Apie tarp Vaikutėnų ir Garnelių įsikūrusį Verbūnų kaimą (Utenos sen.) internete daug žinių nerasi. Žymiausias pastatas – palivarkas, vietinių vadinamas dvaru. 1986 m. užtvenkus bevardį upelį atsirado Verbūnų tvenkinys. Pro kaimą teka Rašės upė, o netoli jos, ant nedidelio kalniuko, stiebiasi aukštas akmeninis kryžius. Kapinėse palaidoti ir du partizanai, kurių sesuo Angelė Ilčiukaitė dabar gyvena gretimame Jaurelių kaime.
Gabaus meistro namai
A. Ilčiukaitė gimė 1933 m. vasario 10 d. Verbūnų kaime. Ji paskutinis – penktas – vaikas šeimoje. Pasak A. Ilčiukaitės, jos tėvas Aleksas Ilčiukas buvo iš gausios šeimos kilęs verbūniškis. Iš pradžių jis gyveno kartu su broliu vienuose namuose, tačiau vėliau žemę broliai pasidalijo ir A. Ilčiukas ėmė statytis naujus namus. Tėvas susirgo, kai Angelei buvo treji, o mirė dukrelei sulaukus šešerių. „Tėtė buvo statybininkas. Kartą nukrito nuo stogo ir gavo kaulų džiovą. Vaikštančio jo jau nebeatsimenu, tik gulintį. Aš jam dar vandens atsigerti atnešdavau. Atsimenu, kaip mama tėtei perrišinėdavo žaizdas (parodė šlaunų vidurį). Didžiausios žaizdos, baisu ir žiūrėti…“ – pasakojo pašnekovė.
Pasak moters, tėvas pastatė visus sodybos trobesius: namą, klojimą, tvartą, svirną, pirtį… Tėvą pavadinusi dideliu statybininku, dukra teigė, kad tvarto sienos buvo iš skaldyto akmens, po klėtimi „slėpėsi“ akmeninis rūsys. Beje, tėvas buvo pasistatęs ir kalvę, joje pats kalviaudavo: gamindavo noragus, padkavas, jomis kaustydavo arklius… Tėvas liepdavo vaikams pūsti dumples, o kad po vieną nevaliojo, minkydavo jas dviese. Tiesa, visiškai įrengti pastatų netikėtai į ligos patalą atgulęs vyras nespėjo – pašnekovė atsiminė maža dar po tuščias namų langų ertmes landžiojusi…
Anot jos, vienoje dviejų galų gryčios pusėje buvo du kambariai su koridoriuku, vedančiu į namelį, o kitoje – virtuvė ir valgomasis. Čia stovėjo ir audimo staklės, ir kalvaratas, didelis stalas.
Prie namų buvo didelis sodas. Pašnekovė dar atsimena, kaip jį sodino.
„Kai mama liko viena su pulku vaikų, gyvenom labai skurdžiai, ne visada ir duonos namie buvo, – sakė moteris. – Vyresnysis brolis su seserimi dirbo žemę – arė, akėjo… o aš žąsiokus ganiau, paskiau – karves.“
Pasirinko Lietuvą
Moteris pasakojo, kad jos mama Konstancija Ilčiukienė (Januškevičiūtė) buvo kilusi iš Droničėnų pašonėje esančios gryčiutės, tačiau, kaip tiksliai gimdytojos tėviškė vadinosi, A. Ilčiukaitė negalėjo įvardyti. „Mama vienuolikos metų išvažiavo į Ukrainą, Odesą (vyresnysis brolis, sesuo ir mama buvo išvažiavę anksčiau, o Konstancija su mažesniuoju broliuku kurį laiką glaudėsi pas gimines – aut. past.), ten gyveno dešimt metų, kol užėjo 1917 m. Spalio revoliucija. Po jos leido arba išvažiuoti iš šalies, arba likti su visam. Bet tada niekas net į laidotuves neišleistų atvažiuoti. Todėl visa šeima grįžo į Lietuvą. Tos gryčiukės jau neberado. Kur kiti mamos šeimos nariai dėjosi, nežinau, o mama atėjo tarnauti pas Ilčiukus. Taip betarnaudama ir apsivedė…“ – nusišypsojo A. Ilčiukaitė.
Pusė kiaušinio
Pradinę mokyklą A. Ilčiukaitė lankė Vaikutėnuose. Pirmosios mokytojos nebeatsimena, o vėlesni pedagogai buvo sutuoktiniai Rudokai. Vienoje patalpoje tuo pačiu metu mokėsi pirma ir trečia, o kitoje – antra ir ketvirta klasės (skyriai). Tolesniems mokslams sutrukdė karas.
„Šventes švęsdavom kitaip nei dabar – tiek valgių ant stalo padėti neturėjom, – šypsojosi A. Ilčiukaitė. – Per Kūčias pagrindiniai valgiai buvo gruca, parpeliai, avižinis bei raudonas kisieliai.“ Per Velykas svogūnų lukštais dažyti buvo ne tik vištos kiaušiniai, bet ir žąsies. Jei vaikas paimdavo šio paukščio didelį kiaušinį, tai gaudavo jo pusę…
Apie Verbūnų dvarą pašnekovė teigė negalinti pasakyti nieko gero. Prieš ateinant rusui, ji girdėjo, kad tai žydo dvaras. Buvo ponų namas ir samdinių namas. Po karo dvare susispietė skrebai, kurie, pasak A. Ilčiukaitės, greičiausiai dalyvavo ir žydų žudynėse Rašėje. Pašnekovė teigė, kad beganydama karves girdėdavo žudomųjų klyksmus…
Kelnės, kainavusios gyvybę
Iš karo pašnekovė nedaug atsimena. Karas pro Verbūnus praėjo beveik nepastebimai: nuo kalvotos Ilčiukų žemės ji su broliu stebėjo plentu judančią karinę techniką (turbūt rusų), vėliau girdėjo iš tolumos atgriaudinčius bombardavimus…
Pasak A. Ilčiukaitės, jos broliai Petras ir Jonas partizanauti išėjo niekieno neverčiami, tačiau tai greičiausiai buvo nenoro eiti į rusų armiją pasekmė. Žuvo jie labai jauni – vienas 19-os, kitas 21-erių – savo gimtajame kaime, netoli Verbūnų dvaro. Tą lemtingą 1946-ųjų vasario 1-os pavakarę broliai pasiėmė močiutės austą audinį ir išvažiavo pas siuvėją, kad pasiūtų jiems baltas kelnes, tinkančias maskavimuisi žiemos metu. „Išvažiavo iš savų namų su savo arkliu, vadinasi, ir grįš, – skundikų logika rėmėsi A. Ilčiukaitė. – Tad grįžtančius juos ir pastojo.“ Netoli Ilčiukų stovi Verbūnų dvaras, kuriame pokariu, anot pašnekovės, gyveno vieni skrebai. Galėjo kažkas ir iš jų pakišti liežuvį…
Pasak A. Ilčiukaitės, broliai tvarte turėjo išsikasę bunkerį, kuriame laikėsi ne tik jie, bet ir pusbrolis – verbūniškis dvaro gyventojas Jonas Kazanavičius (kai žuvo pusbroliai, jis jau kalėjo). „Kai broliai žuvo, iškonfiskavo, išvežė visą mūsų turtą: gyvulius, malkas, pašarus… Malkas, pakrautas pečiuj, ir tas išvežė! Nežinau, kur viską padėjo. Gal skrebams išdalijo“, – spėliojo nukentėjusioji ir pridūrė, kad jauniausiąjį brolį Vytautą išsivarė skrebarinėn.
A. Ilčiukaitė teigė, kad jų žemėje buvo keli bunkeriai, kurie, beje, priešo taip ir nebuvo surasti…
Iškart po brolių žūties Ilčiukams buvo liepta palikti namus. „Išvarė iš namų mus visus: seserį, mamą ir mane. Sesuo turėjo draugą verbūniškį Staponą (Steponą – aut. past.) Kecorių, tai daugiau pas jį laikydavos, o aš – su mama, kur mama eina, ten ir mane vedas. Tai kas kur priėmė nakvot, kas kur davė valgyt… Taip ir ėjom per gryčias…“ – pasakojo A. Ilčiukaitė ir pridūrė, kad po daugiau nei mėnesio klajonių joms buvo leista sugrįžti namo: „Grįžom – tuščios sienos. Jokio daikto. Tai kas šaukštą atnešė, kas bulvę, kas duonos… Pradėjom gyvent. Mamos brolis davė karvę. Dvejus metus pagyvenom, išvežė Sibiran ir vėl viską atėmė. Ir namus išvežė.“
