Erškėtrožėmis išpintas sostas, apkartę Voverienės „bajbajai“, pievoje besivartančios lydekos ir ką mokytoja veikė tualete

Tęsiame Alvydos Vaiginienės (Balaišytės) pasakojimą apie Stabulankius ir juose vykdavusias linksmas gegužines, apie kaimo mažuosius padaužas, žmonių šiltą giminystę, kepamos duonos kvapą, siaubą varančius griaustinius ir klampų kelią iš Stabulankių į Leliūnus…

Sostas, erškėtrožėm išpuoštas

A. Vaiginienė pasakojo, kad kitoje kelio pusėje priešais didžiąsias liepas, augusias netoli jų namų, vešėjo didelis klevas, prie kurio kaimo žmonės rinkdavosi į gegužinę. Ten berželiais apkaišytoje aikštelėje puikavosi muzikantui sukaltas sostas, vietoje stovėjo ir elektros stulpas, tad elektrikui Dominykui Lauciui buvo patogu apšvietimą šokėjams įrengti. „Aikštelę berželiais apkaišydavo, išpuošdavo gėlėm, o jau muzikanto sostą kaip gražiai vainikais išpindavo! Į vainikus įpindavo ir erškėtrožių, ir lauko ramunių“, – sakė moteris. Už įėjimą surinktomis kapeikomis būdavo pagerbiamas grojėjas. Gal jų buvo ir ne vienas, bet pašnekovė atsiminė tik Aknystėlių Tumą. Gegužinės buvo proga ne tik jaunimui pasilinksminti, bet ir vaikams padūkti, taip pat šokančiųjų poromis pasigėrėti vyresniems žmonėms. Pasak A. Vaiginienės, kaimas buvo draugiškas – visi žinojo, kad gaisro metu Laucienė (Našlekienė) išprotėjo, bet niekas iš jos nesityčiojo, o Jonas Balaišis į šokius atėjusią moterį dar ir smagiai pašokdindavo, dėl ko ši būdavo labai patenkinta.

Pašnekovės teigimu, gegužinė kaime per vasarą būdavo tik kartą, o paskui stabulankiečius kviesdavosi aplinkiniai kaimai: Ažugiriai, Sabelkai, Antalgė, Leliūnai… Žinoma, į Stabulankius taip pat ateidavo kaimynų. Kas dviračiu atvykdavo, kas jau ir motociklu. Galų gale ir pėsti, nes „anksčiau jaunimas nebijojo vaikščioti“, nueidavo ir į Šileikius, ir į Medinius.

„Dar ir pati ėjau į šokius. Nežinau, kiek man metų buvo, gal šešiolika… Kažin kur, gal aštuonis kilometrus: nei privargam, nei nieka, ir nuvėjam, ir parėjam!“

Nors pašnekovė labiausiai atsimena gegužinę vykus netoli jos namų, bet žino, kad žmonės šokdavo ir aikštelėje prie Zabulionių, gyvenusių netoli geležinkelio.

Tiltas, po kuriuo velnias sėdėjo

Anot A. Vaiginienės, ji dar prisimena žmones kaime dainavus, bet kas ir kokias dainas dainuodavo, konkretizuoti negalėjo.

Kaimiečiai traukdavo į Šv. Petro ir Povilo atlaidus Leliūnuose. Kas važiuoti, o kas ir pėsti. Prieš Stainiškio mišką kelias vedė per medinį tiltą, norėdamas jį įveikti pašnekovės tėvas turėdavo arklį pervesti, nes kažkodėl šis tos vietos baidydavosi, šokdavo šonan.

A. Vaiginienė atsiminė, kad į mojavas žmonės rinkdavosi pas Vincą Laucių (Vincuką), Zabulionį, Ignasių Laucių. Prie altorėlio vaikai nelabai norėdavo eiti, nes ten reikėdavo klūpėti, jiems labiau dūkimas rūpėdavo. Po mojavos eidavo „apie kryžius“, paskui pasimelsdavo ant kapelių. Būdavo ir adzekvijos – šv. Mišios už visą kaimą, jų susirinkdavo žmonės stancijoje pas Anelę Lauciūtę.

Moteris atsiminė akmeninį kryžių prie Vincuko (jis tebestovi), Dikmano ir Bražionio kryžius. Kaip greičiausiai pastarieji sunyko, taip sunyko ir Balaišių kryžius (jį statė J. Balaišis, papuošimus tekino Aleksas Kėblys). Jis buvo „paprastas, aukštas, didelis“. Iš pradžių kryžių supo tvorelė, buvo pasodinta gėlių. Kai pašnekovė ėjo į Leliūnų mokyklą, kryžius dar stovėjo. Brolis Vilius ketino jį atstatyti, bet sumanymas dėl kažkokių priežasčių nebuvo įvykdytas.

Pasklokit, varlas, patalus!“

Pašnekovė teigė, kad anksčiau žmonės labai giminiuodavosi – pas juos, Balaišius, nuolat kažkas atvažiuodavo. Kad ir šiaip kokį savaitgalį nieko nesakę ima ir atvažiuoja. Netrukdydavo nei javapjūtės, nei šienapjūtės, o jei jau ir pataikydavo ant šių darbų, tai patalkininkaudavo, o vakare visi „baliavodavo, irdainą užtraukdavo, ir net kokį muzikontą su armoške gaudavo“. Ir nors „namelis nedidelis“, visiems užtekdavo vietos, „pramiega, prabūna“, o vaikai eidavo miegoti ant šieno. „Mums, vaikams, ant šieno buvo visas gyvenimas! „Patalus tik pasklokit, varlas, patalus tik pasklokit!“ – mokė suaugusieji. – Iš pradžių kol sumiegi šieną, o paskiau tai labai gerai, kvepia tiktai… Žvirbliai tik čiukši šiaudiniame stoge, lizdus suka. Kol tėtė gyveno, tai tvartas ir klojimas buvo šiaudiniais stogais. Tėtė pats dengdavo, labai mokėjo dengt. Padarydavo storus šiaudų kūlius, žmogaus ūgio. Juos iššukuoja, išdailina, stogui ne bet kaip sudėdavo. Sudėtus išskleidžia, tada vytelėm suriša prie grebėstų, lenta juos sumuša, o storis tai – sprindinis“, – pasakojo A. Vaiginienė. Anot jos, šiaudai tikdavo tik ruginiai, o juos kaupdavo bent kelerius metus.

Moteris negalėjo pasakyti, iš kur tėvai gaudavo miltų, bet namai visada kvepėjo kepama duona. Ant ajero ar klevo lapų kepdavo po šešis didelius kepalus, į pirmą įspausdavo kryžiaus ženklą. Kepdavo ir plikytą duoną, kuri ilgiau išsilaikydavo šviežia ir vaikams būdavo skanesnė gal dėl saldumo. Kad duona gerai iškeptų, pečių iškūrendavo iki baltumo. „Ir pyragus kepdavo. Jau pyragų tai visokių priraitydavo, ir su uogienėm, ir kitokių!“ – sakė pašnekovė, kuri pridūrė, kad užtekdavo ir sausainių, o batonų nepirkdavo, nes išsikepdavo naminės bulkos.

Kas cia sika?“ Tamsta mokytoja…

A. Vaiginienė pradinę mokyklą lankė gretimame Aknystėlių kaime, pas Juodeles. Mokytojavo Janina Miškinienė. Iš aplinkinių kaimų susirinkdavo 18–20 vaikų. Pirmą klasę pašnekovė pradėjo dar prie žibalinės lempos, o po naujų metų klasę nušvietė elektra. „Tėvai bardavo: „Tik neikit gelžkeliu – traukinys suvažinės!“ „Ne ne, neisma!“ Bet kurgi neisi – pagrindinis mūsų kelias! Kelias tai užpustytas, o čia sniego nėra – žingsniuoji sau pabėgiais… Gera būdavo eit…“ – šypsojosi moteris. Ir nors, anot jos, mokiniai gerbė mokytoją ir pokštų šiai nekrėsdavo, kurioziškų situacijų pasitaikydavo tiesiog savaime. „Lauke buvo sukalti tualetai: vienas berniukams, kitas – mergytėms. Jei būdavo užimta ir labai norėdavo, tai eidavo į tą, kuris būdavo laisvas – mergytės į berniukų ar berniukai į mergyčių. Vieną kartą gal buvo užimta berniukų, mergyčių irgi, vienas šveplas berniukas sako: „Kas cia sika?“ O, pasirodo, ten mokytoja sėdi“, – net iki ašarų juokėsi pašnekovė ir pridūrė, kad kur ten kokius pokštus mokytojai krėsi, kai už tokį nekaltą pasakymą mokinys gavo labai barti ir dar turbūt kampe stovėti.

Kaip Viliukas bajbajų ėjo prašyti…

Nors mokykloje Stabulankių vaikai pokštus krėsti vengdavo, negalima sakyti, kad jų visai nebuvo. „Mūsų berniokai“ supyko ant vieno labai išlepinto berniuko, tai paėmė jį ir įkėlė už tvorelės, kuria buvo aptvertas kryžius prie Bražionio. Gal nesugebėjo, o gal prigųsdintas buvo, bet ten lepūnėlis prastovėjo pusę dienos…

Anot A. Vaiginienės, kai sueidavo mažųjų padaužų būrys (vasarą jų itin nemažai susirinkdavo: Balaišių Aloyzas, Alvyda, Vilius, Kėblių Gintautas, Voverienės anūkai Egidijus, Remigijus iš Panevėžio, Laucių Arvydas, Kėblio Valdas, Bražionies Tautvydas, Kepaliokai Vytautas, Algys, Žydrūnas), „tai kažko norėdavosi, tik ne visko turėdavo“. Žirnių, pavyzdžiui, eidavo vogti iš Kutkos, o rabarbarų kartą pasiuntė mažąjį Balaišių Viliuką pas bobutę Voverienę. „O, berniukas geras, gražus atėjo!..“ – pasitiko kaimyną senutė, o tas: „Vovien, Vovien, duok bajbajų!“ Apskųstas nelaimėlis gavo nuo tėvo barti, o gal ir beržinės košės paragauti.

„Kentėjo“ bobutė ir kitaip nuo kaimo padaužų. Turėjo Voverienė skanių geltonųjų slyvų. Paleidžia jie jos karvę, pavaro dar kiek toliau ir praneša moteriškei, kad gyvulys nutrūko. „Tai gal pagausit, vaikeliukai? – rypauja senoji. – Aš tada jums slyvų duosiu.“ Ir net jei pasiūlydavo saldainių, vaikai mieliau rinkdavosi pasiskinti išsvajotųjų kaulavaisių.

Ne visi vaikų pokštai buvo juokingi. Balaišių Aloyzas su Kėblių Gintautu savo klojime žemyn galva laikė savo jaunesnį brolį Vilių. Tačiau neišlaikė ir tas nuo prėslo nukrito ant pado. Nors, kaip vėliau sakė pats nukentėjusysis, „kraujas bėgo ir iš akių, ir iš ausų“, laimei, didesnių traumų išvengta.

„Žolė kieme neaugdavo, nespėdavo – tai kvadratą, tai vidurį, tai krepšinį, tai futbolą žaisdavom. Leisdavo tėvai – neišdaužydavom langų, nors vaikų šaikos sueidavo…“ – šypsojosi pašnekovė, paminėdama ir kitus žaidimus: gaudytynes, kavotynes, pleikas, dešimtuką (su kamuoliu).Tėvai drausdavo, bet vaikai slapčiomis su peiliu žaisdavo „21“ – reikėdavo įvairiais būdais į žemę smeigti peilį, surenkant 21 tašką. Žiemą visi kaimo kalnai buvo nulakstyti – „slidžių ir rogių kelių buvo daug…“

Siaubo naktys

„Anksčiau, matai, būdavo tokios vasaros: karšta, karšta, karšta, žiūrėk, debesis kažkur tik susiformavo, ateina, tik blykst – trinkt, tik blykst – trinkt! Naktį taip norisi miego, siaubas, atrodo, viską atiduotum, kad tik nekeltų, o tėtė bijodavo, susodindavo ant kėdžių vidury gryčios ir dar poterius, kai baisiai griausdavo, liepdavo kalbėti. Ir liepia apsirengti, kad spėtum pabėgti! Labai trenkdavo. Į Anelkos (kaimynė Anelė Lauciūtė – aut. past.) namus kiekvieni metai trenkdavo. Pas ją buvo žaibolaidis, bet, matyt, blogai įvestas, nes kai tik pradeda griausti, tai atlekia, sako: „Jau trenkė pas mus!“ – pasakojo moteris ir paminėjo, kad kartą nuėjęs tėvas rado apsvilusį elektros skaitiklį ir trenksmo vidury gryčios nublokštus tapetus, o pašnekovei, einant į penktą klasę, kaimynės namai vos nesupleškėjo. Tą naktį mergaitė su klasės draugais praleido išvykoje prie Rubikių ežero. Rodės, žaibas daužosi visai šalia, o iš tikrųjų jis siautėjo Stabulankiuose ir Anelkos namus „šventino“.

A. Vaiginienės teigimu, dažnai žmonės lėkdavo gesinti žaibo sukelto gaisro ir į Laucių (Pranciškiokų) sodybą, o pašnekovės tėvas lipdavo ant Sodakalnio skaičiuoti gaivalo apylinkėje įžiebtos ugnies – tamsumoje matydavosi labai gerai. „Kol nebuvo elektros stulpų, tai buvo siaubo naktys. Siaubo naktys, ajajai kaip baisu..!“ – prisiminė moteris.

Protą atėmė mokslai ir supleškėję trobesiai

A. Vaiginienė iš tėvų girdėjo, kad Antanas Laucius (Našlekiokas) buvo labai gabus, mokėjo daug kalbų, bet nuo mokslų išprotėjo. Gydėsi ligoninėje, o iš jos išėjęs kurį laiką mokė vakariniokus Utenoje ar Antalgėje. Pagalbos į jį yra kreipusis ir pašnekovė: per rusų kalbos pamoką užduodavo iš žurnalo papasakoti straipsnį, jį mokinė nešdavo gabiam stabulankiečiui, kuris išversdavo į lietuvių kalbą, o ši pasidarydavo santrauką. Moteris prisipažino, kad iš pradžių buvo nejauku, bet eidavo su tokio pat likimo drauge Vita Norteikyte iš Šlapių, be to, Našlekiokas tikrai neatrodė išprotėjęs, elgėsi su viešniomis kultūringai. Pasitikti jų nulipdavo su kailiniais nuo pečiaus. Gal daugiau nejaukumo įnešdavo gabuolio išprotėjusi motina, kuri nuolat skuteliais plėšydavo popierių, kažką murmėdavo po nosimi, o kartais nei iš šio, nei iš to nusijuokdavo. A. Vaiginienė netolimą kaimyną prisiminė kaip kresną gražų vyrą, kuris nesulaukė žilos senatvės, buvo kalbama, kad mirė nuo bado (jį rado sušalusį namie).

Pasak A. Vaiginienės, Našlekienė išprotėjo, kai žaibas supleškino klėtį ir tvartą su gyvuliais. Gaisras „iškepė“ bulves, jomis nelaimingoji puolė vaišinti į pagalbą atskubėjusius žmones. Juokėsi, šoko kieme. Kaimiečiai suprato, kad jai jau nebegerai – netektis atėmė protą. Jei eidama keliu rasdavo kokį popierių ar skudurą, tol stovėdavo, kol jį suplėšydavo. Vaikai iš pradžių pamišėlės bijojo, bet suaugusiųjų nuraminti, kad ji nepavojinga, net įsidrąsino tyčia jai ant kelio pamesti kažką suplėšyti – iš toliau žiūrėdavo, ką ji darys. Kartą pas Balaišius atėjusi Našlekienė išpylė „po lašais“ sustatytus kibirus ir sukabino juos ant džiovyklės. Žodžiu, padarė tvarką, o berniokai taip laukė lietaus (kažkam norėjo vandenį panaudoti)!

Lydekos Baliukioko pievoj

Nors kiti kalbinti kaimo gyventojai Padelnos miškelyje užakusį ežeriuką vadino Dėlynu, A. Vaiginienės teigimu, jos šeimoje ši vandens akis buvo vadinama tik mažybine forma – Dėlynėliu. Jau tada telkinio krantai buvo stipriai apipelkėję, liūliuodavo. Miškelyje buvo ir šlapių duobių, kurias tėvai vadino akivarais ir gąsdino vaikus, renkančius miškelyje lepšiukus, jų bedugnėmis. Anot pašnekovės, iš upelio „gal kai neršėdavo, prie Baliukioko pievoje vartydavosi didžiausios žuvys“. Gyventojai ne tik čia prisirinkdavo didžiausių lydekų, žuvų netrūko „kiekvienam ežere“.

Kelią iš Stabulankių į Leliūnus A. Vaiginienė atsiminė kaip labai prastą, ypač Stainiškio miške. „Vos su arkliu tepravažiuodavo: purvas, šlapia, lazdyno šakų pridėta skersai kelią… Kai su dviračiu į mokyklą važiuodavau, tai vos jį prasivarydavau, kad kojų nesušlapčiau. Arklių išmaknota. Dar ir arklį derindavo kuria puse eiti, kad neįklimptų. Jau prastas kelias buvo, neduok Dieve!“ – bėdojo vaikystę prisiminusi moteris, anot kurios, kelias per laukus irgi buvo ne ką geresnis. Geriau buvo tik tiek, kad klampynes galėjai kažkiek aplenkti sausesne pieva. Viskas pasikeitė, kai kelio remontu užsiėmė Leliūnų kolūkio pirmininkas Algirdas Tutkus. Nutiesė tokį platų kelią, kad du zilai galėjo prasilenkti! Išžvyravo net bandokelius.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas