratavičienės, pamažu tremtiniai įsigyveno, gavo vietinių pripažinimą (pavyzdžiui, O. Galvydienė išmokė moteris kimšti dešras, nes jos daugiausia mėsą sūdydavo) ir gal į Lietuvą nebūtų grįžę, jei ne seneliai. O grįžus, niekas nelaukė: nors laikina gyventoja Bivainienė buvo iškeldinta (kurį laiką tremtiniai glaudėsi Mikėnuose pas senelius Skardžius), reikėjo iškuopti svetimųjų padarytą netvarką – svetainė buvo paversta tvartu, o kolūkis visus metus už darbadienius nieko nemokėjo… Galvydžių viena klėties dalis buvo paversta kolūkio atsarginių detalių sandėliu. Kaimo gale veikė naftos bazė. Galvydžiams buvo pavesta jos priežiūra ir apskaita. Kai suaugusieji dirbo fermoje, raktai buvo patikėti Jarūnei, ji skaičiuodavo bei užrašydavo ir kibirus-matuoklius, supiltus į transporto priemonių kuro bakus.

Akylas pirmininkas ir jaunieji teatralai

Pasak J. Kandratavičienės, buvusiuose Urbanavičių namuose (dabar jų nebėra) apsigyveno Šeškavai, pas juos gyveno ir kolūkio pirmininkas Dmitrijus Šerstniovas. Labai griežtas ir akylas buvo. Visada pamatydavo, kieno karvė įkelta į kolūkio ganyklą. Jis net žinojo, kas kiek vištų turi. J. Galvydytė niekada iš mokyklos grįžti anksčiau nesiverždavo, nes jai reikėdavo ne tik eiti dirbti į fermą už sirginėjančią mamą, bet ir kolūkio kontoroje vietoje gimdytojos vesti ataskaitas. O reiklusis pirmininkas jau iš tolo mergaitę pasitikdavo su reikalavimais ir paraginimais…

Bet ne viskas buvo niūru. Keletas Užpalių vidurinės mokyklos devintokų, dešimtokų ir vienuoliktokų (Anatolijus Šerstniovas, Jarūnė Galvydytė, Aloyzas Leika, Romas Sakalauskas, Milda Keraminaitė) iš Butiškių ir Kaimynų statydavo spektaklius. Jaunuosius teatralus labai palaikė ir padėjo pirmininko Šerstniovo žmona. Vaidinimai vykdavo išvalytuose, berželiais apkaišytuose Kaimynų Pečiūros ir Slapšio klojimuose. Tarp jaunimo pastatytų spektaklių buvo ir Kazio Sajos „Šeškai“, „Sienlaikraštis“, „Nelaukta viešnia“. Jau pirmas vaidinimas sulaukė pasisekimo – buvo paprašyta jį pakartoti. Vaidintojai su spektakliu yra važiavę į Debeikius (Anykščių r.). Anot J. Kandratavičienės, žmonių dėmesio jie susilaukė todėl, kad tais laikais „nieko nebūdavo“. O ir šiaip jaunimas „nestovėjo vietoje“: padėdavo ruošti gegužines (Kaimynuose pas Sakalauskus, Kėpiuose pas Mierkius), ieškoti muzikantų.

Apvainikuotos Onos ir nepamiršta Vasario 16-oji

J. Kandratavičienė atsiminė, kad pas Milius rodydavo kiną, o pas Galvydžius nakvodavo kino mechanikė. Kinas buvo skirtas suaugusiesiems, tačiau pašnekovė su drauge Milda vis tiek įsigudrindavo pasižiūrėti uždrausto vaisiaus. Nebuvo leidžiama ir į šokius, bet ir ten sugebėdavo papulti, o vyresnės merginos nelabai norėjo, kad ten painiotųsi jaunesnės. Kadangi mokiniai buvo griežtai įsprausti į drausmės rėmus, kartą ir pranešta kam reikia. Atvažiavo tikrinti, kilo triukšmas. Ir nors senoji Ona Milienė mergaites paslėpė kamaroje, mokykloje jos vis tiek buvo pastatytos „prieš liniuotę“.

Pasak J. Kandratavičienės, Butiškiuose Oninės buvo pažymimos tokiu būdu: „Mes, paaugliai, pindavom vainikus, nes mūsų kaime buvo keturios Onos: mano močiutė Ona, mama Ona, Gaidienė Ona ir Milienė Ona. Ir mes, vaikai, nupinam vainikus, apvainikuojam duris. Visas apvainikuodavom ir mums taip būdavo gera, malonu, kad per Onines viso kaimo Onos apvainikuotos. Ir ta tradicija ilgai tesėsi.“

Pašnekovės tėvas buvo vienintelis kaime Jonas, bet Joninių švęsti su šeima vykdavo pas giminaičius į atlaidus Kamajuose (Rokiškio r.).

„Tėvelis mano buvo begalinis patriotas. Mums Vasario 16-oji šeimoje buvo kaip relikvija. Važiuodavom į Mikėnus pas senelius Skardžius. Anksčiau apsiruošia, pasikinko arklį… Ir nesvarbu koks oras…“ – pasakojo moteris. Anot jos, ten laukdavo mamos tėvai bei ten gyvenę jos broliai Juozas ir Alfonsas, atvažiuodavo ir mamos sesuo Bronė Gaučienė. Skambėdavo „Lietuva brangi“, kitos patriotinės dainos. Senelis visada turėdavo pusbonkiuką, močiutė užkaisdavo didelį samovarą, o vaikams buvo tikra šventė: medus, duona, marinuoti „be galo skanūs“ baravykiukai…