Fotomenininkė Normantė Ribokaitė: ,,Kažkas iš viršaus įžiebė šią aistrą‘‘

Sakoma, jog Zarasų kraštas – dangaus krantas žemėje, todėl nenuostabu, jog čia itin gausu menininkų, garsinančių šį vardą. Viena jų – Normantė Ribokaitė, Kultūros centro Dusetų dailės galerijos darbuotoja, parodų kuratorė, fotomeninkė, tarptautiniuose konkursuose pelnanti aukščiausius apdovanojimus. Nors fotomenininkės debiutas įvyko 1995 m. konkurse ,,Mūsų dienos: šventės ir kasdienybė“, kur ši buvo apdovanota paskatinamuoju prizu, per dvidešimtmetį sukaupta patirtis neleidžia užmigti ant laurų, skatina nuolat tobulėti.

Tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, jog fotografija – Jūsų aistra. Kaip ji įsižiebė?

Aš manau, kaip ir kiekvienam nuo kažko turi prasidėti, tik dabar sunku pasakyti… Prisiminus vaikystės laikus, tuo metu, apie aštuoniasdešimtuosius, ėjo ,,Sovieckaja foto‘‘ žurnalai, teko nemažai pavartyti jų. Buvau sportiškas vaikas, mane žavėjo gimnastika. Kiek esu išsikarpiusi fotografijų… Juk tada viską kolekcionuodavom: ir pašto ženkliukus, ir saldainių popieriukus. Taip po truputėlį ir atsirado aistra fotografijai. Fiksuodavau iš pradžių akimis, vėliau įsigijau fotoaparatą. Mėgstu sakyti, jog, matyt, kažkas iš viršaus įžiebė šią aistrą, norą pagauti, užfiksuoti netikėtą akimirką. Taigi, viskas prasidėjo iš aukščiau.

Esate sakiusi, jog ,,pamatyti turbūt – dievo dovana‘‘, tačiau galbūt išduotumėte, kas, Jūsų nuomone, nuotrauką paverčia meno kūriniu?

Pagauta netikėta akimirka netikėtu laiku… Turbūt čia ir glūdi paslaptis.

Esate gavusi šimtus apdovanojimų, tačiau gal atsimenate, kaip jautėtės gavusį patį pirmąjį?

Kaip tik neseniai susiskaičiavau, kiek esu gavusi apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose. Pasirodo, virš aštuonių šimtų. Medalių, diplomų ir kitų apdovanojimų. Skaičiai man pačiai įspūdingi. Pirmasis aukso medalis atkeliavo iš Japonijos – seniausio tarptautinio fotokonkurso 2011 metais. Auksą pelnė žirgų fotografija. Azijiečių nenustebinsi kraštovaizdžiu, bet gyvūnus japonai labai vertina, matyt, kaip ir lietuviai juos myli. Kai sužinojau apie laimėjimą, gavau laišką – akimirka buvo nuostabi. Iš tiesų, tai buvo begalinis džiaugsmas, nesitikėjau. Tuomet siunčiau dešimt fotografijų, visos buvo su žirgais, o čia – viena ėmė ir patraukė japonų žvilgsnį. Paskui 2012, gal 2013 metais, atėjo sidabro medalis už akto fotografiją. Begalinis džiaugsmas, kai esi įvertintas, begalinis.

Ar paskutiniai metai buvo dėkingi kūrybai?

Tikrai taip! Turiu susirašiusi, kiek gavau apdovanojimų kiekvienais metais. Juk kiekvienas įvertinimas yra toks vertingas. Paskutinį kartą, kai skaičiavau, buvo 374 fotokonkursų medaliai. Visi kiti diplomai, kaspinėliai… Tai – didelis skaičius, džiaugiuosi, kad taip įvertina tarptautiniuose konkursuose. Dabar tų apdovanojimų dar daugiau, tik neturiu laiko visų suskaičiuoti. Įdomu tai, jog mano darbai labiausiai patinka Balkanų šalyse. Tas mūsų aplinkos matymas, požiūris, netgi gyvenimas yra panašus į Balkanų šalių. Slaviški kraštai, matyt, todėl…

Ne vieną kartą buvote komisijos narė. Ir visgi, maloniau vertinti, ar būti vertinamai?

Apskritai, kai buvau toks žalias žmogutis konkursuose, nežinojau, net neįsivaizdavau, kas mane vertina. Turėjau kelias geras fotografijas, ir daugiau nieko. Bet išplaukiau į pasaulį. Pradėjau plaukti su savo garsiuoju ,,Rytu‘‘, kuris buvo įvertintas tikrai ne viename tarptautiniame konkurse. Viskas išėjo natūraliai. Serbijoje 2017 metais Zoranas Djordevičius pakvietė į tarptautinę vertinimo komisiją. Visai juokinga istorija. Zoranas su fotoklubo nariais žiūrėdami fotografijas sugalvojo pakviesti šį ,,gerai fotografuojantį vyruką‘‘, nes mano vardas ir pavardė kažkaip pasirodė ne moteriški. Vėliau susirašinėjant išaiškėjo, kad vis dėlto esu moteris. Ups? (Juokėsi). Tada gyvenimas vertėsi aukštyn kojom, atsirado baimė vienai skristi į Serbiją. Bet išdrįsau. Pamenu, nuskridau, pasiklydau oro uoste. Linksma ten buvo…O dėl vertinimo… Susirinkome pas Zoraną namuose. Aš, jis ir dar du jų fotoklubo nariai. Ir vertinome skalėje nuo 1 iki 9. Kiekviename konkurse būna įvairus skaičius kategorijų. Pavyzdžiui: spalvota, nespalvota, žmogus, gamta ir t. t. Įvertini kiekvieną fotografiją dažniausiai kompiuteryje, nematai nei vardo, nei pavardės. Teoriškai, yra auksinio taško taisyklė, bet iš tiesų, arba fotografija tave paveikia, arba ne. Tai visgi labiau vertinimas emocijomis. Arba supranti, kas norėta pasakyti, supranti siunčiamą žinią, arba ne. Vėliau visi komisijos nariai susirenka, žiūri geriausiai išreitinguotas ir skiria apdovanojimus… Ir kai pats įbrendi į tuos vandenis, pamatai, kas ir iš kur atplaukia. Smagu, kai buvau pamatyta, įvertinta. Tiek dalyvavimas, tiek vertinimas man vienodai svarbūs. Atsakingai žiūriu į savo pačios fotografijas, jos išjaustos, išmyluotos, iščiūčiuotos. Taip pat ir su vertinimu. Kas arčiau dūšios, tą ir vertini geriau. Keista, kai fotografai atsiunčia visai neatsakingai parinktas fotografijas. Būna prastas apšvietimas, neatitinka temos… Abu dalykai man yra svarbūs – tiek dalyvauti, tiek vertinti kitus dalyvius.

Jūsų fotografijos labai skirtingos: nuo žemę gaubiančio rūko, gyvūnų iki gimnastų ir nuogų modelių. Kaip gimsta tokios įvairios idėjos?

Kažkaip gimsta. Aš sakau, matyt, man viską sudėliojo iš viršaus. Tos mintys tiesiog ateina. Jeigu aš turiu modelį, tai jau ir matau, kaip jį pastatysiu, prie ko pastatysiu, kaip paguldysiu, kaip nufotografuosiu. Aišku, rezultatų būna gana įvairių, bet jeigu matau, kad pavyko sėkmingai, tai galiu tik pasidžiaugti. Vadinasi – pavyko su visatos pagalba. Pradėjau, pamenu, nuo peizažų. Gulinėjau, varčiausi ant žemės ir bijojau, kad tik erkių neparsineščiau (juokėsi). Paskui žirgai, žmonės, aktas. Atrodo, vis kažką nuo viršaus nuleidžia. Jeigu einu, matau, kad gražiai apšviesta ar gražus rūkas, tai būtinai turiu padaryti, nuspausti mygtuką. Jeigu noriu nuogą kūną parodyti, vėlgi, žiūriu, iš kurios pusės, kaip sudėlioti, kad įdomiai ir gražiai atrodytų. Jausenos būna įvairios. Fotografuojant savo pačios aktą, tikrai negaliu sakyti, kad labai drąsiai jaučiuosi, ne, jaudinuosi. Jaučiu, kaip visas vidus kirba, verda. Viską išgyvenu. Matau kartais, kad geras kadras, ir spausdama mygtuką galvoju: ,,kaip saldu čia‘‘. Iš tiesų, man fotografija yra viskas. Aš myliu ją, negalėčiau be jos gyventi. Pasileidau su ja į pasaulį.

Ar lengvai randate modelių, kurie išdrįsta taip drąsiai pozuoti apsinuoginę?

Sunku su modeliais. Kai pradėjau fotografuoti aktą, dirbome su mano drauge. Ji papozuodavo man, aš – jai. Toks bendras darbas. Vėliau mano gyvenime atsirado vyrukas, kuris mielai papozuodavo man, vėlgi, aš – jam. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, tačiau alkis akto fotografijoms liko. Modelių aplinkui nelabai randu. O kai visiškas modelių badas, tenka prieš objektyvą stoti pačiai. Man žmogaus kūnas yra gražus, koks jis bebūtų, ar jaunas, ar senas. Tai link penkiasdešimties ėmiau pati save rodyti plačiajai publikai. Kelias nėra lengvas, tenka dažnai išgirsti kalbų: ,,kaip čia ji pati save fotografuoja?‘‘ ar ,, jai gal su galvą negerai?‘‘ ir ,, kaip ji čia prieš tėvus šitaip‘‘. Juk aš atsakinga tik prieš save. Bet kalbos ir lieka kalbomis… Lietuvoje kažkaip bijo nuogo kūno, atrodo, ratais apeina. O tarptautiniuose konkursuose visi palaiko, nori surengti parodas, kviečia papozuoti. Kūnas turi savo magiją (šypsojosi).

Ne kartą paminėjote kažką iš viršaus. Ar tikite likimu?

Tikiu, tikiu likimu. Tik pasakysiu, kad reikia mylėti save, kad mylėtum kitus ir visatą taip, kaip ji myli tave.

Dėkoju už pokalbį.

Nuotr. iš asmen. N. Ribokaitės archyvo

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas